Galime ne tik turėti savo elektrą, bet ir ją tiekti Vokietijai
„Energetinę nepriklausomybę pasieksime tuomet, kai reikalingą elektros energiją Lietuva pasigamins pati – būtent tokią galimybę mums ir suteikia atsinaujinantys energijos šaltiniai. Tačiau negana tik pasigaminti reikiamą energijos kiekį – būtina tapti ir jos eksportuotojais“, – į klausimą kiek liko iki energetinės nepriklausomybės atsako D. Maikštėnas.
Pasak „Ignitis grupės“ vadovo, to reikalauja investicijų tvarumas: „Apsiriboję tik savo šalies poreikiais, pasieksime lygį, kai nauji projektai gali tapti komerciškai nebepatrauklūs. Tokiu atveju atsinaujinančios energetikos plėtra stos, mat vystytojai tiesiog nebeinvestuos.
Tačiau, jeigu mes kartu su kitomis Baltijos valstybėmis, elektros linijomis susijungsime su Vokietija bei paruošime infrastruktūrą žaliojo vandenilio gamybai, turėsime stiprią paskatą toliau investuoti į atsinaujinančią energetiką – eksportas užtikrins investicijų atsiperkamumą, o kartu ir mūsų šalies energetinę nepriklausomybę“.
Į klausimą, ar toks scenarijus realus, D. Maikštėnas atsako, kad jie yra suskaičiavę, jog trijų Baltijos šalių atsinaujinančios energijos potencialas net 7 kartus viršija dabartinį elektros suvartojimą. Galima pagaminti daug žaliosios elektros energijos ir tapti svarbiais jos tiekėjais Vokietijai. Paklausus, kodėl būtent Vokietijai, vadovas paaiškina, kad vykstant žaliajai transformacijai jai teks atsisakyti iškastinių angliavandenilių – naftos, dujų, anglies – o ten pagaminamos žalios energijos neužteks smarkiai išvystytos pramonės poreikiams.
„Tapę elektros eksportuotojais, gautume ne tik svarią ekonominę naudą – kartu didėtų ir mūsų geopolitinis saugumas, mat atsirastų papildomos paskatos rūpintis Lietuva kaip svarbiu energijos tiekėju“, – patikina D. Maikštėnas.
Beje, pasak pašnekovo, jau dabar turime atvejų, kuomet elektros pagaminame daugiau nei suvartojame: „Šiuo požiūriu svarbus buvo šiųmetis kovas, kai pirmąsyk per 15 metų vienos paros metu pagamintos elektros kiekis viršijo bendrą šalies elektros energijos suvartojimą. Kol kas taip negali būti kiekvieną dieną, bet panašius pranešimus girdėsime vis dažniau, nes elektros gamyba Lietuvoje sparčiai auga. Per antrąjį šių metų ketvirtį Lietuvoje buvo pagaminta 52 proc. daugiau elektros, nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus“.
Iki nepriklausomybės liko 3 žingsniai
Į klausimą, kada ir kaip bus nutraukta energetinė „bambagyslė“ su Rusija, D. Maikštėnas atsako, kad yra keli nepriklausomybės lygiai: „Visų pirma prasidėjus karui atsisakėme bet kokio rusiškų dujų, kurios dar patekdavo į mūsų šalį, pirkimo. Laivas-saugykla „Independence“ užtikrina, kad Lietuva reikiamą dujų kiekį įsigyja iš kitų šalių. Nuo būtinybės pirkti rusišką naftą išvadavo Būtingės terminalas. Paskutinis tiesioginis likęs ryšys – mūsų priklausymas vadinamajam BRELL žiedui. Jame dalyvauja Baltarusija, Rusija, Estija, Lietuva ir Latvija. Šių šalių aukštos įtampos elektros tinklai veikia kaip viena sistema. Nutarta, kad jau kitų metų vasario 7 d. išeisime ir iš BRELL sutarties. Tai užtikrina sisteminį ir infrastruktūrinį saugumą“.
