Naikinamas unikalumas?
Kaip aiškina Mykolo Romerio universiteto (MRU) rektorė, profesorė Inga Žalėnienė, universitetų jungimo Lietuvoje idėja kilo, siekiant gerinti aukštojo mokslo ir studijų kokybę, didinti mokslo ir studijų tarptautinį konkurencingumą. Visgi, pasak jos, tenka pripažinti, kad visuomenėje buvo bandoma formuoti klaidingą nuomonę, jog universitetų Lietuvoje yra „per daug“, jie „nekokybiški“, o mechaninis jų jungimas galėtų būti vienintelis efektyviausias būdas iškeltiems tikslams pasiekti.
„Pridėtinę universitetų vertę visuomenei ir valstybei sukuria ne pastatų skaičius, infrastruktūros dydis, absolvento atitikimas darbo rinkos poreikiams ar sutaupyti kaštai, bet brandi kurianti autonomiška akademinė bendruomenė, kuriai priklauso ne tik studentai, dėstytojai, tyrėjai, bet ir alumnai, nacionaliniai bei tarptautiniai partneriai, verslo ir viešojo sektoriaus atstovai“, – sako I. Žalėnienė.
Pasak jos, universitetų reikšmės negalima apriboti vien jų įtaka darbo rinkai, lygiai taip pat kaip gyvenimas neapsiriboja vien darbu ir profesine veikla.
„Turime suprasti ir vertinti tai, kad universitetuose yra sukauptas visas mūsų tautos intelektinis potencialas, nepriklausomos, demokratinės valstybės gyvavimui ir pažangai būtinos kompetencijos“, – sako MRU rektorė.
Nelygiavertės teisės
Vilniaus politikos analizės instituto direktorė Virginija Būdienė mano, kad didžiausia problema universitetų jungimosi procese yra nelygiavertės teisės, valstybinės strateginės vizijos trūkumas bei nelygiavertės jungiamų institucijų teisės. Deja, orientuojamasi į mechaninį aukštojo mokslo institucijų skaičiaus mažinimą be aiškios vizijos, todėl tai tereiškia resursų dalybas, ypač nekilnojamojo turto. Tą įrodo ir masinis universitetų pastatų pardavimas po „jungtuvių“.
„Pavyzdžiui, MRU ir VGTU jungtuvės. Jei šiems dviem universitetams pavyks susijungti lygiavertėmis teisėmis, tai Vilniuje turėsime universalų ir klasikinį universitetą, kuris paskatins sveiką konkurenciją su kitomis aukštojo mokslo institucijomis. Tačiau problema ta, kad kažkuris vienas universitetas, greičiausiai VGTU, tiesiog norės „praryti“ kitą. Kiek žinau, pradinės diskusijos buvo nelygiavertės, pavyzdžiui, VGTU reikalavo palikti tik jų pavadinimą. Tai jau daug pasako apie akademinių galių kovą. Jei nėra dialogo ir kompromiso, jungimasis tikra nėra teisingiausias sprendimas“, – sako V. Būdienė.
I. Žalėnienės teigimu, visi universitetai tiek savo kultūra, tiek požiūriu ir veikimo metodais yra labai skirtingos institucijos, todėl diskutuojant apie jų sujungimą ypač trūksta kompromisų, kurias būtų siekiama išlaikyti unikalumą.
„Lietuvos universitetai šiuo metu yra pakankamai aiškiai išsigryninę savo identitetą, stiprybes, studijų ir mokslinių tyrimų lauką. Manau, kad vienas didžiausių iššūkių tokiuose jungimo procesuose yra išsaugoti kiekvieno universiteto stiprybes ir unikalumą, jausti pagarbą jo autonomijai, nes mechaninio jungimo atveju šio rezultato dažnai pasiekti nepavyksta“, – teigia I. Žalėnienė.
Milžiniški jungimo kaštai ir ne vienerius metus trunkantis procesas
MRU atlikti skaičiavimai parodė, kad universitetų jungimo kaštai ne tik patiems universitetams, bet ir valstybei yra milžiniška finansinė našta.
„Finansiniai ištekliai kokybiškam procesui dažniausiai būna labai riboti, o tai sukelia dideles rizikas, kad nebus pasiektas planuotas rezultatas. Universitetų jungimas be aiškios bendros vizijos, ilgalaikio tikslo, konkrečių uždavinių, be akademinių bendruomenių įsitraukimo ir pritarimo – labai komplikuotas, milžiniškų finansinių ir žmogiškųjų išteklių reikalaujantis rizikingas procesas, kurio galutinis rezultatas nebūtinai bus toks, kokio tikimasi“, – sako I. Žalėnienė.
