72 valandų krepšys – ne tik karo atveju: primena didžiulio atgarsio susilaukusį įvykį
Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Civilinės saugos skyriaus vyresnysis specialistas Paulius Rinkevičius paaiškina, kodėl įsitikinimas, kad 72 val. išvykimo krepšys reikalingas tik karo atveju – visiškai klaidingas. Svarbiausi daiktai, sudėti į vieną patogią vietą, praverstų ne tik užklupus kariniams neramumams, bet ir bet kokios kitos situacijos, kuomet reikia staigiai palikti savo gyvenamąją vietą, atveju.
„Galiu kaip pavyzdį pasakyti Viršuliškių gaisrą – man teko ten tris dienas dalyvauti, nes įsijungė civilinės saugos mechanizmas ir žmonės neteko namų. Automatiškai aktyvuotas KAS – kolektyvinės apsaugos statinys – lopšelis-darželis „Puriena“. Iš to namo gyventojai iš pradžių ėjo į tą KAS, ir kas buvo toliau? Jei žmonės būtų susikomplektavę išvykimo krepšius ar bent kažką susidėję į vieną vietą., nes jie turėjo tas kelias minutes išeiti iš namo jam degant, – šie žmonės jau turėtų pagrindinius daiktus. Mes jų neįleidome visą parą ar dar ilgiau“, – komentuoja P. Rinkevičius.
Negana to, specialistas kviečia mintyse pamodeliuoti kitą, visiškai įmanomą, scenarijų – jei šis gaisro ištiktas daugiabutis būtų subyrėjęs, ko ir buvo labiausiai bijota. „Tokiu atveju esi kaip be rankų. Tavo dokumentai ir viskas liko ten. Tavęs neįleido, namas subyrėjo“, – konstatuoja P. Rinkevičius.
Neigdami kovoja su baime
Antrina ir psichologė psichoterapeutė Genovaitė Petronienė – ankstesniais laikais buvo įprasta namuose turėti žvakių, jei ilgesniam laikui dingtų elektra, ar vandens, jei vandentiekio veikla sutriktų, tad ir dabartinis daiktų pasiruošimas neturėtų asocijuotis tik su karu. Visgi, anot psichologės, skirtingos reakcijos į su savo saugumu susijusias temas priklauso nuo žmogaus santykio su baime. Kuo didesnius kasdienybės pokyčius atneštų viena ar kita ekstremali situacija – tuo baisiau apie ją galvoti ir imtis prevencinių veiksmų.
„Bijant įsijungia kažkuri iš streso valdymo strategijų – fight (liet. kova), flight (liet. skrydis) arba freeze (liet. užšaldyti). Fligh strategija reiškia užmiršti, negalvoti, įsivaizduoti, kad nieko tokio nėra, net neklausyti ir gyventi tarsi visi perspėjimai ir prevencijos raginimas yra nesąmonė. Šie žmonės labai neigia 72 valandų krepšio poreikį. Tai jiems padeda susitvarkyti su stresu – nėra problemos, neatsimenu, kad egzistuoja karas, ir laimingai sau gyvenu. Kai kurie žmonės į šią strategiją įėjo po labai didelio „įmirkimo“ į karo temą, „fight“ arba kovos strategijos, kuri reiškia, kad dedamos per didelės pastangos – visada klausau žinių kažkiek valandų per dieną, nuolat apie tai galvoju ir kalbu, galbūt perku butą užsienyje ir t.t.
Kai kurie žmonės po tokio „įmirkimo“ taip išseko, kad jiems teko net gerti antidepresantus ir tada jie visiškai užsuko tą kranelį. Kai kurie jų taip pat labai nukamavo ir savo artimuosius. Tokių žmonių buvo beprotiškai daug karo pradžioje, „fight“ strategija buvo vyraujanti – nuolat apie tai klausyti, kalbėti, jausti nuolatinę įtampą ir negalėti galvoti apie kitką – santykius, darbą, malonumą. Kai kurių tokių žmonių artimieji dabar jau žiūri į juos nuvertinančiai, neva „ko tu čia su tuo savo karu, nenormalus, katastrofinis mąstymas“ ir t.t. Jie yra tiek pribaigti, kad linkę nuvertinti ir tą adekvačiąją dalį“, – tikina G. Petronienė, nors, anot specialistės, bijantiems žmonėms vertėtų padėti užuot nuvertinus jų baimes.
Gėdijasi prisipažinti net terapeutams
Psichologės psichoterapeutės įsitikinimu, išlaviruoti būnant su baime, kad ši tave paskatintų imtis reikiamos prevencijos, bet sykiu neįtrauktų į mintijimą ir nerimą – tikras aukštasis pilotažas, pavykstantis toli gražu ne kiekvienam. Šiuo metu G. Petronienė sako darbinėje praktikoje dažniau susiduria su žmonėmis, apskritai neigiančiais karo grėsmę kaip realią, o štai karo Ukrainoje pradžioje įsibaiminimas klientų gretose buvo milžiniškas.
