Jei galėtume išskirti esminius aspektus Lietuvos kaip patrauklaus pasirinkimo investuoti, kas tai būtų? Kokie mūsų pranašumai?
Manau, kad laikai, kai kalbėjome apie Lietuvos geografinę padėtį kaip didelį privalumą, seniai praeityje. Tiesa, Lietuva ne vienam trečių šalių investuotojui galėtų būti puikus langas į Europos Sąjungą – mes turime aukščiausios kvalifikacijos ir itin išsilavinusią darbo jėgą, kuri, reikia pripažinti, dar ir tam tikrais atvejais yra sąlyginai pigesnė nei Vakarų Europoje.
Lietuva yra pirmoji pasaulyje pagal skaitmeninius technologijų įgūdžius. Taip pat Lietuva yra viena pirmųjų pasaulyje pagal pelno mokesčio konkurencingumą, viena pirmųjų ES pagal e-paslaugas verslui; na ir mūsų saugumą jau 20 metų užtikrina tiek narystė NATO, tiek ES. Padeda ir tai, kad esame euro zonos dalis.
Visgi, jei reiktų įvardinti svarbiausią priežastį, manyčiau kad Lietuvos gyventojai palyginus turi puikius verslumo įgūdžius ir vis dar yra „alkani“, tokiu būdu suteikdami užsienio investuotojams komfortą dėl jų investicijų saugumo. Tai pranašumų tikrai turime.
Kaip žinome, verslas Lietuvoje investuoja paprastai ne dėl to, kad ateitų į būtent Lietuvos rinką, nes ta rinka gerokai per maža. Investicijos čia gali ateiti dėl vienintelės priežasties – čia kurti pridėtinę vertę turi būti geriau nei kitur. Ar visada pavyksta tai užtikrinti? Turbūt, kad ne. Su pigesne darbo jėga, panašu, šiandien jau nieko nebesužavėsime, nes ji nebėra pigi, na ir nebenorime tuo žavėti, tad reikia ieškoti kitų privalumų. Investuotojui svarbu, kad administraciniai procesai vyktų greitai, kad valstybė pasiūlytų kiek įmanoma didesnę paramą, užtikrintų tinkamą infrastruktūrą ir t.t. Bet kadangi naujų investicijų srautas nuo karo Ukrainoje pradžios smarkiai išseko, akivaizdu, kad turimų pranašumų neužtenka, reikia ieškoti naujų ir greitai.
Ką įvardytumėte kaip didžiausius ir svarbiausius pastarųjų kelerių metų pokyčius, pasiekimus Lietuvoje, dėl kurių mūsų šalis darosi tik patrauklesnė užsienio investicijoms?
Lietuvoje vis dar yra vienas didžiausių interneto greičių pasaulyje, čia didelis skaitmeninių paslaugų prieinamumas. Reikia pasidžiaugti vis augančia startuolių ekosistema, mūsų keturiais vienaragiais. Taigi šiandien jau turime tokių lietuviškų įmonių, apie kurias kalba visas pasaulis. Lietuva labai daug investuoja į tvarią energiją ir žaliąją ekonomiką, todėl gali pritraukti investuotojų, kuriems itin svarbus tvarumo faktorius ir t.t. Lietuvoje taip pat patvirtinta „Žaliojo koridoriaus stambiems investiciniams projektams“ iniciatyva, kur numatytos greitesnės ir paprastesnės investuotojo įsikūrimo procedūros bei paskatos investuotojus priimančioms savivaldybėms. Kiek pagerėjo kvalifikuotos darbo jėgos atsivežimo galimybės.
Lietuva pasaulyje anksčiau vis skambėjo kaip Fintech šalis ir į šį klausimą atsakinėjant prieš keletą metų, būtume galėję ilgai kalbėti apie savo Fintech Hub ir tuos 27 mln. Europos klientų aptarnaujamų Lietuvoje licencijuotų fintech’ų. Tačiau šiuo metu situacija gerokai keičiasi, daugėja neproporcingo ar net biurokratinio reguliavimo, per dažnas keliamų reguliacinių lūkesčių rinkos dalyviams keitimas, tad sąlygos šioje srityje sparčiai blogėja. Taigi sritis, kuri garsino Lietuvą, verčiasi į kitą pusę, ir, deja, bet kenkia ir pačios jurisdikcijos reputacijai tarptautinių investuotojų akyse.
Kalbant apie verslo kūrimo saugumą Lietuvoje, prasidėjus karui, lygiai kaip turistai, tikriausiai ir dalis investuotojų Lietuvą ėmė vertinti kaip rizikingą šalį. Kokia reali situacija, Jūsų manymu, saugumo prasme ir ar galime teigti, kad Lietuva – saugi šalis pradėti vystyti verslą, investuoti?
Taip, geopolitinė situacija paskutiniais metais tikrai lemia investicijų sumažėjimą ir investicijos mūsų regione šiandien yra labai apdairiai apgalvojamos. Tikrai nėra taip, kad investicijos būtų masiškai iškeliamos iš Lietuvos, bet tokių procesų irgi yra.
Reikia suprasti, kad JAV, Kanados ar net kai kuriems Europos investuotojams Lietuva atrodo visai prie pat Kijivo. Tačiau kaip ir mes po truputį prisitaikome prie situacijos, taip prisitaiko ir investuotojai. Visiškai šito pakeisti mes negalime, nes situacija Ukrainoje kol kas tikrai nesistabilizavo, bet pasistengti pritraukti investuotojus užtikrinant jiems maksimaliai geras sąlygas tikrai galime. Ar verslas gali jaustis visiškai saugus? Turbūt, kad ne. Bet Lietuva yra NATO narė, už sienos turime didžiausią Europos kariuomenę – Lenkiją, iš esmės mūsų šalis tikrai išlaiko tiek politinį, tiek ekonominį stabilumą, čia galioja teisinės valstybės principai, čia veikia stiprios teisės aktų ir reguliavimo sistemos, kurios apsaugo investuotojus.
