Reikia paminėti, kad mažėjantis gimstamumas ne tik Lietuvos problema. Portalas „Euronews“ šių metų rugsėjį paskelbė, jog pirmą kartą nuo 1960 m. gyvų gimusių kūdikių skaičius Europos Sąjungoje (ES) sumažėjo iki mažiau nei 4 mln. – tai vienas mažiausių gimstamumo rodiklių pasaulyje.
Nors kone visose Europos valstybėse gimstamumas dramatiškai mažėjo pastaraisiais metais, statistika leidžia matyti, jog Lietuva patenka į sąrašą šalių, kur vienai moteriai tenkančių gyvų gimstančių kūdikių skaičius yra tarp mažiausių.
Kol kas, panašu, sėkmės formulė dar nėra atrasta. Demografai ir ekonomistai teigia, kad Europos pastangos skatinti mažėjantį gimstamumą yra nesėkmingos. Jie ragina iš naujo apsvarstyti šią problemą, taip pat pakeisti požiūrį ir pripažinti bei priimti ekonomines senėjančios visuomenės realijas.
„Labai labai sunku padidinti gimstamumą“, – „Reuters“ sakė Anna Matysiak, kuri, būdama Varšuvos universiteto darbo rinkos ir šeimos dinamikos docentė, daugelį metų stebėjo neefektyvią pronatalistinę politiką visoje Vidurio Europoje.
Pastarąjį dešimtmetį Europos gimstamumo rodiklis buvo įstrigęs ties 1,5 gyvo gimstančio kūdikio vienai moteriai riba. Tai yra daugiau nei Rytų Azijoje, tačiau gerokai mažiau nei 2,1, reikalingo gyventojų skaičiui išlaikyti. A. Matysiak ir kiti ekspertai nemano, kad artimiausioje ateityje šis rodiklis bus pasiektas.
Europos šalių vyriausybės jau dabar išleidžia milijardus eurų papildomai prie pagrindinių socialinės apsaugos priemonių, kad finansuotų įvairias vaikų gimstamumą skatinančias priemones – nuo tiesioginių piniginių paskatų vaikams iki mokesčių lengvatų gausesnėms šeimoms, mokamų vaiko priežiūros atostogų ir išmokų vaikams.
Tačiau net tokiose šalyse kaip Prancūzija ir Čekija, kuriose pastaraisiais metais gimstamumo rodikliai buvo gana aukšti, dabar jau mažėja. Visame žemyne priežastys yra įvairios, o kai kuriais atvejais jos nėra iki galo suprantamos.
Madrido universiteto šeimos sociologijos, demografijos ir nelygybės profesorė Marta Seiz „Reuters“ teigė, kad tokie veiksniai kaip sparčiai augančios būsto kainos ir nesaugumas dėl darbo vietų yra susiję su Ispanijos gimstamumo rodikliu (1,16), kuris yra antras mažiausias Europoje po Maltos.
„Žmonės norėtų turėti vaikų ir norėtų jų susilaukti anksčiau, tačiau dėl struktūrinių priežasčių jie negali to padaryti“, – sakė ji.
Tokie ekonominiai suvaržymai jaučiami visur. Demografiją analizuojantiems mokslininkams taip pat aišku, kad keičiasi ir giluminis kultūrinis požiūris į tėvystę.
Kas Lietuvoje lemia mažėjantį gimstamumą?
Sociologė, demografė, VDU Sociologijos katedros profesorė Aušra Maslauskaitė „Delfi“ tikino, jog mažėjantį gimstamumą Lietuvoje pirmiausia lemia demografija.
„Yra žymiai mažiau moterų, kurios gali susilaukti vaikų. Jei prieš 30 metų jų buvo apie 900 tūkst., tai dabar – apie 600 tūkst. Mažiau reproduktyvaus amžiaus moterų, mažiau vaikų, jei skaičiuojame absoliučiais skaičiais“, – įvardijo sociologė.
Antras dalykas, keičiasi, kiek vaikų susilaukia skirtingų socialinių grupių moterys. Kaip ji pastebėjo, ilgą laiką moterys su žemesniu išsilavinimu susilaukdavo daugiau vaikų, tad jų įnašas į bendrą gimstamumą buvo didesnis. Ši tendencija pasikeitė. Be to, vis dažniau jos lieka bevaikės, kai anksčiau tai buvo dažniau aukštesnio išsilavinimo moterų likimas.
