„Rūšiuoti stiklą lietuviams sekasi geriausiai – netinkamų perdirbti stiklo atliekų joms skirtuose konteineriuose pasitaiko tik apie 6 procentus. Be to, jį rūšiuoti lengva: kitaip nei kai kurių plastiko gaminių, stiklo taros plauti nebūtina, užtenka išpilti skysčius, taip pat galima palikti etiketes, tik kamštelius geriau nusukti. Žmonėms taip pat patogu, kad, kitaip nei priduodamos taros, išrūšiuoto stiklo nereikia kaupti namuose ir specialiai važiuoti bei gaišti laiką jį priduodant – užtenka išmesti į tam skirtą konteinerį nešant šiukšles“, – sako pakuočių atliekų tvarkymo organizacijos „Žaliasis taškas“ vadovas Kęstutis Pocius.
Stiklo rūšiavimas turi milžinišką naudą aplinkai. Jei įvairūs plastiko gaminiai sąvartyne suyra per 200–500 metų, tai stiklo duženoms gali prireikti viso tūkstančio metų ar dar daugiau.
Užtat jį galima neribotai perdirbti panaudojant 100 proc. medžiagų ir tai neturi jokios įtakos naujo gaminio kokybei. Be to, gaminant stiklinę pakuotę iš stiklo duženų sutaupoma maždaug 35 proc. energijos, o vandens ir oro tarša sumažėja perpus, lyginant su gamyba iš naujų žaliavų.
Stiklo kelias
Šiukšlių surinkėjams atvežus stiklo atliekas į perdirbimo įmonę, pirmiausia jos keliauja ant stiklo duženų rūšiavimo linijos, kur iš jų pašalinamos įvairios priemaišos – plastikas, metalas ir pan. Dalis šio darbo atliekama mechaniškai, dalis – rankiniu būdu. Beje, popierius ant stiklo duženų paliekamas, jis pilnai sudega stiklą lydant.
Iš rūšiavimo linijos duženos darda į trupintuvą, kuriame yra susmulkinamos ir sveriamos. Tai atliekama siekiant nustatyti, kiek papildomų medžiagų – smėlio, dolomito, dažiklių ir panašiai – reikės lydymo krosnyje.
Lydomas stiklas itin aukštoje, net iki 1600 ˚C temperatūroje. Toks karštis turi būti palaikomas nuolat, todėl krosnis veikia ištisą parą.
Krosnyje įrengtos specialios sklendės, kurioms prasivėrus išnyra išlydyta stiklo masė. Ją nukirpus specialiomis žirklėmis, „stiklo lašai“ nukreipiami į butelių formavimo įrenginį, kuriame išpučiami nauji buteliai.
Įkaitę buteliai yra atvėsinami ir apipurškiami specialiomis medžiagomis, dėl kurių tampa atsparesni skilimui, braižymuisi. Naujai iškepti buteliai, praėję kokybės kontrolės mašinų patikrą, yra supakuojami ir keliauja į sandėlį arba tiesiai pas gėrimų pilstytojus.
Žaliasis konteineris: ką mesti ir ko nemesti?
Stiklo perdirbimas – kruopštus ir atsakingas darbas. Ypač svarbus priemaišų pašalinimo etapas, kadangi įsimaišius neperdirbamoms atliekoms gali kilti nesklandumų tolesniame perdirbimo procese ar net techninių gedimų. Pavyzdžiui, tarp perdirbamo stiklo patekus akumuliatoriui ar tarai su acetono likučiais gali kilti gaisras ar net sprogimas, kuris ne tik sugadintų įrenginius, bet ir keltų pavojų darbuotojų sveikatai ir gyvybei.
„Šaukštas deguto ir statinę medaus sugadina – tas pat pasakytina ir apie atliekų rūšiavimą. Klaidingai rūšiuojamos atliekos ne tik gali užteršti kitas, bet ir sukelia problemų tolesniuose etapuose, prideda papildomo darbo atliekų tvarkymo darbuotojams“, – sako K. Pocius.
Dėl to svarbu atsiminti svarbiausias stiklo rūšiavimo taisykles. Į žaliąjį konteinerį keliauja stiklo pakuotės ir atliekos – buteliai, indai ir pakuotės, stiklainiai be dangtelių, stiklo duženos ir atraižos. Į jį negalima mesti veidrodžių, porceliano, krištolo, keramikos gaminių, taip pat dezinfekcinių priemonių butelių, elektros lempučių, TV ekranų, namų langų ar automobilių stiklų – jie gaminami iš kitokių medžiagų nei įprasti stiklo buteliai ar stiklainiai, todėl perdirbimui nėra tinkami. Šias atliekas, kaip ir stiklinę tarą su dažais ar kitomis medžiagomis, geriausia atiduoti į didžiųjų atliekų surinkimo aikšteles.