Mano erdvė – tik ten, kur vaikštau
Vilniaus universiteto sociologijos magistrantė ir sociologų tinklaraščio „Sociali Sociologija“ autorė Milda Pivoriūtė įsitikinusi, kad daugelis daugiabučių gyventojų laiptinę laiko ne savo rūpesčiu, arba rūpinasi tik ta laiptinės dalimi, kuria jiems patiems tenka pereiti.
„Laiptinės tvarka – viešoji gėrybė ir jos palaikymas turėtų būti kolektyvinis interesas. Daugiabučių gyventojai dažnai nesuvokia, kad visi gyventų geriau, jei kiekvienas mūsų imtųsi bendradarbiauti bendro gėrio labui“, - aiškino sociologijos specialistė.
Esą viešosiomis gėrybėmis gali naudotis kiekvienas, nepriklausomai nuo to, ar prisidėjo prie jos kūrimo, ar ne. Pavyzdžiui, 20 namo gyventojų sumokėjo už prie namo esančios automobilių aikštelės sutvarkymą, o 10 neprisidėjo, tačiau pastarieji vis tiek galės naudotis atnaujinta aikštele.
Siekis sukurti bendrą gėrį gyventojų galvose gali atsirasti ir tuomet, kai jau aišku, kad daugiabutyje jie gyvena paskutiniuosius metus ar mėnesius ir yra nusprendę išsikelti į nuosavus namus.
„Pati ėmiausi laiptinės tvarkymo. Norėjau parduoti butą, o netvarkingi koridoriai juk visados užkliūna ir „muša“ kainą. Pamenu vaikštinėjau po visus aukštus, o pinigų beveik niekas iš gyventojų nedavė, kol galiausiai buvo pradėti darbai. Žmonės pinigus duoda tik tada, kai pamato, jog kažkas vyksta. Tada pakeitėme senas pašto dėžutes, įstatėme naujas duris su telefonspyne“, - pasakojo butą nusprendusi parduoti pašnekovė.
Kiekviename aukšte – atskira respublika
Viename Vilniaus Šeškinės daugiabučių sutikta pagyvenusi moteris nesutiko su pasvarstymu, kad visiems daugiabučių gyventojams vertėtų vieningai prisidėti prie pirmojo aukšto remonto.
„Jame juk beveik nebūnu, tik pasitikrinu pašto dėžutę ir kylu liftu. Tegu jie patys ir tvarkosi, o mes savo aukštu pasirūpinsime“, - įsitikinusi moteris.
Panašią nuomonę išsakė ir kito daugiačio trečiame aukšte gyvenanti ponia. Esą jų kaimynas ir šitą aukštą, ir dar vieną išdažė vos praėjusiais metais tad apie visos laiptinės tvarkymą negali būti nė kalbos.
„Mūsų aukšte ir grindų plytelės sudėtos. Pats pažiūrėkit, kaip čia gražu“, - džiaugėsi moteris.
„Ačiū, jau gavau sąskaitas ir už stogo remontą, ir už lifto keitimą, nors gyvenime juo nesinaudojau“, - apie svarstymus renovuoti laiptinę teigė vyriškis.
„Sociali Sociologija“ autorė sutinka, kad pirmojo aukšto gyventojui iš pirmo žvilgsnio visiškai nenaudinga prisidėti prie lifto mokesčių, tačiau priimant sprendimus, vertėtų įžvelgti perspektyvą. Galbūt po kelių metų minėtas gyventojas norės pakeisti laiptinės duris, nes pastarosios užsidarydamos jam kels didžiulį triukšmą.
„Jei pastarasis gyventojas reikiamu metu prisidėjo prie lifto mokesčių, tuomet penktojo aukšto gyventojai jaus įsipareigojimą prisidėti prie durų keitimo, nors jie triukšmo negirdi ir mieliau neleistų pinigų naujoms durims“, - aiškino M. Pivoriūtė.
Dideliems užmojams gyventojai šykšti
Dažnai prisimename posakį, kad ir geriausius draugus supriešina piniginiai reikalai. Panašiai ir su kaimynais, kurie už duotus pinigus tikisi, kad darbai bus atlikti nepriekaištingai ir daugiau finansinių išteklių nepareikalaus dar bent artimiausius 20-30 metų.
„Jokių tvarkymų ar renovacijų man nereikia. Gyvenu viena 4 kambarių bute. Kodėl turiu mokėti daugiau už tuos, kurie gyvena mažesniame keturiese ar penkiese. Įsivaizduojate bent, kokios sąskaitos sulaukčiau? Tegu jaunimas ir tvarkosi, o aš jau pensininkė“, - teigė moteris.
Kam koridoriuje plastikiniai langai? Moters teigimu, geriau būtų dabar esančius medinius užkalti. Esą kaimynai rūko ir palieka juos atvirus, tad net ir įstačius plastikinius laiptinėje vis tiek šilčiau nebūtų. Šalia gyvenantis senjoras laiptinės sienų šiltinimo klausimu taip pat buvo nusiteikęs skeptiškai: „Geriau visai tuos radiatorius nupjautų, o tai dabar visa šiluma išeina į orą.“
Gyventojus dažnai priešina ne tik faktas apie būsimą rinkliavą už remontą, bet ir jos apskaičiavimo būdas, nepasitikėjimo jausmas. Supratimas apie didelio būsto piniginę vertę rodos pamirštamas, o noras jį išlaikyti labiau nepravėrus piniginės lieka. Situaciją kiek pakeisti gali bendrų normų įvedimas ir siektino pavyzdžio formavimas.
Laiptinės puoselėjimas turi tapti pageidaujama norma
M. Pivoriūtė pažymi, kad savitarpiškumo norma yra labai svarbi kaimynų bendradarbiavimui ir skatina žmonės imtis ne visada jiems „čia ir dabar“ naudingų veiksmų. Esą socialinės normos apibrėžia, kokius veiksmus tam tikrų žmonių grupės laiko deramus ar teisingus ir atvirkščiai. Jeigu normos laikomasi, grupės nariai jaučiasi laimintys, o jeigu ne – nukenčiantys. Paprastai tokių normų laikytis skatina ne tik vidinis įsipareigojimo jausmas, bet ir baimė sankcijų, kurias gali taikyti nepatenkinti grupės nariai.
„Kuo daugiau namo gyventojų palaikys normą, tuo labiau „išsisukinėtojai“ jaus spaudimą ir baimę ją sulaužyti. Pavyzdžiui, jeigu bendruomenėje vyrauja norma, kad laiptinėje rūkyti negalima, normos palaikytojai jausis turintys teisę ignoruoti laiptinėje rūkantį kaimyną, o išstūmimas iš grupės, izoliacija yra viena iš skausmingiausių sankcijų. Iš kitos pusės, normų laikymasis grupės nariams suteikia atlygį, - teigė M. Pivoriūtė, pridurdama. - Tvarką laiptinėje palaikantis daugiabučio gyventojas gali „užsidirbti“ kitų kaimynų pagarbą, aukštesnį statusą bei nelaimės atveju padėti jam norėsiančių žmonių skaičių.