A. Maslauskaitė pabrėžė, jog moterys su universitetiniu išsilavinimu tiek anksčiau, tiek ir dabar susilaukia panašaus vaikų skaičiaus.
Trečia – pasikeitė, kada susilaukiama vaikų, o tai taip pat turi efektą. Vėliau startuojant, dalis moterų vis tiek pagimdo keletą vaikų ir suspaudžia tai į trumpesnį laiko tarpą. Kitos, susilaukusios pirmojo, atideda antrą ar paskesnius ir nebespėja.
„Ketvirta, jei kalbame apie dabartinį kontekstą, turime išorinių – globalių, geopolitinių – ir vidinių priežasčių komplektą. Jis veikia dabartinę dvidešimtmečių – trisdešimtmečių kartą ir jų sprendimus susilaukti vaikų. Tai, kad gimstamumas pradėjo mažėti dar iki COVID-19 pandemijos, nurodo į vidines, su mūsų visuomene, jos raida susijusias priežastis.
Atsirado jos iki pandemijos, tačiau tebeveikia ir dabar. Ir čia galima kalbėti apie būsto prieinamumą, darbo rinkos ypatumus, tokius kaip darbo vietos saugumas ir pan., vaiko priežiūros paslaugų prieinamumą ir kainą ir kt. Ne mažiau svarbūs yra ir kiti, „minkštieji“ veiksniai, kurie susiję pavyzdžiui, su tuo kaip tėvai įsivaizduoja kiek kainuoja auginti vaikus norint atliepti gerus tėvystės/motinystės standartus. Jei nepasitikima valstybine švietimo sistema kaip teikiančia kokybišką startą vaiko gyvenimui ir kaip alternatyva matomas privatus sektorius, vaiko kaina auga, o tėvai galbūt bus linkę dar labiau apriboti susilaukiamų atžalų skaičių“, – komentavo profesorė.
Ji taip pat pastebėjo, kad tikėtina, jog koronaviruso pandemija „suspaudė“ jaunimo gyvenimo galimybes ir dabar kai kurie iš jų nori atsigriebti. Daro kažką, kas nebuvo įmanoma, o vaikus stumia į ateitį.
Taip pat tie, kurie jau turėjo vaikų per pandemiją, dėl vaikų priežiūros ir darbo namuose patyrė papildomo streso, daugiausia tai buvo moterys, galbūt irgi nukelia ar atsisako turėti daugiau vaikų.
Ne mažiau reikšminga ir geopolitika.
„Karas Ukrainoje sustiprino argumentus atidėti vaikus ateičiai. Neigiamas karo poveikis tikėtina, mažina gimstamumą ne tik Lietuvoje, bet ir kitose dvejose Baltijos šalyse. 2023 m. Estijoje taip pat gimė rekordiškai mažas kūdikių skaičius, tas pats pasakytina ir apie Latviją. Tad visos trys šalys turi mažiausią gimusiųjų kūdikių skaičių per visą fiksavimo istoriją, kuri apima maždaug šimtmetį“, – pastebėjo A. Maslauskaitė.
Turėtume užmiršti išsvajotą orientyrą
Pasak sociologės, ilgalaikėje perspektyvoje visos šalys juda nuo aukštų gimstamumo rodiklių link žemesnių. Kai kurios šį perėjimą išgyveno dar prieš daugiau nei šimtą metų, pavyzdžiui, Prancūzija.
Jei pažiūrėsime į Vidurio ir Rytų Europos šalis – judame panašia trajektorija, tikino profesorė. Nuo kartų kaitą užtikrinančio gimstamumo, kuris buvo būdingas daugumai šio regiono šalių iki 1990-ųjų, link žemesnio gimstamumo.
„Visos išgyveno labai didelį nuosmukį 1990-aisiais, vėliau – atsigavimą, kuris prasidėjo ir turėjo skirtingą trukmę, o nuo maždaug 2021 m. išgyvena vėl nuosmukį. Vis tik kalbant apie dabartį, Lietuva priklauso šalims, kur gimstamumas yra labai žemas arba žemiausias“, – įvardijo A. Maslauskaitė.