Anot V. Būdienės, universitetų jungimas yra labai sudėtingas procesas, kuris taip pat reikalauja ir daug laiko bei papildomų resursų.
„Išteklių konsolidavimas, kaip šūkis, ilgalaikėje perspektyvoje galbūt ir veiks, bet trumpalaikėje perspektyvoje reikės didelių investicijų. Pasaulyje yra tokių universitetų jungimosi istorijų, kai vien susitarimas dėl pavadinimo tęsėsi 15 metų. Ilgalaikis netikrumas kenkia jungiamų institucijų tvarumui. Be to, labai sėkmingų universitetų sujungimų-prijungimų pavyzdžių kitose šalyse yra nedaug. Dažniausiai lūkesčiai prieš sujungiant būna žymiai didesni nei rezultatas po sujungimo. Nes joks universitetas nėra vien skaičiai “, – teigia Vilniaus politikos analizės instituto direktorė.
MRU rektorės teigimu, aukštojo mokslo tinklo konsolidavimui galima išnaudoti pasaulyje žinomus sėkmingus, žymiai efektyvesnius ir ne tokius brangius bei alternatyvius universitetų jungimosi modelius.
„Tai strateginio aljanso, strateginės partnerystės, universitetų federacijos ir kitus modelius, tarp skirtingų autonomiškų studijų ir mokslo institucijų, kurie jau pasiteisino bei sėkmingai veikia kitose šalyse. Ir kaip rodo sėkmingos patirtys užsienio universitetuose, tam visai nebūtina ardyti bendruomenių, griauti mokslinės minties mokyklų, efektyviai dirbančių akademinių komandų, atleidinėti aukščiausio lygio kompetencijų ilgus metus ugdyto ir auginto personalo ar keisti universitetų iškabas“, – įsitikinusi I. Žalėnienė.
Lietuvoje per daug aukštųjų mokyklų?
Kalbant apie universitetų jungimą, pasak V. Būdienės, yra kuriama nuomonė, kad aukštųjų mokyklų Lietuvoje per daug, tačiau kažkodėl akcentuojant tik universitetų skaičių. Visgi, į aukštųjų mokyklų kategoriją yra įtraukiamos ir kolegijos, kurių dauguma yra privačios, o tai reiškia – jų skaičiaus optimizuoti valstybė negali.
„Aukštojo mokslo sektorius susideda iš dviejų dalių: universitetai ir kolegijos, tačiau kažkodėl yra pamirštama paminėti, kad didelė dalis kolegijų yra privačios aukštosios mokyklos, o jų valstybė, kitaip nei biudžetinių įstaigų (tokiomis yra didžioji dalis universitetų), neturi galios nei jungti, nei uždaryti ir panašiai.
Tikrai nemanau, kad mūsų šalyje yra per daug aukštojo mokslo institucijų ar per daug studentų. Kuo daugiau išsilavinusių žmonių – tuo visuomenė yra intelektualesnė, kūrybiškesnė ir kultūringesnė. Antras dalykas – pigios darbo jėgos laikai jau praėjo. Turėti didelę armiją neišsilavinusių gyventojų, valstybėms jau nėra privalumas. Dabar daugelyje Europos šalių 40–60 proc. jaunesnės kartos gyventojų yra su aukštuoju išsilavinimu. Juk nenorime būti pigios, žemos kokybė darbo jėgos ir žemos pridėtinės vertės ekonomikos šalimi? Lietuva juk skelbiasi turinti daugiau ambicijų“, – teigia Vilniaus politikos analizės instituto direktorė.
Ne tik dideli universitetai gali užtikrinti studijų kokybę
Pasak I. Žalėnienės, MRU savo pavyzdžiu rodo, kiek daug gali pasiekti nors ir nedidelė, tačiau autonomiška ir laisva akademinė institucija.
„Tvarią tokio universiteto veiklą galima užtikrinti – teikiant ne tik kokybiškas studijų, bet ir mokslo paslaugas verslui, viešajam sektoriui, dalyvaujant nacionaliniuose ir tarptautiniuose studijų ir mokslo projektuose, efektyviai ir atsakingai valdant finansinius resursus, įsidiegus inovatyvius vadybos modelius“, – sako profesorė.
Net ir vykstant jungimo procesams, anot I. Žalėnienės, universitetas toliau sėkmingai įgyvendino savo užsibrėžtus strateginius tikslus: įvykdė akademinių padalinių restruktūrizaciją, atliko auditą, kuris patvirtino finansinį tvarumą ir skaidrumą, didelį dėmesį skyrė studijų kokybės gerinimui, projektų įgyvendinimui, tarptautinių santykių stiprinimui bei naujų studijų programų kūrimui.
