„Ruduo yra labai intensyvus mūsų versle, būname labai užimti. Dabar prasidės šventinis metas, o mes prekiaujame nekasdieniais produktais, todėl dabar mums prasidės pats darbymetis. Neturime laiko dairytis, o tai yra labai gerai. Kita vertus, norėčiau tuo metu išvažiuoti kur nors paatostogauti, tačiau negaliu dėl darbo“, – prisipažįsta verslininkas.
O. Criou Lietuvoje apsigyveno beveik prieš septyniolika metų. Jis kilęs iš Bretanės, iš kaimelio Prancūzijos šiaurės vakaruose prie Atlanto vandenyno. „Ten siaučia audros ir lyja, kaip mes juokaujame, tik du kartus per metus - po šešis mėnesius kiekvieną kartą. Bet ten niekada nebūna šalta, tik labai drėgna. Kaime, kuriame užaugau, jei temperatūra žiemą nukrenta iki 5 ar 6 laipsnių šilumos,tai jau būna labai šalta“, – pasakoja bretonas.
Jis patikino, kad lietuviškos žiemos jam nebaisios. O praėjusi žiema jam buvusio labai gera, su sniegu, bet ne per šalta. Miške, greta kurio jis gyvena, buvo balta.
„Žiemą aš mėgstu. Bet dabartinis metų laikas man sunkesnis. Rudenį būna liūdna. Klaipėda nuo tų vietų, kuriose užaugau, nutolusi net 56 laipsnius į šiaurę. Toje pačioje platumoje, kaip Šiaurės Škotija. Labai slegia ta tamsa – ryte išeini iš namų naktį, o grįžti – jau naktis. Liūdniausias mėnuo – gruodis. Nemėgstu jo. Per tamsu.
Prieš keletą metų Naujuosius sutikome Laplandijoje Suomijoje. Tai buvo gera patirtis, kaip turistui, kaip eksperimentas. Nuolat ten gyventi tikrai nenorėčiau, per tamsu“, – prisipažįsta Olivier.
Į Klaipėdą atvedė buriavimas
Puikiai lietuviškai kalbantis Olivier gimė ir augo Prancūzijos šiaurės vakaruose, prie Atlanto vandenyno.
„Buriuoju jau keturiasdešimt metų, todėl kai ieškau, kur atostogauti, renkuosi vietovę prie jūros. Bordo turėjau lietuvį draugą, jo pusseserė gyvena Klaipėdoje, ir jis mane paragino atvažiuoti. O, pamaniau, juk čia yra Nida ir Kuršių marios - turiu tai pamatyti! Klaipėdoje – unikali atmosfera, kurios nėra niekur kitur Lietuvoje. Kuršių marios, jūra, gamta, nedidelis, bet jaukus senamiestis. Be to, gyvendamas čia septyniolika metų nė sykio nemačiau automobilių spūsčių“, – prisipažino O. Criuor.
Klaipėdoje jis susipažino ir su žmona Rima. Kurį laiką susirašinėjo, paskui susitiko Paryžiuje, aplankė Bordo ir Bretanę, o kitą pasimatymą paskyrė Klaipėdoje. Tas nuostabus pasimatymas trunka iki šiol.
Trisdešimt metų Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje jachtų versle dirbęs Olivier, apsigyvenęs Klaipėdoje nuo savo profesijos neatitrūko. Čia jis įkūrė vertimų agentūrą, kuri užsiima jachtų įrangos vartotojų knygučių ar kitų dokumentų vertimu į Europos Sąjungos kalbas.
„Specializuojamės jachtų įrangos terminuose. Tai nišinė paslauga, tokių agentūrų pasaulyje nėra daug. Bendradarbiauju su devyniais vertėjais iš įvairių pasaulio šalių. Visi jie jūrininkai ir buriuotojai. Mano vertėjas iš švedų kalbos nuolat keliauja. Kartais išsiunčiu jam laišką, o jis man atsako iš Brazilijos. Vertėjas iš norvegų kalbos taip pat gyvena laive. Kadangi jie buriuoja, tai puikiai pažįsta žargoną, visokius techninius terminus. Kiekvieną mėnesį gaunu užsakymų.
Tai tokia verslo šaka, kuriai nereikia prisirišti prie vietos. Aš galiu dirbti bet kur. Tereikia gero interneto. O interneto ryšys Lietuvoje tikrai geras. Nežinau, ar geriausias pasaulyje, bet mano patirtis su lietuviškomis komunikacijomis yra labai gera“, – džiaugiasi Olivier.
Kaip išmokau lietuviškai?
