„Vienkartinių pakuočių užstato grąžinimo sistema Lietuvoje greitai įsitvirtino ir sklandžiai veikia. Grąžinama per 90 proc. užstatinių pakuočių. Sąmoningi piliečiai supranta atliekų rūšiavimo ir perdirbimo reikšmę, jie siekia tausoti gamtą. Todėl dabar didesniam proveržiui trūksta tik politinės valios. Konteinerių sistemos plėtros klausimą Seimas, vaizdžiai tariant, jau trejus metus yra „pakabinęs ore“, – teigia E. Sauliūnas.
Anot pašnekovo, dabar stiklo atliekų surinkimo problema ir problemos sprendimo būdai yra akivaizdūs. „Nuolat atkreipiu dėmesį į stiklo duženas, kurios atgabenamos iš skirtingų Lietuvos vietų. Tarkim, Kaune iš individualių gyvenamųjų namų rajonų atkeliauja tinkamai išrūšiuotų, puikios kokybės duženų masė, tuo tarpu stiklo atliekos iš Kauno daugiabučių, miegamųjų rajonų, yra prastesnės“, – sako „Kauno stiklo“ vadovas.
Akivaizdi problema ir sprendimas
Ištisus metus be pertraukų Kaune veikiantis fabrikas per parą gali pagaminti 140 tonų spalvoto stiklo butelių. Gamybai fabrikas gali panaudoti iki 75 proc. antrinių žaliavų – stiklo duženų, kurios Kauno įmonę pasiekia surinktos ir iš atliekų konteinerių, ir iš taromatų.
Didžiąją dalį gamybos žaliavos sudaro stiklas iš konteinerinės sistemos, todėl labai svarbu, kad gyventojai butelius ir stiklainius galėtų rūšiuoti vienodai gerai – taip, kad net specialistai negalėtų atskirti, iš kur atvežtos duženos.
O dabar akivaizdus atliekų kokybės skirtumas, anot įmonės vadovo, susidaro todėl, jog konteineriai prie daugiabučių aptarnaujami prasčiau, taip pat išlieka aktuali prieinamumo problema. „Kai rūšiavimo konteinerių trūksta arba jie yra nuolat perpildyti, tai žmonės savo atliekas ima versti kur papuola. Pamato, kad greta namų esantis plastiko atliekų konteineris yra pilnas, o stiklo – dar ne, tai plastiką sumeta į stiklą. Dar blogiau, kai į stiklui skirtą „varpelį“ supilamos buitinės atliekos“, – dėsto E. Sauliūnas.
Tad infrastruktūros plėtros kryptis labai aiški – reikia daugiau rūšiavimo konteinerių, kurie yra tinkamai aptarnaujami ir laiku ištuštinami.
Atliekų surinkimo ir perdirbimo organizacijų skaičiavimais, konteinerinė sistema yra bent 6 kartus pigesnė negu užstato sistema. Todėl klausimų, kuria kryptimi valstybė turėtų nukreipti investicijas, pašnekovui nekyla. Juolab, kad ir „Kauno stiklui“ pirkti rūšiavimo konteineriuose surinktą stiklą apsimoka labiausiai.
Klaidingo pasirinkimo kaina – 120 milijonų eurų
Aiškią viziją diktuoja ir pernai Aplinkos ministerijos užsakymu atliktos užstato už vienkartines pakuotes sistemos plėtros sąnaudų–naudos analizės išvados. Dokumente paaiškinta, kad stiklo atliekų perkėlimas iš konteinerinės sistemos į taromatus ir rankinio surinkimo vietas, mokesčių mokėtojams kainuotų pernelyg brangiai. Kiek?
Seimui priėmus Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo pataisas, jų įgyvendinimas per 20 metų gyventojams atsieitų 120 milijonų eurų.
Negana to, permainos išbalansuotų šiuo metu puikiai veikiančią užstato sistemą, kurios dėka gyventojai grąžina daugiau kaip 90 procentų visų į rinką išleistų užstatinių pakuočių. Reformavus užstato sistemą ir užkrovus jai didelį papildomą krūvį, 30 mln. kainavusi sistema irgi pradėtų girgždėti.
„Rūšiavimo konteinerius turintys privačių namų gyventojai dabar grąžina labai didelę dalį panaudotos stiklo taros – ne ką mažesnį procentą negu į taromatus. Tad sekant jų pavyzdžiu tereikia judėti pirmyn – palaikyti ir tobulinti konteinerinę sistemą, padaryti ją kuo patogesnę“, – pabrėžia E. Sauliūnas.
Sistemos ateitis priklauso ir nuo Seimo, ir nuo paprastų gyventojų
Seimo aplinkos apsaugos komitetas šiemet jau įvertino visus argumentus ir atmetė siūlymą keisti stiklo pakuočių atliekų surinkimo sistemą. Tačiau parlamente taškas dar nepadėtas – klausimas bus svarstomas plenariniame posėdyje.
„Kol galutinio sprendimo nėra, tai nėra ir ryškesnės pažangos. Šiandien niekas nesiryžta investuoti į konteinerinės sistemos plėtrą, nes nežinoma, ar šios sistemos dar reikės rytoj. Todėl nenuostabu, kad kai kuriuose miestuose ar miesteliuose gyvenantys žmonės prie savo namų dar nėra regėję stiklui skirtų konteinerių“, – kalba E. Sauliūnas ir svarsto, kad didesnę įtaką savo kiemuose galėtų įgyti gyventojų bendruomenės, jeigu jos aktyviai ragintų savivaldybes atsižvelgti į piliečių poreikius, labiau saugoti aplinką ir įgyvendinti žiedinės ekonomikos principus.
Atliekų perdirbimas yra vienas svarbiausių žiedinės ekonomikos variklių. O stiklo pakuotės gali būti perdirbamos visiškai – neprarandant nė dalies pradinės masės. Taigi nuo vartotojų sąmoningumo priklauso, ar butelis keliaus į sąvartyną, kur jam suirti prireiks net 1000 metų, ar virtęs šukėmis pasieks krosnį ir įgis dar vieną gyvenimą.
Stiklo perdirbimas yra kur kas labiau gamtai draugiškas sprendimas negu gamyba iš pirminių žaliavų: kvarcinio smėlio ar smulkinto dolomito.