Kaunas. Šilainiai. Istorija ir faktai

Tarp dviejų upių įsikūręs Kaunas savo plėtrą pritaikė prie gamtinio karkaso elementų. Urbanizuotos teritorijos buvo planuojamos derinantis prie upių slėnių, mažųjų upelių šlaitų ir žaliųjų plotų. Šie faktoriai lėmė iki šiol susiformavusią Kauno urbanistinę struktūrą.

Tikri kauniečiai vis dar mena teritoriją, besidriekiančią už Vilijampolės, kur ant kalno siūbavo kukurūzų ir javų laukai.

„Šilainiai pradėti projektuoti aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, statybos pradėtos 1984 m., tačiau sovietiniais metais taip ir liko neužbaigti. Nors statinių aukštis čia nebuvo ribojamas, atsirado nemažai novatoriškų elementų paįvairinančių pastatų architektūrinę išraišką, tačiau išliko sovietmečiui būdingos problemos: medžiagų stoka, įvairūs ekonominiai ribojimai (pvz. asfalto ) ir t.t. išliko. Tankiai užstatytas rajonas yra tipiškas vėlyvojo sovietmečio gyvenamųjų statybų pavyzdys“, - rajoną apibūdina architektūrologas Vaidas Petrulis.

Šilainių seniūnijai priklauso 5 miesto dalys: Smėliai, Milikoniai, Linkuva, Romainiai ir Sargėnai. Čia yra keli prekybos centrai, pašto skyriai, vaistinės, knygynai, Šilainių poliklinika, Kauno Šv. Dvasios bažnyčia, II klinikinė ligoninė. Pagal plotą ir gyventojų skaičių Šilainių seniūnija yra viena iš didžiausių Kaune. Jos plotas yra ~ 23,35 km. Dabartiniai Šilainiai pradėti statyti 1980 m. į pietus nuo Kauno šiaurinio lanksto (Islandijos plento) ir į rytus nuo Žemaičių plento, šiaurės vakarinėje Kauno dalyje.

Skaičiuojama, kad daugiau kaip 80 procentų Šilainių gyventojų gyvena daugiabučiuose namuose. Nepaisant sąlyginai naujos statybos, kai kuriuose rajono kvartaluose blokinių namų šilumos varža labai prasta. Išlaidos šildymui didelės, todėl būtina renovuoti tokius pastatus.

Ne mažiau nei pastatų renovacija šio rajono gyventojams aktuali automobilių statymo kiemuose problema. Paradoksas: mažėjant gyventojų skaičius, automobilių skaičius, tenkantis tūkstančiui gyventojų, per kelerius pastaruosius metus gerokai išaugo – iki 524.

Visi masinės daugiaaukštės gyvenamosios statybos mikrorajonai Kaune ir dėl lėtų renovacijos tempų, ir dėl automobilių statymo priskiriami probleminėms teritorijoms. Patys seniausieji – 415 kvartalas, Demokratų g., kiti Vilijampolės kvartalai – sudėtingiausioje būsenoje. Kadangi gyvenamieji pastatai labiausiai susidėvėję, jiems reikalingas ypatingas dėmesys. Juolab kad šildymo kainos Vilijampolėje esančioje Sąjungos aikštės namuose – pačios didžiausios Kaune.

Specialistai įsitikinę, kad Šilainiai, kur pastatai – naujosios Kauno serijos – tiktų kompleksiniam modernizavimui – apšiltinimui, butų pertvarkymui pagal savininkų norus ir teritorijos sutvarkymui.

Skaičius: 2010 metais Kaune gyveno 348,6 tūkstančio žmonių.

Istorija:

Architektūrologas Vaidas Petrulis:

Septintajame dešimtmetyje mieste prasidėjo intensyvi daugiabučių gyvenamųjų statyba. Per kelis dešimtmečius iki tol vyravusį sodybinį užstatymą pakeitė daugiabučių miestovaizdis. Oficialiai, miesto teritorijoje sodybinio užstatymo namų atsisakyta 1975 m. Daugiabučiai statyti ištisais gyvenamaisiais rajonais, vadovaujantis miesto funkcinio zonavimo principu . Buvo aiškiai išskirtos pramoninės zonos, šalia kurių kurti darbininkų gyvenamieji kvartalai. Dainavos, iš dalies Kalniečių bei Eigulių mikrorajonai turėjo aptarnauti Dainavos pramonės mazgą ir Žaliakalnio pramonės įmones, Šilainiuose turėjo gyventi Vilijampolės pramoninėje zonoje dirbantys darbininkai. Daugiabučiai statyti pagal tipinius projektu.

Iš pradžių, industrializuotos statybos pradžioje pagal sąjunginius, vėliau pagal respublikinius projektus. Na o nuo 1972 m. buvo parengta tipiniai projektai specialiai Kaunui. Iki 1971 m. buvo galima statyti tik penkiaaukščius. Tad pirmieji rajonai (prie Tunelio g., vėliau prie Kovo 11-osios), buvo užstatyti surenkamosios statybos penkiaaukščiais. Tik vėliau šių kvartalų monotoniją kiek paįvairino kai kur pastatyti raudonų ar geltonų plytų devynaukščiai ar dvylikaaukščiai. Vertinant Kauno specifiką įdomu, kad naujieji rajonai buvo statomi bemaž plynoje vietoje. Tai vėlgi suteikė monotonijos.

Net apie 1969 m. Dainavos mikrorajoną rašoma, kad „gatvės nebaigtos, šaligatvių nėra arba jie išsiklaipę, vietoj parduotuvių tik laikini kioskai...

Tiesa, ir net ir ten kur būta šiokios tokios gamtinės įvairovė (pvz. Gričiupio bei Girstupio upeliai), tuo nebuvo pasinaudota. Upeliai drenuoti, užstatyti garažais. Rajonai buvo formuojami pagal tuomet taip vadinta „pakopinio aptarnavimo“ sistemą, kuri turėjo suformuoti kultūros, prekybos bei kultūros įstaigų tinklą kuo arčiau pritrauktą prie gyvenamojo rajono. Taip atsirado tokie centrai kaip „Girstupis“ ar „Vitebskas“.

Tiesa, šios aptarnavimo įstaigos buvo kuriamos ne taip sparčiai kaip gyvenamoji statyba. Tad net elementariausių parduotuvių kurį laiką po statybos trūkdavo. Antai tuometėje spaudoje apie 1969 m. Dainavos mikrorajoną rašoma, kad „gatvės nebaigtos, šaligatvių nėra arba jie išsiklaipę, vietoj parduotuvių tik laikini kioskai...“ Ypač tai būdinga Šilainiuose, kuriuose aptarnavimo įstaigų tinklas susikūrė jau atkūrus nepriklausomybę. Visų rajonų projektavimo darbus vykdė Miestų statybos instituto Kauno filialo architektai.