Antras svarbus žingsnis visiško saugumo ir nepriklausomybės link, pasak vadovo, bus tuomet, kai ne tik išvystysime vidaus energijos gamybą, patenkinančią visą elektros energijos poreikį, bet ir turėsime perviršį, kurį galėsime eksportuoti.
Trečias svarbus žingsnis, užtikrinsiantis energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos, yra visiška pramonės ir transporto dekarbonizacija. „Kai šiuose sektoriuose atsisakysime iškastinio kuro kaip nafta ir dujos bei jas pakeisime žaliąja energija, užtikrinsime visišką nepriklausomybę. Nors šiuo metu Lietuva ir neperka iškastinio kuro iš Rusijos, visgi, tarptautinės žaliavų rinkos yra susijusios, tad tik visiškas tokio kuro atsisakymas užtikrina nepriklausomumą nuo bet kokių įtakų. Tai, planuojama, įvyks apie 2050 metus.
Be to, nors tiesioginių sąsajų su Rusija ir nebeturėsime, matome, kad ši valstybė siekia diskredituoti visus svarbius energetinės nepriklausomybės projektus, kuria sąmokslo teorijas apie atsinaujinančią energetiką, įvairiose valstybėse skatina vietos bendruomenių baimes. Taigi, visiškas energetinės nepriklausomybės procesas dar tęsiasi“, – paaiškina D. Maikštėnas.
Svarbi sklandi dujų ir elektros sistemų veikla
Paulius Butkus, energijos perdavimo ir mainų įmonių grupės „EPSO-G“ plėtros ir inovacijų vadovas sako, kad per pastaruosius metus Lietuvos dujų sektorius patyrė esminį perversmą, o mūsų valstybė tapo pirmąja Europoje atsisakiusia elektros ir dujų iš valstybių agresorių.
„Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas, išplėsta Lietuvos–Latvijos ir naujai pastatyta Lietuvos–Lenkijos dujotiekių jungtys leido pakeisti dujų srautus regione ir stiprinti energetinę nepriklausomybę. Pastaruosiuose dviejuose projektuose itin reikšmingas „EPSO-G“ grupės įmonės „Amber Grid“ indėlis. Atsikratę priklausomybės nuo gamtinių dujų importo iš Rytų, sukūrėme naujus, diversifikuotus gamtinių dujų srautų koridorius einančius iš Šiaurės į Vakarus.
Netrukus sinchronizuosimės su kontinentinės Europos elektros tinklais. Nutraukę paskutines energetines gijas su Rusija, tapsime Vakarų energetikos dalimi“, – sako P. Butkus.
Pašnekovas sako, kad tiek iki sinchronizacijos, tiek po programos įgyvendinimo svarbi sklandi dujų ir elektros sistemų veikla, užtikrinant tarpsisteminių jungčių prieinamumą, rezervines galias. Tad sistemos saugumui itin reikšminga iki visų su sinchronizacija susijusių projektų pabaigos yra Grupės įmonės „Energy cells“ įrengta šiuo metu didžiausia Europoje energijos kaupimo sistema. Šiame periode išskirtinį dėmesį yra sutelkę tiek su sinchronizacija susijusių projektų pabaigai, tiek ir fizinės bei kibernetinės saugos didinimui.
Planuojama, kad vasario 8 d. Baltijos šalių operatorės atjungs Lietuvos, Latvijos ir Estijos elektros energetikos sistemas nuo IPS / UPS sistemos ir pradės bendrą izoliuoto darbo bandymą, o Baltijos šalių elektros sistemų prisijungimas prie kontinentinės Europos sinchroninės zonos įvyks 2025 metų vasario 9 dieną.
Gyventojai sinchronizacijos nepajus
„Po pusmečio mes ne tik atsijungsime nuo rusiško ir baltarusiško elektros tinklo, bet ir išmontuosime paskutines likusias elektros linijas“, – teigia P. Butkus.
