Jūs jau daugelį metų užsiimate regionu, kurį dar galima išgirsti vadinant „posovietinės erdvės“ regionu. Dar jis yra vadinamas Rytų Europos regionu. MRU magistrantūros programoje ,,Tarptautinės politikos studijos“ vedamame kurse šis regionas yra įvardijamas, kaip ,,Rusija ir NVS“. Kodėl tokia painiava ir kaip jį teisingai būtų galima įvardyti?
A.M: apibūdinti viena konkrečia fraze šį regioną nelengva. Jeigu mes jį pavadinsime posovietine erdve, tai kažkuria prasme akcentuosime Rusijos politikos svarbą tame regione, kuri save įvardija (ypač prezidento Putino valdymo metu), kaip Sovietų Sąjungos teisių perėmėja ir tęsėja. Nors šiame regione yra visa eilė valstybių, tokių, kaip Ukraina, Moldova ir Gruzija, kurios nuo šios įtakos nori pabėgti ir priartėti prie euroatlantinės bendrijos. Jeigu pavadinsime Rytų Europos regionu, gali kilti klausimas, kokios šalys turimos omenyje. Anksčiau Rytų Europa buvo vadinamos sovietinio bloko šalys, tokios, kaip Lenkija, Vengrija, Čekoslovakija ir pan. Dabar Rytų Europa laikomos tokios valstybės, kaip Rusija, Ukraina, Moldova. Todėl ir kursas Mykolo Romerio Universitete apie jas. Jis yra pavadintas ,,Rusijos ir NVS studijos“ turint omenyje, kad vienu ar kitu periodu net ir tokios į Euroatlantinę bendriją besiorientuojančios šalys, kaip Ukraina, Gruzija, Moldova vienu ar kitu atveju buvo arba NVS steigėjos, ar NVS narės, bet dabartiniu metu nutraukė santykius su šia struktūra. Todėl, kalbant apie istorinį politinį procesą, vykusį šiame regione pastaraisiais dešimtmečiais, dabartinis kurso pavadinimas atitinka esmę, įskaitant ir tuos integracinius procesus, kuriuos dabar Maskva vėl norėtų matyti vykstant šiame regione, bet gegografiškai tiktų vadinti ir Rytų Europos regionu.
Kodėl šis regionas svarbus Jūsų požiūriu ir kodėl gali būti svarbus, įdomus studentams?
A.M.: Galėčiau išskirti tris esmines priežastis. Visų pirma, šis regionas yra svarbus mums tuo, kad geriau jį suvokiant, galima ir geriau neutralizuoti grėsmes, kylančias mūsų valstybės saugumui. Regionas yra nuolatinėje dinamikoje. Vladimiro Putino valdymo metais po garsiosios jo kalbos Miuncheno konferencijoje 2007 metais matome vis agresyvesnę Rusijos užsienio ir saugumo politiką kol kas ginklu grasinančią ir ją nevengiančią panaudoti tik prieš tas šalis, kurios orientuojasi į NATO ir ES, bet nėra nei NATO, nei ES narės. 2008 metais, esant V. Putinui premjeru, bet realiai, kaip valstybės vadovu, Rusija ėmėsi karo prieš Gruziją. 2014 metais V. Putinui esant jau prezidentu, Maskva ėmėsi Krymo aneksijos Ukrainoje ir hibridinio karo Donbase. Rusija taip pat faktiškai aneksavo Azovo jūrą, o dabar kelia iššūkį NATO ir Juodojoje jūroje, rengdama nuolatines provokacijas prieš Ukrainą ir NATO šalių karinius laivus. Jeigu ši tendencija nebus sustabdyta, tai netrukus panašios provokacijos gali tapti taip pat dažnos ir Baltijos jūroje, o Putino vadovaujama Rusija gali imti bandyti NATO tvirtybę ir mūsų regione. Kadangi politika Rytų Europos regione yra dinamiška per tą laiką Lietuvai prisidėjo ir iššūkis iš pietų, t.y. Baltarusijos, ką rodo ir dabar vykstanti migrantų istorija. Baltarusija gali tapti, o iš dalies ir tapo šių dienų Rusijos ginklu, nukreiptu prieš Lietuvą. Visas tas tendencijas reikia sekti, analizuoti, suprasti. Jos mums yra labai svarbios.
