Gyventojai, kuriems evakavimo atveju prireiktų pagalbos
E. Geda sako, kad, kalbant apie situacijas, kai gyventojus gali prireikti evakuoti, daug dėmesio skiriama žmonėms, kuriems reikalinga pagalba. Remdamasis turima statistika pašnekovas įvardija skaičius, kiek asmenų tektų paimti iš namų, jei vyktų masinė evakuacija. Tiesa, šie skaičiai apima ne tik žmones su negalia, bet ir turinčius laikinų sutrikimų, tam tikrą nedarbingumą ir pan.:
„Žiūrint į Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktą statistiką, Lietuvoje iš viso priskaičiuojama 223 tūkst. asmenų, turinčių negalią. Darbingo amžiaus – apie 142 tūkst., vaikų – apie 17 tūkst. Taigi asmenys su negalia sudaro apie 8 proc. visos populiacijos.
Kalbant apie pasirengimą nelaimėms, rengdami masinio gyventojų evakavimo sumanymą, pasižiūrėjome į duomenis, kuriuos turi Vyriausioji rinkimų komisija. Rinkėjų aktyvumas 2023 m. savivaldybių tarybų merų rinkimuose buvo maždaug pusė gyventojų, o balsavusių namuose buvo apie 87 tūkst.
Vyriausioji rinkimų komisija pataria orientuotis, kad 2024 m. rinkimuose iš namų balsuojančių asmenų skaičius gali siekti 173 tūkst. Ir ne vien dėl negalios, bet ir dėl laikinų sutrikimų, tam tikro nedarbingumo ir pan.
Kas pasirodė įdomu – kad tų asmenų daugiausia yra ne tik didžiuosiuose šalies miestuose. Daugiausia asmenų, 2024 m. balsuojančių iš namų, bus Vilniaus mieste – apie 10 tūkst., Vilniaus rajone – apie 10 tūkst., Kaune – apie 8,5 tūkst. Kitos savivaldybės, kurios dalijasi 4–8 vietas, yra Šalčininkai, Kėdainiai, Raseiniai, Radviliškis, Ukmergė. Šios savivaldybės nustebino tuo, kad jose yra po 4–5 tūkst. asmenų, balsuojančių iš namų. Vadinasi, šitose savivaldybėse, rengiantis masiniam evakavimui, reikia ruoštis tam, kad daug gyventojų reikės paimti iš namų.
Taigi stebime tuos duomenimis ir dabar aktyviai dirbame su savivaldybėmis, kad jos ypač dėl masinio gyventojų evakavimo pasiplanuotų veiklas taip, jog iš tam tikros teritorijos būtų galima evakuoti visus gyventojus.“
Į pratybas įtraukti asmenis su negalia – sudėtinga
Paklaustas apie pasiruošimą ir ką svarbu būtų žinoti patiems gyventojams, kuriems reikalinga pagalba, E. Geda sako, kad, tarkime, branduolinė avarija Baltarusijos atominėje elektrinėje paliestų praktiškai visą rytinę mūsų šalies dalį, taigi apie 100 km nuo sienos su Baltarusija turėtų būti įgyvendinti tam tikri aktyvūs apsaugos veiksmai:
„Aktualiausia sritis yra 30 km zona, būtų siūloma, kad iš ten gyventojus skubiai evakuotų savivaldybė. Tiems keliems tūkstančiams gyventojų, kuriems reikia pagalbos dėl rinkimų, savaime suprantama, tikrai reikės pagalbos ir juos išvežant iš tos teritorijos. Galbūt dalis turi artimuosius, kurie jais pasirūpins, tačiau turimi skaičiai vis tiek yra gana svarbūs suvokti, kokiai daliai gyventojų reikalinga reali pagalba.
Branduolinės avarijos atveju poreikis evakuoti gyventojus būtų septyniose seniūnijose, tai būtent Vilniaus ir Švenčionių rajonų savivaldybėse. Skaičiuojama, kad 5,8 tūkst. žmonių būtų evakuoti savivaldybės transportu.“
E. Geda pasakoja, kad daug metų vykdomos pratybos, į kurias kviečiami įsitraukti gyventojai, tačiau asmenų su negalia įsitraukimas, pašnekovo žodžiais, yra gana sudėtingas.
„Pastaruosius keletą metų vykdėme pratybas įtraukdami kelias negalios rūšis. Per praėjusiais metais vykdytas mokomąsias pratybas buvo pasistengta įtraukti asmenis, turinčius įvairias negalias. Turime išmokti dar labai daug pamokų, nes ta auditorija yra reikliausia. Savivaldybėms yra gana didelis iššūkis, nes dažniausiai vienoje vietoje asmenų su negalia tiek daug nepamatysi, o, kai tenka susidurti su įvairiomis negalios formomis – ne tik matoma, bet ir nematoma: klausos, intelekto ir kt., reikia mokėti ir jas atpažinti, ir atitinkamai tuos asmenis aptarnauti, kad būtų saugu, tinkama ir t. t. Tad mokomės, tose pratybose kaskart atrandame ką nors naujo.
Kalbant apie gyventojų įsitraukimą, kasmet ateina tie patys savanoriai. Iš aktyviausių savanorių draugijų yra Lietuvos Raudonojo kryžiaus draugija. Kiek kalbame su Vilniaus ir Švenčionių rajono savivaldybėmis, pačių gyventojų įsitraukimas į pratybas yra išskirtinis atvejis – ypač tų, kuriems skiriamas mūsų dėmesys. Senyvo amžiaus asmenis, žmones su negalia, tam tikros rizikos asmenis dažniausiai labai sunku prikalbinti dalyvauti pratybose“, – sako E. Geda.
