Pasak tinklalaidės svečio, suaugę dažnai linkę iš anksto vertinti ir vengia analizuoti gilesnes priklausomybių virtualiems žaidimams ir socialiniams tinklams priežastis. „Verta pasistengti suprasti tokį vaikų elgesį ir patiems prisiminti kaip jie elgėsi būdami paaugliais, - pastebi M. Kalinauskas. - Tėvų, auginančių paauglius ir besiskundžiančių, kad jie nuolat žaidžia virtualius žaidimus, reiktų paklausti – o kas juos augino? Jei vaikas nuo mažens nieko kito neveikė tik žiūrėjo televizorių, kol jūs dirbote darbus – nereiktų stebėtis, kodėl jūsų vaikui patrauklesnis virtualus pasaulis“.
Anot pašnekovo, virtualūs pasauliai gali daryti poveikį vaiko raidos procesams, tačiau jų paveikumas aktualus ir suaugusiems. „Virtualūs pasauliai patrauklūs tuo, kad yra labiau prognozuojami ir numatomi, nei nuolat besikeičianti realybė, todėl norint balanso tarp virtualių žaidimų ir realių veiklų būtina susikurti tam tikras taisykles ar susitarimus, kurių realybėje turėtų laikytis tiek vaikai, tiek jų tėvai“, - sako M. Kalinauskas. MRU docento nuomone, šiuo atveju itin svarbų vaidmenį lemia vaikų ir tėvų tarpusavio ryšys ir santykių kokybė.
Ar tėvai turi būti vaikų „draugai“?
„Literatūroje galima atrasti, kad šiuolaikiniai tėvai kartais vadinami „buldozeriais“, kai stengiasi pašalinti visas kliūtis vaikams iš kelio ir siekia būti gerais draugais“, - pasakoja M. Kalinauskas. Pasak pašnekovo, būti draugu savo vaikui nėra iš esmės blogas dalykas, bet reikia turėti omenyje, kad suaugę žmonės neša atsakomybę, kurią esame įsipareigoję išugdyti ir savo vaikams. „Tėvai, kurie stengiasi būti tik vaiko draugais, palaipsniui praranda valdžią ir autoritetą vaiko atžvilgiu, todėl autoritetų nebuvimas realiame pasaulyje, verčia jų ieškoti virtualioje realybėje“.
Anot M. Kalinausko, vaikui kompiuteriniai žaidimai yra svarbūs, nes jie yra net tik galios fantazijos realizavimo erdvė, bet ir socialinio sambūvio platforma. „Tėvams svarbu suvokti jų vietą vaikų gyvenime ir tuo pat metu užtikrinti, kad virtualūs pasauliai netrukdytų vaikui išsimiegoti, laiku nueiti į mokyklą ar visavertiškai dalyvauti kitose realaus gyvenimo veiklose. Siūlau visuomet ieškoti kompromisų ir bandyti tartis su savo vaikais, tačiau tie susitarimai neturėtų būti grįsti ultimatumais“, - sako MRU docentas.
Ar kompiuterinius žaidimus jau galima priskirti priklausomybei?
M. Kalinauskas sako, kad JAV psichologų asociacija priskyrė vaizdo žaidimus prie priklausomybes sukeliančių veiklų, tačiau jis pats tokia pozicija abejoja: „Priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų dažniausiai būna tik simptomas, reiškiantis, kad kažkas yra netvarkoje su kitais vaiko ar suaugusiojo gyvenimo aspektais, - sako M. Kalinauskas. - Pabrėžčiau, kad priklausomybė susijusi ne tik su praleidžiamu laiku virtualioje erdvėje, bet ir su socialinių sąryšių pleišėjimu. Žaidimo laikas pats savaime nėra kriterijus šiai būklei konstatuoti. Kitaip tariant, priklausomybės požymių randasi tuomet, kai laikas, kurį praleidžiame virtualiai žaisdami pradeda daryti žalą visoms kitoms mūsų veikloms, prarandami realūs socialiniai ryšiai ir vaikas pradeda nebefunkcionuoti kaip žmogus tarp žmonių“.
MRU docentas pastebi, kad priklijuodami priklausomybės etiketę nesusimąstome apie tai, kad gal toks asmuo negauna socialinio ryšio bei pripažinimo iš savo bendraamžių ar jį supančios aplinkos, dėl to tampa uždaru ir pradeda ieškoti draugų virtualiame pasaulyje. „Ši problema tampa vis aktualesnė, tačiau dėl mūsų nesugebėjimo iš esmės suprasti technologijų ir vaiko psichologinių turbulencijų priežastinio ryšio, nerandame abipusiai geriausio sprendimo. Mums reikia susitaikyti su mintimi, kad tobulėjant technologijoms, keičiasi ir mūsų komunikacijos modeliai bei bendruomenės samprata. Todėl nenuostabu, kad vaikui įvairialypė virtuali aplinka tampa žymiai įdomesnė nei jo klasė ar net šeima“, – įsitikinęs MRU mokslininkas.
Į ką reiktų atkreipti dėmesį tėvams, kad virtualūs žaidimai netaptų priklausomybe
MRU docentas tėvams, auginantiems paauglius, kurie aktyviai įsitraukę į virtualius žaidimus, pirmiausia pataria atkreipti dėmesį į socialinių santykių pokyčius. „Jei vaikas nustoja bendrauti su aplinkiniais ir nesirūpina savo išvaizda ir higiena, tuomet reiktų įjungti pavojaus mygtuką ir rimtai susirūpinti, - įžvalgomis dalinasi M. Kalinauskas. - Paaugliai yra linkę rinktis kraštutinumus, todėl tėvai turėtų tinkamai juos pakreipti, kad jie užsiimtų užklasinėmis veiklomis, lankytų būrelius, sportuotų ir taip turėtų galimybę bendrauti su savo bendraamžiais“.
Pasak pašnekovo, tėvų atsakomybė yra laikytis disciplinos ir stengtis vaiko socialinį gyvenimą subalansuoti, taip, kad jis jaustųsi pilnaverčiu bendruomenės nariu. „Labai svarbu, kad tėvai mokėtų nustatyti ribas ir kartais mokėtų pasakyti „ne“ bei prisiimtų atsakomybę už savo vaikus“.
M. Kalinauskas pabrėžia, kad kalbant apie virtualius žaidimus, pagrindiniu kelrodžiu turėtų būti saikas. „Galima tartis dėl žaidimų trukmės, laiko ir laikytis šių susitarimų. Tačiau tuo pat metu svarbu, kad draudimai bei apribojimai netaptų dominuojančiu auklėjimo įrankiu. Pagrindinė tėvų misija – atsakomybės jausmą prieš save bei kitus turinčio žmogaus išugdymas. Sukūrus pagrindą atsakomybei atsiras pasitikėjimas tarp abiejų santykio šalių, o tai ves prie kraštutinumų vengimo“, - įsitikinęs MRU docentas Marius Kalinauskas.