Jūs minėjote, kad yra kelios priežastys – kas dar galėtų skatinti domėtis šiuo regionu?
A. M.: Tai yra ir regionas su svarbiomis galimybėmis Lietuvai. Ne tik narystė NATO ir ES yra labai reikšminga mūsų saugumui. Pavyzdžiui, stipri ekonomine ir karine prasme, stabili Ukraina, besiorientuojanti į NATO ir ES, yra nemažiau svarbi. Šia prasme mūsų veikla Ukrainoje bendrai, padedant šiai šaliai spręsti aktualiausias problemas, o ypač Donbase yra labai svarbi ne tik, kaip pagalba mums draugiškai šaliai, su kuria sieja glaudūs dar iš amžių glūdumos atėję tarpusavio santykiai, šiltas žmogiškas ryšys šiandien, bet ir pagalba mūsų pačių saugumui. Jeigu sugebėsime įtikinti Vakarų partnerius stabdyti rimtomis priemonėmis agresyvią Putino Rusijos politiką Donbase, o dabar ir Juodojoje jūroje, tai atitolinsime galimybę, o gal ir panaikinsime, kad Rusija ims tiesiogiai grasinti kada nors ir Baltijos šalims, bandydamos NATO ir ES tvirbę. Be to, Ukraina yra didelė valstybė su didele, perspektyvia rinka. Kitos regiono šalys: Moldova, Gruzija ir t. t. irgi įdomios mūsų šalies verslui.
Galiausiai šis regionas yra labai įdomus tiesiog bet kuriam politologui. Jis labai dinamiškas. Tiek kalbant apie tai, kas vyksta įvairių valstybių viduje, tiek ir tarptautinėje politikoje.
Jūs turite galvoje geopolitinę šio regiono specifiką?
A.M.: Būtent. Šiame regione susidūrė įvairios politinės jėgos ir įtakos. Jeigu anksčiau tai buvo susidūrimas tarp Rusijos, iš vienos pusės, ir ES bei NATO šalių iš kitos pusės, tai po paskutinio karo Kalnų Karabache matome aktyvų Turkijos įsijungimą, o Kinija tampa svarbi ne tik Rusijai atlaikyti ekonomines Vakarų sankcijas, bet ir vykdydama savo politiką net tokiose šalia Lietuvos esančiose valstybėse, kaip Baltarusija. Jau nekalbant apie Vidurinės Azijos šalis, kurios taip pat yra NVS proceso šalys, bet niekaip negali būti įpaišytos į Rytų Europos regioną. Beje, čia yra gražus sąlytis tarp dviejų paskaitų kursų, kurie yra vedami MRU ,,Tarptautinės politikos studijose“. Aš turiu galvoje studijų dalyką ,,Azijos politinės ir ekonominės sistemos“. Šiame kurse mano dėmesio lauke bus Vidurinės Azijos šalys, kur ryški tokių Azijos šalių, kaip Turkija ir Kinija įtaka, o pastaruoju metu daro poveikį ir įvykiai Afganistane, kur vėl Talibanas visiškai įsigali po to, kai šią šalį palieka JAV ir kitos Vakarų šalys. Bet minėtame kurse aš ir kiti šį studijų dalyką vedantys ekspertai kalbės taip pat apie tokias šalis, kaip Kinija, Japonija, situaciją Korėjos pusiasalyje, Indijoje ir kitose regiono šalyse, kurios tampa ypatingai svarbios tarptautinei politikai. Taigi, bendrai šis kursas yra ir apie globalias tarptautinės politikos tendencijos, kur vienoje pusėje JAV ir kitos Vakarų šalys, o kitoje vis labiau agresyvi Rusijos ir Kinijos politika.