„Šiuo metu žmonės, kurie išties bijo karo grėsmės, vengia apie tai kalbėti net su terapeutu, gėdijasi. Tai tik kartais išsprūsta iš kalbos arba iš simptomų. Tarkime, žmogus depresyvus, pradedi tyrinėti, iš kur tas stresas, ir žmogus nenoromis papasakoja, kad ir apie karą galvoja“.
Skrydžio lėktuvu metu pravedamos saugumo instrukcijos, parodoma, kaip naudotis gelbėjimosi liemene ar deguonies kaukėmis, tačiau tai dažnam keleiviui tėra įprasta procedūra, nesukelianti streso ar mąstymo apie katastrofišką šio skrydžio baigtį. Tačiau kvietimas susidėti 72 valandų evakuacijos krepšį daliai lietuvių kažkodėl prilygsta baimės kurstymui. Psichologė psichoterapeutė turi labai paprastą paaiškinimą:
„Mes visi skraidome visą gyvenimą, bet nė vienas iš mūsų nesame nukritę. Na arba labai retas. Apskaičiuota, kad reikia skraidyti 200 metų kiekvieną dieną, kad lėktuvas tau skrendant nukristų. Taigi, tikimybė maža, skrendame atsipūtę. O štai čia karas greta įvyko prieš dvejus metus, didžioji dalis lietuvių su tokia situacija nėra susidūrę, tai yra per didelis baimės kiekis, dėl to toks didelis pasipriešinimas. Drąsiai sakyčiau, kad gal trečdalis Lietuvos giliai širdy yra beprotiškai išsigandę ir su tuo tvarkosi kas kaip gali, o dabar į pirmą vietą išplaukia neigimo reakcija.“
Svarbiausia misija šiandien – stiprinti sveikatą ir ryšius su žmonėmis
Į 72 valandų išvykimo krepšio susidėjimą psichologė siūlo pažvelgti kaip tiesiog į pareigą ir tai padaryti lygiai kaip vežiojamės automobilyje vaistinėlę, nepriklausomai, norime to ar ne. Žinantiems, kad karo ar bet kokios kitos ekstremalios situacijos baimė juose – itin išreikšta, pravartu ne su tuo intensyviai kovoti ar neigti, bet tiesiog žinoti, kad baimė atėjus laikui tave užlies, ir tam pasiruošti iš anksto:
„Verta apgalvoti, kaip elgsiesi tuo metu, kai tą krepšį susikrausi ir baimė tave užlies. Nes galbūt tu tą naktį nemiegosi, galbūt dar kitą naktį. Galbūt tau rankos ar kojos tirps, galbūt negalėsi giliau įkvėpti. Žinoti, kad taip gali nutikti, ir pasiruošti – galbūt užsisakyti masažą, galbūt pasirūpinti raminamosiomis priemonėmis, galbūt susiplanuoti tą dieną daugiau būti tarp žmonių. Po kurio laiko tos baimės kaip ir po panikos priepuolio kažkur pusantros–dviejų parų bėgyje paprastai praeina.“
Kuomet įsijungia katastrofų baimė, verta įsidėmėti, kad tuo metu žmoguje veikia dvi jo dalys: vidinis bijantis vaikas ir kita – logiškas, mąstantis, sveikas protas, stiprus ir galingas suaugęs. Dabartinis laikas, anot psichologės, puikiai tinkamas savęs stiprinimui – atidesniam žvilgsniui į savo psichinę sveikatą, gyvenimo būdą, sveikatingumą, santykius su žmonėmis ir visa tai pastiprinti:
„Ištikus ekstremaliai situacijai viso to labai reikėtų – ir gerų santykių, ir geros fizinės bei psichinės sveikatos. Čia yra prasmingiausias dalykas, ką galima daryti, o ne tinginiauti ir mirkti internete. Mūsų sveikoji suaugusioji dalis kiek dabar gali pasakyti, ką mums daryti – tiek galėtų pasakyti ir tuomet, jei kažkas įvyktų. <...> Svarbu nepamesti savo sveikosios logiškosios dalies, kuria pasinaudodami žmonės prisitaikydavo sudėtingiausiose situacijose ir išgyvendavo, negana to laikydavo tai prasmingais ir ryškiais gyvenimo potyriais. Ir svarbu nepavirsti į tą katastrofų bijantį, bejėgį vaiką.“
Bet kokioje stresinėje situacijoje itin svarbu suprasti, kad šie du režimai – suaugęs ir vaikas – viduje veikia vienu metu. Vidinį vaiką verta paguosti ir nevengti vidinio dialogo: „Juk net užsitęsus kosuliui, nereto žmogaus vidinis vaikas jau ima baimintis, kad galbūt tai – plaučių uždegimas ar pan. Tokiu atveju vidinis suaugęs žmogus tą vaiką nuramina, kviečia neskubėti su išvadomis, pailsėti, išgerti vaistų, apsilankyti pas gydytoją ir panašiai. Lygiai tokie pat mechanizmai veikia ir kitose stresą bei nerimą keliančiose situacijose.“