Anot jos, toks mažėjantis gimstamumas išties yra problema. Mažos gimusiųjų kohortos reiškia mažiau ateinančių į mokyklas, mažiau dirbančių, mažiau mokančių mokesčius, mažiau prisidedančių prie bendro pyrago, kurį reikia perskirstyti. Svarbu ir tai, kad pasekmės yra ilgalaikės.
Profesorė aiškino, jog dėl mažėjančio gimstamumo išsibalansuoja gyventojų amžiaus struktūra, visuomenėje tuomet turime mažiau jaunų ir daug pagyvenusių asmenų. Atsiranda daug struktūrinių iššūkių – kas dirbs, kaip pritaikyti infrastruktūras, kaip išlaikyti pagyvenusiais visuomenei pritaikytą socialinės paramos, sveikatos priežiūros sistemą.
Visa tai gali kelti katastrofos nuotaikas, o to apstu politiniame ir viešajame diskurse, pastebėjo sociologė.
„Reikėtų daugiau racionalumo ir skaidrumo suvokiant situaciją. Pirma, gimstamumas banguoja ir apie tai jau kalbėjau. Antra, dažnai nematome pilno paveikslo. Jis išryškėja tik tuomet, kai moterų karta baigia savo reprodukcinį amžių. Tik tada galima pasakyti kiek gi iš tikrųjų susilaukta vaikų. Jei lyginsime moteris, kurioms dabar 60 metų ir 40-metes, jos susilaukė panašaus vaikų skaičiaus, maždaug 1,7.
Trečia, mes labai dažnai esame prisirišę prie 2,1 vaiko kaip siekio, kuris teoriškai užtikrina kartų kaitą. Bet prie gyventojų skaičiaus ir struktūros prisideda ir kiti demografiniai procesai – migracija, mirtingumas. Turėtume užmiršti 2,1 vaiko kartelę kaip išsvajotą orientyrą ir labiau galvoti ką daryti kad netaptume kaip Pietų Korėja, kurioje suminis gimstamumo rodiklis žemiau 0,8“, – aiškino A. Maslauskaitė.
Anot jos, čia taip pat kyla klausimas apie lietuvių tautą. Jei mes manome, kad tai kažkas, ką gali uždaryti skrynioje ir apsaugoti nuo laiko, atsakymas vienoks. Jei atveriame istorinį langą, tautos netapatiname tik su etniškumu – kitoks.
„Ar pajėgiame savo sąmonėje šrilankietę, gyvenančią Lietuvoje 10 metų, kalbančią lietuviškai, leidžiančią vaikus į lietuvišką mokyklą, ateinančią pas draugus švęsti Kalėdų, laikyti lietuvių tauta?“ – klausimą iškėlė sociologė.
Labiausiai reikia didinti paslaugų prieinamumą
Visgi, jos teigimu, nemažai dalykų gimstamumo didinimui Lietuvoje yra daroma, kau kurios priemonės veikia neblogai. Pavyzdžiui, turime lanksčias ir dosnias vaiko priežiūros atostogas – jos netgi per ilgos, lyginant su kitomis šalimis, tačiau, kaip sakė sociologė, „džinas iš butelio išleistas dar 2008 m. ir dabar jau atgal sunkiai sukišime“.
Taip pat turime priemones, nukreiptas į didesnį tėčių įtraukimą į vaiko priežiūrą, tačiau kiek tai padeda gimstamumui, jau yra kitas klausimas.
„Turime vaiko priežiūros paslaugas, kurių prieinamumas labai skirtingas priklausomai nuo gyvenamosios vietos. Turime bėdą, nes atostogų trukmė nesusinchronizuota su galimybe patekti į darželį. Jei pažiūrėsime į tai kiek vaikų iki 3 metų lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigas ir palyginsime su kitomis mūsų regiono šalimis, atrodome irgi labai gerai. Turime vaiko pinigus, mokestines lengvatas, kurie nėra tiesiogiai gimstamumo skatinimo priemonės, bet irgi svarbios. Bendrai, pagal tai kiek nuo visų išlaidų socialinėms reikmėms valstybė skiria šeimai ir vaikams, atrodome tikrai neblogai ES.
