Užkalnis. Pavojingiausi priešai – ne Rusijoje

Rusijos žmonės, nepalaikantys karo (arba sakantys, kad yra už taiką) pyksta ir yra įsižeidę, kad Europos vyriausybės nori griežtinti jiems vizų tvarką, riboti turizmą iš Rusijos, nebeleisti net studentų iš tos šalies ir, galima manyti, netrukus iš Rusijos į ES galės važiuoti tik tie, kas jau turi Europoje gyvenančius šeimos narius arba dėl retų humanitarinių priežasčių.

Kitaip tariant, sankcijos, kurios anksčiau buvo skirtos Rusijos oligarchams, valdžios atstovams ir propagandos meistrams, jau greitai išsiplės visiems Rusijos piliečiams.

Žinoma, tai jaudins tik mažą dalį Rusijos gyventojų. Net 80 proc. Rusijos žmonių į jokį užsienį nevažiuoja ir neplanavo. Jie neplanuoja važiuoti į užsienį lygiai taip pat, kaip jūs neplanuojate skristi į mėnulį.

Tai ir yra tos Rusijos žemės, skurdžios, atsilikusios, su trisdešimt metų netvarkyta infrastruktūra, su lauko tualetais ir be gatvės žibintų, iš kurių Putinas supirkinėja samdinius karui Ukrainoje ir kur motinos džiaugiasi, kai sūnų kare nušauna, nes 200 tūkstančių dolerių už žuvusį prie Chersono kur nors skurdžiame regione, Buriatijoje ar Chabarovske, yra ne šiaip geri pinigai, o tiesiog visas aukso puodas. Tuose Rusijos regionuose didėja paklausa nekilnojamam turtui, nes pagrabinius pinigus reikia kur nors dėti, buvo sūnus, dabar vietoje jo bus gyvenamasis plotas, na, ar ne paguoda tėvams senatvėje. Šiaip laimi visi: ir anksčiau vyrų daug nebuvo, merginoms tiko bet koks, o dabar vyrai bus dar didesnis deficitas.

Kodėl Rusijos gyventojai pyksta dėl ES vizų ribojimų? „Argi nematote, kad mes Putino nepalaikome? Argi visi rusai blogi? Ar mes kalti dėl to karo? Ką mes išvis galime padaryti?“
Tai prasmingi klausimai, ir į juos galima atsakyti.

Pirma. Taip, mes matome ir girdime, kad kai kurie yra prieš karą ir už Ukrainą. Tie, kas tai atvirai ir garsiai ir aiškiai pareiškia. Turiu draugų rusų Vilniuje, kurie dirba Aleksejaus Navalno fonde kovai su korupcija. Jie sako viską aiškiai. Jiems nereikia jokių pažymų: jie visi turi Rusijoje iškeltas baudžiamąsias bylas, kartais ne po vieną, ir „užsienio agentų“ statusus.

Tokių mažuma, ir beveik visi tokie rusai jau gyvena užsienyje. Kiti tyli, vartosi kaip Dapkūnaitė, kalba Ezopo kalba, sako, kad „ne viskas ten aišku“, sako, kad visos pusės kažkiek neteisios, aiškina, kad „mes už Putiną nebalsavom“, kiti dar priduria, kad šiaip jau yra prieš karą, bet giliai širdyje, o sakyti nieko nenori, nes yra vaikai, mokykla, nekilnojamasis turtas Rusijoje, darbas, suprantate, čia ne taip mums paprasta viskas.

Antra. Niekas nesakė, kad visi rusai blogi. Bet fašistinės šalies pilietybė ir Rusijos Federacijos pasas dabar yra kaip raištis su svastika Antrojo pasaulinio karo metais – turi pasekmes. Tu negali puoštis svastika ir tikėtis, kad visi galvos, jog tai tik senovinis saulės simbolis. Ženklai turi reikšmę.

Yra simbolinių dalykų ir jie turi visai nesimbolines pasekmes. Negali pasirodyti fašistų šventėje Sočyje ir tikėtis, kad nebus pasekmių. Negali dainuoti Naisiuose ir manyti, kad kažkaip išsivartysi ir nuo tavęs nebus blogo kvapo.

Koncertuoti pas Karbauskį yra ne nusikaltimas, bet pasirinkimas: renkiesi savo reputaciją ir pasirenki, kiek žmonių su tavim nebesisveikins.