„Pernai pirmą kartą vienintelė iš visų Lietuvos aukštųjų mokyklų teisės (Law) kryptyje reitinguota Mykolo Romerio teisės mokykla 2020 metų reitinge pakilo aukštyn per 50 pozicijų ir pirmą kartą Lietuvos aukštojo mokslo istorijoje teisės kryptyje pateko tarp 250 geriausių pasaulio universitetų. Sakyčiau, kad per šį netikrumo laikotarpį, mūsų universitetas dar labiau subrendo ir sustiprėjo“, – tikina MRU rektorė.
V. Būdienės teigimu, MRU, kaip didžiausio specializuoto socialinių mokslų universiteto veikla Lietuvoje yra tvari ir stabili, todėl jei šis universitetas bus „sunaikintas“ imituojant sujungimą, tai tikrai nebus naudinga Lietuvos aukštojo mokslo lygiui.
„MRU yra stiprus universitetas ir mokslo kokybė pas juos yra gera, kai kuriose kryptyse net geresnė už Vilniaus universitetą, todėl aklai prijungti MRU būtų didelė klaida“, – įsitikinusi Vilniaus politikos analizės instituto direktorė.
Įrodė savo vertę
Lietuvos sporto universiteto (LSU) rektorė prof. dr. Diana Rėklaitienė įsitikinusi, jog jei pagal egzistuojančią universitetų vertinimo sistemą aukštoji mokykla atitinka visus reikalavimus, prasmės susijungimams praktiškai nėra.
„Pagal šią sistemą, nuolatos yra vertinama studijų kokybė, ar pakankamai vystomas mokslas, koks mokslo įstaigos potencialas, finansinis stabilumas, ar teisingai naudojami ištekliai, resursai ir pan. Tad jei institucija yra teigiamai įvertinama pagal šiuos aspektus, nemanau, kad jai yra reikalingas jungimas.
Žinoma, kadangi universitetas tarnauja visuomenei, kai aiškiai matoma, kad sutelkus jėgas, galima pasiekti kažkokių tikslų, gali atsirasti poreikis sujungimui, tačiau tai turi būti labai pamatuota, įvertinta ir paskaičiuota, ir tik tuomet daromi sprendimai. Kitu atveju – paprasčiausias mechaninis sujungimas, be jokių argumentų ir skaičiavimų, neturi jokios prasmės. Jei institucijos dirba blogai, tai jas sudėjus į vieną vietą, tikrai niekas nepagerės, o jei darbas atliekamas gerai, tai koks tada tikslas tai griauti ir kažką keisti?“, – retoriškai klausia D. Rėklaitienė.
Pasak jos, universitetų autonomija nėra vien gražūs žodžiai, otodėl noras, kontroliuoti universitetus, smarkiai prasilenkia su vertybėmis, kurios yra puoselėjamos aukštosiose mokyklose.
„Universitetai turi savo misijas, kurios nepriklauso nuo politinės valios, kažkokių vienadienių „vėjų“, kažkieno užgaidų, norų ar interesų. Tai universitetams leidžia pasisakyti „prieš“, nebijoti išsakyti savo pozicijos, kartais eiti prieš sistemą bei sukuria unikalumą, kuris leidžia jiems gyvuoti šimtmečius. Kai universitetai, tam tikra prasme yra šantažuojami ir juos bandoma palenkti kažkokiai politinei valiai, tada mes nebeturime nieko, kas kuria laisvę“, – teigia profesorė.
Kaip žinia, LSU jungtuvės su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu (LSMU) neįvyko. Dar 2018 m. vasarą Konstitucinis Teismas paskelbė, kad Seimo sprendimas prijungti LSU prie LSMU prieštarauja Konstitucijai, nes nebuvo įvertinta pačios aukštosios mokyklos nuomonė.
„Mes turėjome savo autonomiško ir nepriklausomo universiteto viziją, o susijungimo atveju nebuvo pateikta jokių argumentų, kad darbas taps efektyvesnis ir augs studijų kokybė. Patys to neįsivaizdavome. Vyko diskusijos, susitikimai, bet juose nematėme jokio teigiamo postūmio susijungus, tad stengėmės įrodyti savo naudingumą, galimybes ir potencialą būdami būtent autonomiški. Na, ir šie argumentai suveikė“, – teigia D. Rėklaitienė.