Bet, kaip ir kalbėjau, gimstamumą veikia ir platesnio spektro veiksniai. Pvz., švietimo prieinamumas ir kokybė, visuomenės pasitikėjimas valstybe, socialinė nelygybė ir visuomenės poliarizacija, šeimos politikos ilgalaikis stabilumas“, – „Delfi“ kalbėjo A. Maslauskaitė.
Anot jos, svarbi yra šeimos politikos ir mokslo jungtis. O šiuo metu turime per mažai tyrimų, tikslių duomenų, kurie leistų labai taikliai planuoti šeimos politikos intervencijas.
Dar vienas dalykas, šeimos politikos ir mokslo jungtis. Turime per mažai tyrimų, tikslių duomenų, kurie leistų labai taikliai planuoti šeimos politikos intervencijas.
Gyventojai turės aktyviau investuoti ir taupyti
Savo ruožtu „Šiaulių banko“ vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė kalbėjo, jog Lietuvos ekonomiką pastaraisiais dešimtmečiais veikė ne tik mažėjančio gimstamumo, ilgėjančio gyvenimo, bet ir emigracijos bangų demografiniai poveikiai.
Ekonomistė įvardijo, kad po 2009 m. Didžiosios recesijos iš Lietuvos išvyko daug darbingo amžiaus gyventojų, kurių dalis kūrė šeimas ir susilaukė vaikų nebe Lietuvoje. O to pasekmes jau jaučiame.
„Viešieji finansai ir socialinė bei pensijų ekonomika remiasi lėšų šalies ūkyje perskirstymu, tad jos stabilumas priklauso nuo to, ar dirbančių ir mokesčius mokančių bei išlaikomų gyventojų skaičiaus santykis reikšmingai nesikeičia. Vis dėlto, minėtos ne tik Lietuvai būdingos visuomenės senėjimo, gimstamumo mažėjimo ir gyvenimo trukmės ilgėjimo tendencijos programuoja visai kitokią ateitį.
Kad pensijų sistema išliktų stabili ir „Sodra“ išvengtų gilėjančio deficito Lietuvoje pastaraisiais metais buvo ilginamas pensinis amžius. Ateityje, toliau gerėjant gyvenimo kokybei ir ilgėjant gyvenimo trukmei, darbingo amžiaus trukmė taipogi turės būti ilginama ir gyventojai turės gerokai aktyviau investuoti ir taupyti, kad išlaikytų senatvėje orų pajamų srautą“, – aiškino I. Genytė-Pikčienė.
Tiesa, ji atkreipė dėmesį, jog šiuo metu tarptautinės migracijos tendencijos Lietuvai palankios, atvyksta daugiau gyventojų nei išvyksta, Lietuvos piliečių tarptautinės migracijos saldo irgi jau keletą metų yra teigiamas.
Tai, ekspertės teigimu, teikia vilčių, kad struktūrinės demografinės spragos bent iš dalies užsilopys. Vis dėlto, natūrali gyventojų kaita ir toliau išliks nepalanki.
Kuo skiriasi mūsų pensijų sistema nuo Vakarų šalių?
I. Genytė-Pikčienė tikino, kad pažangios Vakarų valstybės jau seniai susiduria su mažėjančio gimstamumo problema ir ją sprendžia daugiapakopėmis pensijų sistemomis, o aukštą pajamų pakeitimo normą senatvėje bei pensijų diferenciaciją pagal buvusias pajamas padeda pasiekti kaupiamosios pakopos.
Anot jos, būtent daugiapakopės pensijų sistemos yra atsparesnės ekonominiams svyravimams ir ryškėjančioms demografinėms duobėms.
„Pensijų sistemos daugiapakopiškumas leidžia stabilizuoti sistemą, diversifikuojant pensijų išmokų šaltinius. Pirmoji einamųjų mokėjimų principu veikianti pakopa priklauso nuo šalies ekonomikos sveikatos ir demografinių tendencijų, II ir III pakopos – nuo pasaulinės finansų rinkų raidos, diversifikuotos finansinių priemonių įvairovės, geografiniu ir sektoriniu pjūviais.
