Gamtos vaikai, susiklausę nuo vaikystės
„Tokia jau yra mūsų kasdienybė“, – sutartinai kalba Panevėžio rajone, Nevėžio kaime, gimę ir užaugę Rimas ir Aurimas, nuo vaikystės nevengę jokių darbų, ypač susijusių su mišku.
Šių vaikinų neuždarysi tarp keturių sienų kokiame nors biure, jie puikiai jaučiasi gamtoje, kaip aplinkui ošia miškas, ausyse švilpia vėjas, kepina saulė ar merkia lietus. Ir uždarbiais užsienyje nesusiviliojo, nors aplinkui jaunimas krovėsi lagaminus – jie liko gimtinėje.
„Dirbame su medžiais ir viską galime padaryti – nuo medelio pasodinimo, genėjimo iki nupjovimo, taip pat prižiūrime mišką bei apleistus sklypus ir sodybas, apželdiname kiemus ir t. t. Žodžiu, galime padaryti viską – nuo A iki Z“, – vardijo vaikinai.
Rimas kaip katinas vikriai ir tiksliai laipioja po medžius nuo vaikystės ir gerai jaučiasi pakilęs į aukštį, o Aurimas tvirtai stovi ant žemės ir virvėmis meistriškai nuleidžia nupjautas didžiulio svorio šakas ir kamienus. „Palauk“, „trauk“, – iš medžio viršūnės komandas laido Rimas, o Aurimas jų klauso, kad darbas būtų sklandus.
Draugai kartu dirba ne vienerius metus ir yra taip susigroję, kad neretai be žodžių supranta, ką ir kaip reikia daryti. Būna, kad tuo pačiu metu į galvą šauna toks pats, regis, beprotiškas, bet kartu ir pats tinkamiausias tai situacijai sprendimas. Arboristų darbe tokia partnerystė – neįkainuojama.
Nieko nuostabaus, kad vaikinai taip susiklausę, jie – vaikystės draugai, kartu pradėję dirbti rimtus darbus miške. „Gal jau aštuoniolika metų dirbu su pjūklu, pradėjau nuo 13-os, prašyti mamos pinigų nesinorėjo, tad ir ėmiausi darbo, Aurimas prisijungė ir su arkliais traukdavo medžius iš miško“, – pasakojo Rimas.
Į darbus jie niekad nespjaudavo, ką reikėdavo, viską padarydavo: supjaudavo, suskaldydavo, o ilgainiui pamatė, kad kaime liko beveik vieni, kurie imasi visokių darbų. Kiti išsivažinėjo: kas į miestus, kas į užsienį.
„Mūsų emigracija neviliojo, – vienu balsu taria vaikinai. – Užsienyje dirba po 14–16 ar dar daugiau valandų ir uždirba, o mes irgi daug dirbame, per du darbus plušame, nesiilsime ir savaitgaliais, todėl mums nereikia ir to užsienio. Juk ir Lietuvoje galima uždirbti, svarbu tik norėti. Į užsienį galima nuvažiuoti paatostogauti, o dirbti smagiau savo krašte.“
Įveikia sudėtingiausias užduotis
Vaikinams darbo nestinga, o po vasarą praūžusios audros jie vos spėdavo atsiliepti į žmonių prašymus. Vienur šalia namo kieme ir elektros laidų buvo perskilęs ąžuolas, kitur pasvirusi pušis grasino suknežinti pastatą, dar kitur žmonės prašė skubiai šalinti liepą ir t. t.
Pažeistų ir grėsmę pastatams ir žmonių gyvybei kėlusių medžių buvo nemažai, tad paplušėti tekdavo iki gilių sutemų, o pagalbos prašymų sulaukdavo ir naktį. Aišku, meistrai saugotinus medžius šalina tik tokiu atveju, kai tam išduotas leidimas.
Jauni vyrai ėmėsi ir imasi pačių sudėtingiausių užduočių, o jų meistriškumas stebina. Kaip nupjauti pažeistą didžiulį ąžuolą mažoje erdvėje, kur šalia namas, tvora, gatvė ir elektros laidai? Elektrikai ir ugniagesiai tik apžiūrėjo ir išvažiavo, o Rimas pasakė: „Įveiksime“. Ir puikiai įveikė.
Vaikinai dirba be kilnojamojo bokštelio, kopėčios, alpinizmo virvės bei kita įranga ir tinkama apranga – tik tiek tereikia jų darbui. „Pasitikiu savo kojomis, rankomis, virve ir, aišku, Aurimu“, – kalbėjo aukštalipis.
Neretai žmonės atsisako paslaugų, sužinoję, kad jie dirba be kilnojamojo bokštelio. Kai paaiškina, kad pjauna alpinizmo būdu, šakas ir kamieną nuleidžia virvėmis, kad nieko aplinkui nepažeistų, žmonės sunkiai tuo patiki. Tačiau tie, kurie pamato, kaip jauni vyrai dirba, abejonių dėl jų galimybių nelieka.