Verslas yra visada susijęs su rizika. Taigi vienintelis dalykas, kurį galime padaryti kaip valstybė, – pasistengti maksimaliai tas rizikas naujam verslui sumažinti visomis mums prieinamomis priemonėmis.
2023-iaisiais dėl reikšmingo indėlio pritraukiant užsienio investicijas, gerinant Lietuvos teisinę bei verslo aplinką buvote apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Ką pats vertinate kaip savo reikšmingiausią pasiekimą?
Kaip jau esu ne kartą sakęs, didžiausias mano pasiekimas yra šeima. Na, o jei kalbama apie profesinę sritį, tai visi pasiekimai džiugina ir, visų pirma, Investuotojų forumo, kurio Valdybos pirmininkas esu jau eilę metų, vaidmuo, gerinant Lietuvos investicinę aplinką. Manau padarėme labai daug ir prisidėjome prie daugybės sprendimų, kurių dėka Lietuva pritraukė visą eilę užsienio investuotojų. Taip pat labai džiaugiuosi, kad advokatų kontora Ellex Valiunas, kurios partneris esu, reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos teisinės ir verslo aplinkos gerinimo ir yra lyderis, pritraukiant užsienio investuotojus ir padedant jiems siekti savo tikslų Lietuvos rinkoje.
Su kokiomis pagrindinėmis spragomis vis dar susiduriama, galbūt artimiausiu metu ketinama įgyvendinti svarbius pokyčius, kad šalies patrauklumas užsienio investuotojų akyse dar labiau augtų? O gal kaip tik yra būtinų pokyčių, tačiau jiems niekaip nepavyksta „praminti kelių“ dėl tam tikrų trikdžių?
Norisi visada kalbėti apie pozityvius dalykus, bet reikia pripažinti, kad didžiausia mūsų problema šiandien yra tarp politikų ir viešojo sektoriaus darbuotojų vyraujantis nesusivokimas, kad ekonomikos augimas yra visos socialinės gerovės pagrindas. Mūsų valstybėje vis dar prioretizuojama socialinės atskirties mažinimo problema, ignoruojant tai, kad socialinė atskirtis sumažės tik tada, kai augs bendras ekonomikos lygis ir nustosime galvoti, kad pinigus atneša gandras.
Kiek džiugina, kad naujasis Socialinių reikalų ir darbo ministras Vytautas Šilinskas jau kelis kartus įžvelgė ekonomikos augimo svarbą socialinei sferai. Galbūt užkrės ir daugiau politikų tokiu požiūriu. Ir vietinis verslas, ir į Lietuvą atėję investuotojai per dažnai susiduria su požiūriu „verslas pats savimi turi pasirūpinti“ ir netgi kai kurių svarbių sprendimų priėmėjų arogancija arba atsisakant susitikti su investuotojais, arba susitinkant ir visaip pademonstruojant savo panieką jiems. Taigi, požiūrio keitimą į ekonomikos augimo svarbą ir verslą įvardinčiau kaip prioritetą numeris vienas ir pagrindą visiems kitiems teisingiems sprendimams.
Toliau sektų dar keletas svarbių žingsnių nebūtinai prioriteto tvarka. Pirma, viešojo sektoriaus pertvarka, kad kuo daugiau darbo vietų užimtų kompetentingi darbuotojai suprantantys verslo svarbą ir norintys verslui padėt šalinti visas kliūtis. Antra, apgalvotas tiek kvalifikuotos darbo jėgos, tiek nekvalifikuotos darbo jėgos imigracinės politikos palengvinimas. Trečia, naikinimas lengvatų, skatinančių tam tikrą žmonių grupę nedirbti. Ketvirta, progresinių mokesčių didesnes pajamas gaunantiems darbuotojams panaikinimas. Penkta, susisiekimo oru su Vilniumi užtikrinimas patogiu verslui laiku bent du kartus per dieną su visais pagrindiniais verslo centrais Europoje. Jokiam užsienio verslininkui nesuvokiama, kad vieną Europos sostinę iš Londono trečiadieniais galima pasiekti tik pigiomis avialinijomis, kuriomis dalies pasaulio korporacijų politika jiems draudžia naudotis. Vienas stambus Londono investuotojas piktai pajuokavo kad jau geriau į Vilnių jos arkliais ar važiuos šunų kinkiniais. O geriausia – visai nevažiuos.
Šešta, investicijų skatinimas finansinėmis subsidijomis bent jau daugumos Centrinės Europos valstybių taikomu intensyvumu, ypač įsigaliojus minimaliam pelno mokesčio tarifui. Septinta, jokiu būdu nepradėti kalbėti apie dar vieną mokestinę reformą, skirtą pelno mokesčio ar gyventojų pajamų mokesčių padidinimui „vardan socialinės atskirties mažinimo“. Aštunta, išankstinės verslui tinkamos infrastruktūros nuolatinis paruošimas. Kai į šalį ateina verslas, paprastai jis tikrai neateina su intencija laukti penkerius metus, kol kažkas sutvarkys infrastruktūrą (elektros linijos, keliai ir t.t.). Devinta (o gal pirma?), švietimo reforma, kuris paskatintų pasirinkimo balansą nuo socialinių mokslų prie inžinerinių ir tiksliųjų mokslų specialybių. Dešimta, greitesnis ir efektyvesnis struktūrinių fondų paskirstymas ir panaudojimas. Vienuolikta, paieška priemonių, leisiančių greičiau ir lengviau finansuoti verslo projektus.