Šiuo keliu bando keliauti ir Lietuva. Vis dėlto, Lietuvoje pensijas didele dalimi apsprendžia einamųjų mokėjimų modeliu grįsta ir perskirstymo funkciją atliekanti pirma pensijų sistemos pakopa – „Sodros“ pensija. Vakarų šalyse šios pamatinės pensijų sistemos pakopos vaidmuo yra tik dalinis – pensijos bazė, kuri užtikrintų būtinas pajamas ir finansinį saugumą senatvėje. Aukštesnes senatvės pensijos pajamas, kurios atliktų orios senatvės pensijos funkciją, gyventojai užsitikrina visą gyvenimą kaupdami senatvei aukštesnėse pensijų sistemos pakopose“, – komentavo I. Genytė-Pikčienė.
Pasak jos, palyginti su išsivysčiusiomis šalimis, nepriklausomos Lietuvos istorija pernelyg trumpa pensijų sistemai subręsti, pati pensijų sistema nestabili, pernelyg dažnai populistinių paskatų vedinų politikų kaitaliota ir šiandien gerokai nutolusi nuo pirminio Lietuvos daugiapakopės pensijų sistemos varianto ir ambicijos.
„Ji kol kas neatitinka daugelio pažangios pensijų sistemos principų: nėra stabili, pajamų pakeitimo norma per žema, sistema nepakankamai diversifikuota, netvari ilguoju laikotarpiu, turint galvoje visuomenės senėjimo ir demografinių išbandymų perspektyvą.
Valstybės kontrolė ir tarptautinės organizacijos akcentuoja, kad Lietuvos pensijų sistema būtų stabilesnė, jei savarankiškas gyventojų rūpinimasis senatve būtų reikšmingesnis“, – dėstė ekonomistė.
Daugiau finansinių paskatų Lietuvai nereikia
Paklausta, kaip gimstamumą Lietuvoje gali veikti darbo rinka ir požiūris į naujai besikuriančias šeimas, I. Genytė-Pikčienė tikino, jog tėvystės ir vaikų auginimo derinimas su išlikimu ir konkurencija darbo rinkoje – amžinas iššūkis, su kuriuo susiduria daugelis šeimų.
Vis dėlto, sąlygos, kurias valstybė nustato yra reikšmingas, tačiau ne pagrindinis veiksnys gimstamumo raidai. Pašnekovė antrino, jog Lietuva išsiskiria savo itin dėkingomis pirmųjų metų sąlygomis tėvystei ir vaikų auginimui, tačiau tuo nepalankios gimstamumo tendencijos reikšmingai užriesti į viršų nepavyko.
„Sprendimą susilaukti vaikų lemia kompleksinė tiek specifinių asmeninių, tiek objektyvių veiksnių visuma. Šiuolaikinėse visuomenėse daugiau dėmesio skiriama individualizmui ir asmeniniam tobulėjimui, tad šeimos kūrimas kartais nėra toks prioritetinis kaip anksčiau. Be to, dažniau siekiama aukštojo mokslo ir karjeros pasiekimų, tad šeimos kūrimas nusikelia vėlesniam laikui, susilaukiama mažiau vaikų.
Kokybiška sveikatos priežiūra ir socialinės apsaugos sistemos išsivysčiusiose šalyse apsprendžia atidesnį šeimos planavimą. Mažesnis vaikų mirtingumas lemia, kad tėvai nesiekia turėti daugiau vaikų. Atsakomybė ir finansinio stabilumo užtikrinimas irgi svarbūs faktoriai, nes vaikų išlaikymo, išmokslinimo išlaidos yra reikšmingos ir kuo gyventojai labiau išsilavinę, tuo atsakingiau apsvarsto savo galimybes“, – įžvalgomis dalijosi ekonomistė.
Vis dėlto, ji tikino, jog papildomų finansinių paskatų Lietuvai nereikia: turime „vaiko pinigus“, visai solidžią vienkartinę išmoką vaikui gimus, nėštumo ir gimdymo bei sąlyginai ilgas tėvystės atostogas.
Anot jos, gerokai svarbiau, kad viešosios paslaugos, tokios kaip sveikatos apsauga, ikimokyklinis ir mokyklinis ugdymas, būtų kokybiškos, lengvai pasiekiamos ir savalaikės. Būtent čia reikėtų telkti politinę valią ir iniciatyvas, nes būtent šioms sritims reikia reikšmingų kokybinių pokyčių.
