Seniūnijos teritorija užima 2, 5 kvadratinių kilometrų plotą, čia gyvena daugiau nei 16 tūkst. gyventojų. Pagrindinės rajono gatvės: Viršuliškių, Ozo, Č. Sugiharos, Tujų, Ąžuolyno.

Anksčiau kvartalo vietoje buvo kaimas, kuriuo vingiavusi pagrindinė gatvė jungė jį su Žvėrynu. Nuo šio kaimo lenkiško pavadinimo „Wierszuliszki“ ir kilo Viršuliškės. Šis vietovardis aptinktas viename XVIII amžiaus dokumente, tačiau priesaga - iškės, anot habilituoto istorijos mokslų daktaro Jonas Jurkšto, leidžia manyti, kad Viršuliškės galėjo būti jau XVI a. ar dar anksčiau. Manoma, kad senovėje ši vieta priklausė didikų Viršilų giminei, tad su šiuo istoriniu asmeniu gali būti siejamas ir Viršuliškių vietovardis.

Kaimas prie Vilniaus miesto buvo prijungtas 1969 metais.

Baigiant statyti Karoliniškes, greičiau vyko ir Viršuliškių kvartalo planavimo darbai, kuriuos ruošė jungtinė architektų Birutės Kasperavičienės, Juozo Zinkevičiaus, Algimanto Bražinsko komanda. 1977-aisiais Viršuliškių gyventojai jau ėmė keltis į naujai pastatytus gyvenamuosius daugiaaukščius namus.

Kvartalas buvo kuriamas kaip vientisas gyvenamasis kompleksas, sudarytas iš stambiaplokščių namų (senesnio projekto ir patobulintų – su erdvesnėmis virtuvėmis, pagalbinėmis patalpomis, reljefiškesniais fasadais), kurie buvo jungiami į lanko formos grupes. Tai buvo daroma ne blokuojant namus, o jungiant juos ažūrinėmis plokštėmis - vertikalius stulpelius primenančių kiaurymių eilės tapo pagrindiniu kvartalo namų simboliu.
Kvartalas buvo kuriamas kaip vientisas gyvenamasis kompleksas, sudarytas iš stambiaplokščių namų, kurie buvo jungiami į lanko formos grupes. Tai buvo daroma ne blokuojant namus, o jungiant juos ažūrinėmis plokštėmis - vertikalius stulpelius primenančių kiaurymių eilės tapo pagrindiniu kvartalo namų simboliu.

Toks pastatų jungimo būdas, anot architektų, turėjo pagerinti oro cirkuliaciją vidinėse kvartalo erdvėse, taip pat praleisti daugiau šviesos. Šių ažūrinių plokščių apačioje buvo formuojamos užuovėjos.

Iš pradžių planuota naujus namus dažyti skirtingomis spalvomis, taip išskiriant juos pagal aukštį, tačiau vėliau nuspręsta pasirinkti šviesius atspalvius, kad išryškėtų skulptūriški kvartalo fasadų reljefai.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, 1990 m., Viršuliškėse pradėti statyti parapijos namai ir koplyčia. Būsimos bažnyčios vietoje iš pradžių buvo pastatytas ąžuolinis kryžius, kuris piktavalių buvo išniekintas. Atstatytas kryžius vėliau įmontuotas į 2 m aukščio metalinį vamzdį. Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčia pradėta statyti 1991-aisiais.

Viršuliškes nuo Karoliniškių skiria Spaudos rūmai. Šešiolikos aukštų pastatas pagal architekto Jurijaus Konino ir inžinieriaus Alfonso Kanapecko projektą iškilo 1986 metais. 2007-aisiais prie Spaudos rūmų pastatyti dar du milžinai - „Viršuliškių porele“ vadinami 23 aukštų gyvenamieji pastatai.

Prie Spaudos rūmų 1992 m. buvo atidengta JAV gyvenančios lietuvių dailininkės Elenos Urbaitis Vilniaus miestui dovanota ir jos lėšomis pastatyta skulptūra „Erdvės skrydis“, kuri sukonstruota iš nerūdijančio plieno. Anot menininkės, skulptūra įkūnija žmogaus ir erdvės ryšį, žmogaus ir technologijos amžiaus kolizijas bei santykį.

Prie Viršuliškių seniūnijos pastato (Viršuliškių g. 34) stovi dekoratyvinė Vlado Kančiausko skulptūra „Giesmė“, restautuota 2000 m.

1994 m., minint 584-ąsias Žalgirio mūšio metines, prie Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) respublikinio štabo buvo atidengta skulptoriaus Algirdo Kuliešiaus ąžuolinė LDK kunigaikščio Vytauto Didžiojo skulptūra.

Viršuliškių seniūnijos teritorijoje (Sudervės kelias 28) išsidėsčusios katalikų ir žydų kapinės. Į pastarąsias iš panaikintų Vilniaus žydų kapinių buvo perkelti garsiojo Vilniaus Gaono bei jo artimųjų, taip pat garsaus žydų kilmės gydytojo, medicinos teoretiko Cemacho Šabado ir kitų žymių žydų palaikai.

Siūlome prisiminti, kaip Viršuliškės atrodė 2003 metais:

Parengta pagal:
virsuliskese.lt
miestai.net
I.Ruseckaitės „Sovietinių metų gyvenamieji rajonai Vilniuje: tipiškumo problema“
vikipedia.org
wikimapia.org
vilnijosvartai.lt