Karbauskis šiandien yra kaip Paksas: jau daug metų praėjo po apkaltos, po visų „šikau ir tapšnojau“ ir „gero savaitgalio“, bet tie, kas anuomet buvo su širdžių prezidentu, kas jam padėjo ir kas jį įgalino, tikėdamiesi, kad viskas užsimirš, kad nuplaus viską laikas, kaip nuplauna brūdą pavasarį patvinusios upės, smarkiai klydo. Kai kas nusiplauna, o kai kurie dalykai neužsimiršta.

Trečia: „ar mes kalti dėl karo?“. Du skirtingi dalykai: kaltė ir atsakomybė. Kaltę nustato teismas. Atsakomybė priklauso tau, kaip tos šalies piliečiui, kurie išrinko (kažkada laisvuose rinkimuose) Vladimirą Putiną. Putinas yra viso pasaulio problema, bet labiausiai – Rusijos Federacijos piliečių, nes jis yra jų prezidentas.

Karas yra atsakomybė tų, kas prieš dvidešimt metų džiaugėsi ir svaigo brangios naftos kvaišalu, kurie sakė, kad Rusija nebeklūpo ant kelių, kad yra turtinga ir geriausia pasaulio šalis, kuriai prieš akis tik šviesi ateitis, kurie 2014 metais džiaugėsi, kad „Krymas – mūsų“: visa tai šiandien yra Rusijos piliečių kolektyvinė atsakomybė. Tai – kaip infekcinis susirgimas. Jis nebūtinai yra ligonio kaltė, bet tikrai yra jo problema, ir tikrai išgijimas yra ligonio rūpestis ir atsakomybė. Kiti gali jam padėti, bet tik tada, jei ligonis pats norės gydytis.

„Kodėl jūs mane uždarote į karantiną, ar aš kaltas, kad užsikrėčiau?“. Ne, čia ne bausmė už nusikaltimą. Čia mes labiausiai savim rūpinamės. O tave išleisim, kai tu išgysi.

Ketvirta. „O ką aš galiu padaryti?“ Nežinau. Žiūrėk, Putinas yra Rusijos Federacijos prezidentas, tu turi tos šalies pilietybę, kurios privalumais su džiaugsmu naudojaisi, kai tavęs išskėstomis rankomis laukė Tailande ir Egipte, kai tau Turkijos kurortuose grojo rusiškas dainas, tu ir nuspręsk dabar, ką darysi. Taip, tu tikriausiai gali padaryti nedaug, bet kiti gali padaryti dar mažiau: NATO neįves okupacinės kariuomenės į Rusiją, kaip amerikiečiai – į nugalėtą Japoniją po Antrojo pasaulinio karo, kad pertvarkytų tą šalį, parašytų jai konstituciją ir sutvarkytų jos administravimą, pastatytų šviesoforus ir duotų pavadinimus bevardėms gatvėms.

Taip pat ir Rusijoje jokie ateiviai nepastatys žmoniškų tualetų, neišvaikys korumpuotos valdžios ir teismų ir neuždarys belangėn neapykantą kursčiusių propagandininkų. Rusijos Federacija yra jos piliečių problema, ir jie turės tai spręsti patys, ir kuo greičiau pradės, tuo geriau. O ukrainiečiai su Vakarų ginklais gali pasirūpinti tik tuo, kad visi nekviesti svečiai grįžtų atgal į savo žemę.

Tačiau, supraskite, Lietuvai vizų politika ir leidimai gyventi Rusijos piliečiams yra tik antrinis dalykas. Mums didžiausia grėsmė kyla nuo vatnikų ir Rusijos rėmėjų Lietuvos viduje – jie turi lietuviškus pasus, lietuviškas pavardes ir vardus. Saugotis invazijos iš šalies yra būtina, tačiau rimtas pavojus yra Lietuvos viduje.

Kiekvienas, kas parašo Feisbuke apie Povilą Vanagą: „maladiec, nepasiduoda psichozei“, lyg solidarumas su užpulta ir besiginančia tauta būtų proto sutirpimas, visi, kas ką nors vapa apie nepainiojimą sporto su politika, arba kiekvienas, kas remia agresorę Rusiją arba demagoginiais pareiškimais bando dangstyti savo bailų slapstymąsi nuo aiškios pozicijos, ir tie, kas važiuoja švęsti, dainuoti ir šokti pas Karbauskį – jie turi teisę taip daryti, ir nusikaltimo čia nėra, pagal galiojančius įstatymus.

Bet nėra nusikaltimo ir pasakyti, kad tokie žmonės savo poelgiais šiandien pasirenka, kaip jie bus vertinami visą likusį gyvenimą. „Nenoriu būti smerkiamas dėl savo nuomonės“, sako jie. Gal ir nenori, bet būsi. Galiu pažadėti.