Puikiai lietuviškai kalbantis prancūzas nesistebi, kaip Lietuvoje gyvenantieji neišmoksta lietuvių kalbos. Anksčiau lietuviškai mokytis nesistengė rusakalbiai, kadangi juos vis tiek suprasdavo. Dabar lietuviškai mokytis nesistengia anglakalbiai, kurie taip pat gali susikalbėti savo kalba.
„Man mokytis kalbos yra hobis. Jei vienas mėgsta žaisti futbolą, aš mėgstu skaityti knygą. Kiekvienam savo. Tai man buvo pramoga. Kartą užėjau į knygyną Bordo mieste ir paprašiau prancūzų - lietuvių žodyno. Jaunutė pardavėja pasakė: „Aš esu iš Lietuvos!“ Supažindino su savo draugu, dėstančiu Bordo universitete rusų kalbą, jis mane porą kartų per savaitę mokė kalbėti lietuviškai. Dar lankiau lietuvių kalbos kursus.
Tačiau namie su Rimute ir mūsų šešiolikmečiu sūnumi kalbame prancūziškai. Sūnus prancūziškai kalba laisvai“, - pasakoja O. Criour.
Per daug biurokratizmo
Kalbėdamas apie lietuviško verslo aplinką Olivier pripažino, kad jį slegia „popierizmas“.
„Keista, kad vienodos taisyklės taikomos ir smulkiajam verslui, ir didiesiems prekybos tinklams. Mano parduotuvėje dirba du darbuotojai, o prekybos centre – 200. Tačiau taisyklės tokios pačios. Manau, tai nenormalu. Aš juk neturiu išteklių samdyti atskirą žmogų, kuris pildytų visokias formas, anketas, lenteles, teiktų ataskaitas statistikai. Tai atima daug laiko, reikalauja daug energijos, tačiau verslui tai nieko neduoda, tik gaištamas brangus laikas. Suprantu, kad taisyklės reikalingos, tačiau technokratai, kurie jas rašo, nesupranta skirtumo tarp smulkiojo ir stambaus verslo“, - pastebėjo verslininkas.
Nieko netrūksta
„Man gyvenant Lietuvoje nieko netrūksta, o jei trūksta – nusiperku savo parduotuvėje“, – prisipažino prancūzas.
Paklaustas, kaip vertina lietuvišką virtuvę, Olivier mandagiai nusišypsojo.
„Kodėl aš atidariau krautuvėle? Štai ir atsakymas“ – klausimu į klausimą atsakė.
Jis paaiškino, kad Lietuvoje nerado sau įprastų produktų. Trūko labai daug prekių.
„Prancūzijoje mes su Rimute vaikštinėjame po prekybos centrus ir rasdavome, ko tik užsinorėdavome. Tačiau grįžę į Lietuvą užsukę į prekybos centrus norėdavome verkti. Labai mažas pasirinkimas. Sūrių skurdus pasirinkimas, taip pat mėsos, žuvies nėra, o daržovės – tragedija, vaisių taip pat nėra. Ne man vienam taip atrodo. Daug mano draugų klausia, kada vėl važiuosi į Prancūziją? Atvežk man šito, man šito, o man ano.
Todėl aš į Klaipėdą atsivežu visko, ko man čia trūksta. Net daržovių. Kai užsisakau paletę produktų, paprašau ir po kelis kilogramus vienokių ar kitokių sezoninių daržovių.
Mūsų parduotuvėje populiariausios prekės - sūriai, sidrai, kai kurios vyno rūšys, sviestiniai sausainiukai, alyvuogių aliejus. Prekiaujame ypatingu aliejumi su jūros vandeniu. Tai topinė mūsų prekė. Ir, aišku, jūros dumbliai. Vežame šviežius dumblius iš mano kaimo, tiesiai iš pliažo nuo Atlanto vandenyno. Tai superinis maistas“, – su pasimėgavimu apie šiuos augalus kalba O. Criuour.
Jis pranešė, kad kovo mėnesį planuoja Vilniuje atidaryti antrą parduotuvę.
Šiltuoju metų sezonu, nuo gegužės iki rugsėjo Darbėnuose, miestelyje, kuriame gyvenu, jis su žmona kepa grikių miltų blynus, kuriuos mielai perka iš Šventosios ir Palangos atvažiuojantys poilsiautojai. Plonyčius grikių miltų blynus kepti išmoko iš savo mamos. Bretanėje tokie blynai kepami visuose namuose. Jiems tešla brandinama 6 valandas. Tačiau iš Lietuvoje parduodamų grikių miltų tokių blynų iškepti neįmanoma. Todėl net miltus blynams Olivier atsigabena iš Prancūzijos.