Visiems galioja tas pats esminis pasiruošimas
Pasiteiravus, kaip ekstremalioms situacijoms turėtų būti pasiruošę asmenys su negalia, Civilinės saugos valdybos viršininkas teigia, kad esminis pasiruošimas galioja kiekvienam gyventojui: susikrauti išvykimo krepšį, apsitarti planą šeimoje:
„Čia būtų galima daug kalbėti, bet tikriausiai bendri patarimai, kuriuos visiems tikrai verta būtų pasižiūrėti, yra Lt72.lt svetainėje. Kitas dalykas – tobulumui ribų nėra. Praėjusią savaitę iš Seimo gavome tam tikrų patarimų, prašymų, jie nukreipti į tai, kaip asmenims su negalia būtų galima padėti pasirengti ekstremalioms situacijoms. Kalbama apie tai, kaip tą informaciją gerinti, manau, kad jos bus daugiau.
O dar kalbant apie asmenis su negalia, man padarė įspūdį Europos negalios forumo prezidento neformalūs paaiškinimai, kaip jis asmeniškai yra pasiruošęs. Jis sako, kad būtent asmenų su negalia bendruomenėje kaip tik yra įprasta ruoštis situacijoms, kai turi pagalvoti apie atsarginį tau reikalingą daiktą. Taigi dažniausiai tie žmonės jau turi po antrą jiems svarbų daiktą, tarkime, neregys turi antrą neregio lazdelę.
Kai kalbame, kad reikėtų turėti kokį nors rezervinį planą, daugelis asmenų su negalia juos praktiškai turi. Galbūt čia klausimas dėl galimybių, kiek asmuo jų turi ir yra pasiruošęs galimoms nelaimėms. Veiksmų algoritmas yra analogiškas: turiu susiruošti ir išvykti į kitą teritoriją. Išsinagrinėju, ką man tikrai būtina turėti: kokius dokumentus, medikamentus, ką apsitarti su priimančiais, lydinčiais asmenimis. Tie pasirengimai priklauso nuo konkrečios negalios.
Ko vis dar mokomės ir stengiamės, kad tai būtų įgyvendinta, – įvykus branduolinei avarijai, nors tai ir mažai tikėtina, bet dėl radiacinės taršos siekiame, kad savivaldybėse būtų tokie surinkimo punktai, o juose – tam tikros rezervinės priemonės. Kad asmuo su negalia dėl skubėjimo ar kitų priežasčių pamiršęs, sulaužęs ar kitaip netekęs jam būtino daikto – ar tai būtų neregio lazdelė, ar neįgaliojo vežimėlis, ar ausinės, kurios svarbios intelekto negalią turintiems, tą priemonę gautų surinkimo punkte.“
Svarbu priimti sprendimus ir juos patikrinti
E. Geda, tęsdamas apie pasiruošimą galimoms nelaimėms, sako, kad viskas, kas bus padaryta iš anksto, aptarta, susižiūrėta ir susižinota, lemiamu momentu keltų mažiau streso. Ir užsimena apie tris etapus, ir kodėl vienas jų – ypač svarbus:
„Sakyčiau, kad galbūt akcentas čia yra tokie trys etapai: šnekame, rašome, darome. Dažniausiai daugiausia šnekame apie problemą, tada kažkiek rašome vienu ar kitu formatu – ar teisės aktuose, ar šeimos planuose, ir tada darome. Visi šie etapai yra svarbūs, bet svarbiausias jų yra darymas. Visa tai, ką pašnekėjome, galbūt užrašėme, tarkime, šeimos planą, tikrai būtina patikrinti. Nebūtina visko iškart padaryti tobulai, galima po truputį link to eiti.
Svarbiausia yra susiformuoti įprotį – kaip aš susiruošiu, kaip vieną ar kitą dalyką padarau. Nes, jeigu nelaimės atveju pulsite skaityti 10 punktų instrukciją, vis tiek padarysite klaidų. Svarbiausia susižiūrėti esminius principus, pasitreniruoti ir tai įdiegti į savo įpročių sistemą. Pavyzdžiui, jei turiu kur nors išvykti, ką turiu padaryti namuose, ką turiu susiruošti.
Dėl to, kalbant apie išvykimo krepšį, kuris būtinas kiekvienam asmeniui, ir sakoma, kad skirkite kokią valandą su šeimos nariais – linksma ar kokia norite forma – tai aptarti. Nepalikite darbo nepabaigto. Jeigu prisėdote, aptarėte, užbaikite tuos pokalbius susitarimais, kad jie būtų mažas žingsnis to didesnio tikslo – kaip jūs įsivaizduojate, kad būtumėte saugūs, link.
Dažnai tokios diskusijos šeimose baigiasi, kad tai yra nesąmonė ir nereikia apie tai kalbėti. Dažniausiai suaugusieji sako, kad neverta tam skirti dėmesio. Tada ateina daug nusivylimo, nes valstybė teikia pagalbą, kad gyventojai galėtų tai padaryti, bet, jei pats gyventojas neturi tokio supratimo ar motyvacijos, tada yra gana sudėtinga.
Visiems gyventojams aktualu kalbėti apie pasirengimą, nesvarbu, ekstremalioms situacijoms, branduolinei avarijai ar karo grėsmei, nes tas pasirengimas duotų daugiau nusiraminimo. O dėl to, ką pasiruošite iš anksto, tuo metu, kai viso to prireiktų, jums būtų tikrai mažiau streso. Todėl mes raginame tuos pasirengimo veiksmus kiek įmanoma pasidaryti.“