Ekspertas patikina, kad elektros vartotojai 2025 m. vasarį, nepratęsus BRELL sutarties, sinchronizacijos nepajaus: „Mes užtikrinsime pakankamą elektros tiekimą turimais pajėgumais ir atsijungimas nuo Rusijos valdomos sistemos, bandymai ir prisijungimas prie kontinentinės Europos įvyks nepastebimai, lygiai kaip įvyko ir mūsų 2022 m. balandį atliktas Lietuvos elektros sistemos izoliuoto darbo bandymas“.
P. Butkus sako, kad visų trijų Baltijos šalių elektros energetikos sistemos jau yra paruoštos sinchronizacijai bet kuriuo momentu, jei to prireiktų. Prisijungimas vyks per 2021 m. išplėstą „LitPol Link“ sinchroninę jungtį tarp Lietuvos ir Lenkijos. Daugelis sinchronizacijai reikalingų infrastruktūros projektų Baltijos šalyse ir Lenkijoje yra sėkmingai pabaigti, taip pat įdiegta sistemos valdymo techninė ir programinė įranga, paruoštos reikalingos procedūros.
„Šiuo metu visos trys perdavimo sistemos operatorės baigia projektus, kurie sudarys sąlygas sinchronizaciją įgyvendinti dar saugiau ir efektyviau. Šie projektai apima sinchroninių kompensatorių įrengimą Lietuvoje ir Latvijoje, trečiąją elektros jungtį tarp Estijos ir Latvijos bei tinklo valdymo sistemas, kurios užtikrins sklandžią elektros sistemų dažnio ir balansavimo kontrolę prisijungus prie kontinentinės Europos sinchroninės zonos“, – teigia ekspertas.
Megaprojekto valdymas nebuvo lengvas
Pasak P. Butkaus, sinchronizacija yra megaprojektas, kurio sudėtingumą pirmiausia lemia jo mastas – 4 šalys, skirtingos kontroliuojančios institucijos, dešimtys skirtingo pobūdžio projektų, kuriuose veikia dar daugiau rangovų ir subrangovų.
„Eigoje susidūrėme ne tik su įprastais planavimo, finansavimo, pirkimų ar įgyvendinimo iššūkiais, tačiau ir globalia pandemija, Rusijos agresijos prieš Ukrainą poveikiu, globalios tiekimo grandinės sutrikimais. Vykdydami infrastruktūros projektus susidūrėme ir su ypač sparčiu kainų augimu, ir su jų mažėjimu. Visais atvejais siekiame užtikrinti maksimalią įgyvendinimo kokybę ir efektyvų lėšų panaudojimą. Iššūkius įveikiame aktyviai valdydami projektuose kylančias rizikas ir problemas, apgalvodami galimus scenarijus, ieškodami nestandartinių sprendimų“, – apie megaprojekto valdymą kalba ekspertas.
P. Butkus sako, kad po sinchronizacijos turime toliau stiprinti mūsų energetinę nepriklausomybę, kuriant klimatui neutralią energetikos sistemą, nes Lietuva turi dar didelį neišnaudotą žaliosios energijos gamybos potencialą.
Iššūkis – pilnai žalioji energetika, per pusmetį valstybės biudžetui uždirbo 36 mln. eurų
„Ignitis grupės“ vadovo D. Maikštėno paklausus, kokie šiandien yra jų didžiausi iššūkiai ir kaip su jais tvarkomasi, atsako, kad pats didžiausias yra žaliosios transformacijos mastas: „Kaip ir kitoms ES narėms, Lietuvai reikia pakeisti visą savo energetiką į žaliąją, tačiau ties tuo sustoti negalime – papildomai turime labai smarkiai padidinti gaminamos elektros kiekius.