Aišku, be patirties ir įgūdžių, geros reakcijos ir tikslių skaičiavimų, sėkmės būtų mažiau. „Visą laiką mintyse matuoji ir skaičiuoji, juk nuo daug ko priklauso, kaip šalinsi šakas, kamieną, reikia atsižvelgti, ar, pavyzdžiui, eglės spygliai sausi ar žali, kiek viena ir kita kamieno pusė gavo saulės ir t. t. Tai turi įtakos, nes pasikeičia medžio svorio centras. Jeigu matau, kad matematika gal ir gerai įvertinta, bet lieka abejonės, klausiu Aurimo, kaip jam atrodo. Kartais jis geriau pamato iš apačios ir perspėja, kad geriau to nedaryti“, – pasakojo Rimas.
Aurimas užsiminė, kad sudėtingiausia yra nuimti uosius, nes jie greitai lūžta ir gali pateikti nemalonių staigmenų. Kartą toks incidentas buvo ištikęs, kai pjaunant uosį netikėtai pakilo vėjas, tačiau situaciją pavyko suvaldyti ir medis buvo sėkmingai nuleistas ant žemės.
Keista mada saugoti ligotus ir pavojingus medžius
Vyrai pastebi, kad žmonės ne vietoje yra prisisodinę medžių, tai daugelis supranta po didesnės audros, kai gresia ar jau atsitinka nelaimė.
„Patys įvairiausi medžiai auga prie pat namų ar kitų pastatų, po elektros laidais. Teko nupjauti pusantro metro skersmens topolį prie pat namo ir laidų. Arba būna visai išpuvę medžiai tokiose vietose, kur nuolat vaikšto vaikai, ir jų dar nenori šalinti. Dabar tokia keista mada užėjusi, kad norima saugoti pažeistus, ligotus ir nesaugius medžius, kurie yra tikrai pavojingi, tai yra ir ligų židiniai“, – savo mintimis dalijosi želdinių tvarkytojo specialybę įgijęs Rimas.
Arboristą stebina ir medžių šalinimo leidimų išdavimo tvarka. Anot jo, jau plika akimi matosi, kad medis yra kritinės būklės, išpuvęs, bet pasako, kad tai yra normali būklė ir leidimo šalinti neišduoda.
„Buvo toks atvejis, kai nedavė leidimo nupjauti išpuvusią liepą, kuri vėliau per audrą nugriovė pusę ūkinio pastato. Tie žmonės kreipėsi į teismą. Ir šiemet po audros vienoje seniūnijoje, kur auga liepų alėja, matėsi, kad gal 8 ar 9 liepos kelia grėsmę, bet leido nupjauti tik 3. O dėl vienos itin pavojingai palinkusios namo pusėn ėmė svarstyti, ar namas neatlaikys liepos... Tai čia toks patikrinimas, kas tvirtesnis: namas ar medis“, – kalbėjo Rimas.
Jis užsiminė, kad neretai žmonės nelengvai atsisveikina su medžiais, būna močiutės apsikabina kamieną ir verkia. Dažnai medžiai būna pasodinti kokia nors proga, pavyzdžiui, vaikų gimimo ar kokios sukakties, tuomet irgi liejasi emocijos, kai tenka šalinti.
Vaikinai atkreipė dėmesį, kad pastebimai prastėja medžių būklė, serga eglės ir pušys, negaluoja uosiai. „Anksčiau uosiai buvo gražūs, o dabar pradėjo griūti, juos užpuolusi liga. Jau seniai nemačiau sveikų ir gražių uosynų“, – sakė Rimas.
Svajoja užlipti į sekvoją
Arboristų veikla – rizikinga ir pavojinga, kas skatina to imtis? „Kuo didesnis ir šakotesnis medis ir kuo pavojingesnėje vietoje jis yra, tuo didesnis man iššūkis ir savo galimybių išbandymas“, – prisipažino Rimas.
Jis sakė kitą kartą labiau pavargstantis prie kitų darbų, nei laipiojant medžiais. „Man patinka gamta, augalai, medžiai, stebiu, kaip jie auga, vystosi, analizuoju, kokia yra jų struktūra“, – kalbėjo jaunas vyras.
Artimieji jaudinasi dėl tokio rizikingo užsiėmimo, tačiau vaikinai neketina sustoti. Rimas svajoja nuvykti į Ameriką ir užlipti į didžiulį medį, pavyzdžiui, – sekvoją.
Arboristams kartais tenka išgirsti priekaištų, neva jie tik pjauna medžius ir negaili gamtos. Nieko panašaus – vaikinai kiekvieną pavasarį talkininkauja sodinant mišką ir yra tiek prisodinę medžių, kad jų ir skaičiuoti neverta. Ūgtelėjusiame miške jau ir pagrybauja.
„Mes mylime gamtą, prižiūrime, kad medžiai būtų sveiki. O jei pašaliname ligotus ar sužalotus medžius, pavasarį jų pasodiname 20–30 kartų daugiau“, – patikino vaikinai.