Visuomenės kaita natūrali, o pagal tai persitvarkys ir ekonomika
ISM universiteto profesorė Virginija Poškutė taip pat tikino, kad mažėjančio gimstamumo pasekmes ekonomikai jaučiame jau dabar, o ateityje jausime vis labiau.
„Galima sakyti, jog mažėjančio gimstamumo poveikis būtų mažesnis, jeigu produktyvumas padidėtų. Dar ekonomika nėra pilnai perorientuota į tai, kokios galimybės atsiveria. Mes čia kalbame ir apie dirbtinį intelektą, ir technologijas. Manau, šie dalykai tikrai pagelbės sušvelninant mažėjančio gimstamumo poveikį“, – sakė V. Poškutė.
Anot jos, kalbant apie socialiai jautresnes sritis, kaip socialinė apsauga, mažėjančio gimstamumo poveikis tiek šiuo metu, tiek ateityje bus labiau jaučiamas. Pavyzdžiui, ilgalaikė senyvo amžiaus žmonių globa bei priežiūra didžiąja dalimi visuomet gulėsi ant šeimų pečių. Pašnekovė pastebėjo, kad pagyvenę asmenys gauna net mažiau paslaugų nei jiems priklausytų vien todėl, kad gyvena šeimose.
Tačiau žmonių, gyvenančių kartu namų ūkiuose, skaičius yra mažėjantis, teigė V. Poškutė.
„Vaikų skaičius šeimose mažėja, daug žmonių pasirenka vaikų išvis neturėti, labai daug vienišų žmonių, skyrybų daugėja, šeimos modeliai keičiasi. Tai yra objektyvios priežastys, bet negalime sakyti, kad šeimos nebesirūpina vyresnio amžiaus žmonėmis.
Žmogiškosios globos poreikis išliks. Tokioje srityje, kol nerasime kažkokių prieinamų modelių, kur būtų galima daugiau įdarbinti technologijas, mažėjančio gimstamumo poveikis tikrai vis labiau pasijaus“, – kalbėjo V. Poškutė.
Tą patį, profesorės teigimu, galima sakyti ir apie senatvės pensijos sistemas. Ne tik „Sodros“, bet ir pensijų fondų. Tai, kas dirbančiųjų yra sukuriama ir pagaminama šalyje, suvartojama pensininkų.
„Nesvarbu, ar pajamos ateis iš fondų sistemos ar „pay as you go“, kai viena karta moka už kitą kartą įmokas į sistemą. Čia irgi poveikis bus, kaip ir daugelyje kitų sričių“, – tikino V. Poškutė.
Visgi V. Poškutė tikino, jog skatinti gimstamumą didinant išmokas šeimoms nėra prasmės – net ir moksliniai tyrimai, anot jos, įrodė, kad tokios priemonės yra labai trumpalaikio poveikio ir neduoda laukiamo rezultato.
„Kas duoda rezultatą, tai įvairios paramos schemos vaikus auginančioms šeimoms. Tai gali būti ir vaikų priežiūros prieinamumas – tiek fizine prasme, kad jų būtų, tiek kad tos paslaugos būtų įperkamos. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse gimstamumas yra šiek tiek didesnis vien dėl to, kad šeimos turi daugiau paslaugų, kuriomis gali naudotis susilaukę vaikų“, – įvardijo profesorė.
Visgi ji tikino nenorinti nusiteikti pesimistiškai. Visuomenė keičiasi ir ta kaita yra natūrali, pabrėžė V. Poškutė. Pagal tai persitvarkys ir ekonomika.
„Iš tiesų, matyt, naudosime daugiau technologijų ir turėsime daugiau pagalbos iš dirbtinio intelekto. Manau, kad pajamų, paslaugų ir prekių gali būti pakankamai sugeneruojama, jeigu išmintingai naudosimės tokiais ištekliais, kurie jau be 5 minučių stovi mums už durų. Nemanau, kad mąstymas apie šiuos iššūkius vadovaujantis senais ekonomikos modeliais yra išmintingas“, – tvirtino V. Poškutė.