Tokiam esminiam persitvarkymui ir judėjimui link energetinės nepriklausomybės reikia labai didelių bei nuolatinių investicijų. Laimei, laiku ir sėkmingai 2020 m. „Ignitis grupė“ įgyvendino pirminį viešąjį akcijų platinimą. Tai buvo ekonomiškai tinkamiausias variantas pritraukti būtinas lėšas.
Šis sprendimas mums suteikė galimybę kasmet į energetiką Lietuvoje investuoti maždaug po 1 mlrd. eurų kasmet ir taip gerokai paspartintini Lietuvos kelią į visišką energetinę nepriklausomybę, o taip pat užtikrinti kainų konkurencingumą“.
Pasak D. Maikštėno, šių lėšų nereikia imti iš valstybės biudžeto, priešingai – prisidedama prie valstybės biudžeto didinimo. Vien per pirmą šių metų pusmetį valstybės biudžetui uždirbo 36 mln. eurų – tai yra fiksuoti dividendai, kuriuos įmonė moka kasmet.
Dėmesio centre – sausumos ir jūros vėjo elektrinių parkai
D. Maikštėnas sako, kad siekiant nulinio emisijų balanso iki 2040–2050 m. šiuo metu jų dėmesio centre yra sausumos ir jūros vėjo elektrinių parkai. Pavyzdžiui, dabar statomas pirmasis jūrinio vėjo elektrinių parkas Baltijos šalyse, jo pajėgumai – 700 MW – padengia ketvirtadalį šiuo metu Lietuvai reikalingos elektros energijos.
Tačiau, pasak vadovo, nepakanka tik gaminti daug elektros. Žaliosios energijos gamyba nėra tolygi – ji svyruoja priklausomai nuo metų ar paros laiko, taip meteorologinių sąlygų, lygiai taip pat svyruoja ir elektros poreikis. Todėl įmonė vysto baterijų parkus bei plečia Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę – ši infrastruktūra leidžia kaupti perteklinę energiją ar atiduoti ją į tinklą tuo metu, kai jos reikia.
Dar viena svarbi kryptis, pasak vadovo, yra energijos konvertavimas į žaliąjį vandenilį. Kai turėsime elektros perteklių, ją galėsime perkeisti į vandenilį ir jį eksportuoti į kitas šalis vamzdynais.
„Tikslai tikrai ambicingi, reikalaujantys esminės energetikos sektoriaus transformacijos, naujovių diegimo, o svarbiausia – jų įgyvendinimas stiprina mūsų valstybės savarankiškumą, jos žmonių ekonominę gerovę bei saugumą“, – įsitikinęs vadovas.
Ko gali tikėtis šalies gyventojai
Į klausimą, ko realiai gali tikėtis šalies gyventojai artimiausiu ir kaip tai pajusime, D. Maikštėnas atsako, kad visų pirma didesnio energetinio saugumo, nes po pusmečio išeiname iš BRELL ir sinchronizuojamės su Europos tinklais. Jei toliau laikysimės strategijos tapti elektros eksportuotojais, kartu didės tiek ekonominis, tiek karinis mūsų regiono saugumas, nes augs mūsų regiono reikšmė Europos ekonomikai. Auganti elektros gamyba sudarys sąlygas ir mažinti elektros kainas galutiniams vartotojams.
„Mes, Lietuva ir kitos Baltijos šalys, turime daug „žaliosios naftos“ ir dabar plėtojame jos išgavimo pajėgumus – visa tai turi didelį potencialą virsti dar viena svarbia mūsų valstybės sėkmės istorija. Vis dažniau – ypač pavasarį ir vasarą – girdėsime, kad elektros pasigaminame daugiau nei suvartojame.
Visgi, gyventojams reikėtų nepamiršti, kad žalioji transformacija nėra savitikslė – ji vyksta tam, kad mažintume tuos nemalonius pokyčius, kuriuos mums neša ir dar atneš dabartinė klimato krizė“, – akcentuoja vadovas.