Prie šakočių – nuo 5 metų
Paprašyta prisiminti, kaip jos gyvenime atsirado šakočiai, Jolanta Šiugždienė mena, kad juos kepė dar močiutė – tai darydavo retkarčiais, prie ugnies.
„O jau mano krikšto mama juos kepė visai giminei, draugams. Aš tuo metu buvau maža, vos 5 metų, ir jau padėdavau sukdama volą. Man toks gražus tas procesas būdavo, taip magiškai atrodydavo. O krikšto mama vis ragindavo nežiopsoti ir samčiu pilti tešlą“, – atsiminusi šypsosi verslininkė.
Jolanta pasakoja, kad namuose visų švenčių metu būdavo šakočių – tokio kaip torto giminėje net nežinojo. Parsiveždavo namo šakotį, į medvilninį maišiuką įdėdavo ir laikydavo.
Iš to proceso magijos, grožio, iš to kvapo ir skonio gimė Jolantos vaikystės svajonė – kepti šakočius.
„Užaugau, ištekėjau, pagimdžiau 2 dukras, prekybos srityje išdirbau 36 metus metus ir vis tyliai pagalvodavau apie tuos šakočius. Kai neliko tetos, 10 metų niekas giminėje šakočių nebekepė. Tačiau atsiminimai apie juos nedingo – kone gyvai atsimindavau, kaip nuo šakočių kvepėdavo visi namai“, – sako.
Susilpnėjus tėvų sveikatai Jolanta su vyru nutarė iš buto mieste persikelti į kaimą, į tėviškę – Vilkaviškio rajone esantį Žynių kaimą.
„Ir tada pirmą kartą savo atimiesiems prasitariau apie savo svajonę kepti šakočius. Niekas – nei vaikai, kurie jau buvo užaugę, nei vyras – apie tai nežinojo. Tačiau visi iškart mane palaikė ir pasiūlė pagalbą“, – pasakoja Jolanta.
Šakočiui – tautinis paveldas
Moteris mena – pradžia buvo be galo sunki, darbo turėjo visi. Kas projektą rašė, kas kepyklos statyba ir įrengimu rūpinosi, kas kepė.
„Pasistatėme mažą kepyklėlę. Dienomis dirbau prekybos srityje, o vakarais – prie šakočių. Mama su vyru tešlą išmaišydavo, o aš kepdavau. Iš pradžių neturėjome net jokios maišyklės – rankomis tešlą ruošdavome. Iki šiandien išlikęs šaukštas, kuriuo tada tešlą maišėme“, – pasakoja.
Šiandien tešlos paruošimo darbą atlieka maišyklės.
„Tačiau nesvarbu, kad tešlą maišo mašina, gaminame pagal itin tikslią receptūrą, kuri reikalauja produktus dėti tam tikra eile ir nedideliais kiekiais – tam, kad tešla būtų tokia, kokios reikia, ir kad šakotis būtų kokybiškas ir skanus. Dar mano krikšto mama sakydavo: jei sumaišysi eigą, iškart gaminys bus kitoks“, – atsimena.
Nors nebuvo lengva, Jolanta žinojo, kad gamina gerą kokybišką produktą. Ji išsaugojo autentišką močiutės šakočio receptą, kuriam buvo suteiktas tautinio paveldo sertifikatas.
Reklama – iš lūpų į lūpas
Po keturių metų, kai šeima suprato, kad vienas žmogus gali prarasti kasmėnesines pajamas, Jolanta išėjo iš darbo.
„Kai nebedirbau, buvo šiek tiek lengviau. Verslo pradžioje šakočius dalinome giminėms, draugams, kad visi pažintų jų skonį. Visi mašinose vežiodavomės šakočių, ieškojome parduotuvių, kam pasiūlyti. Pradėjome po muges važinėti, vėliau – tiekti gaminius į prekybos vietas. Mūsų sėkmės raktas tas, kad šakočius ėmėme pjaustyti juostelėmis iki pusės kilogramo – kad žmogus galėtų nusipirkti be jokios ypatingos progos, kuriai paprastai perkamas jau visas šakotis“, – pasidalijo.
Pamažu garsas apie šakočius ėmė sklisti iš lūpų į lūpas, daugėjo pirkėjų. Pašnekovė neslepia – tai buvo ir yra geriausia reklama, atsiliepimų sulaukia iš visų kampelių. Šiugždienė atsiminė prieš kelerius metus sulaukusi kulinarinės laidos ir kulinarinių knygų autorės Beatos Nicholson skambučio – moteris nuoširdžiai stebėjosi, kad „dar esama tokių šakočių“.
„Gauname laiškų, kuriuose žmonės linki nesustoti kepti, nenustoti gyvuoti, nes „nėra kito tokio šakočio“. Tai veža ir dar labiau norisi stengtis. Žinojome, kad iškart visa Lietuva apie „Jolantos šakočius“ nesužinos – tai vyksta pamažu, iš lėto. Dabar jau šakočius perka ir siunčia draugams, giminėms į užsienį, patys plečiamės į užsienio rinką. Didžiulį postūmį mums davė mugės, iki šiol važiuojame į didžiąsias“, – sako J. Šiugždienė apie daugiau nei 10 metų vykdomą verslą.
Klientų skaičius ypač išauga švenčių metu.
Verslo sėkmės paslaptis – šeima
Verslui pamažu įsisiūbuojant mažos kepyklėlės nebeužteko ir buvo pastatyta nauja kepykla. Vietoj pirma buvusių dviejų kepimo pečių atsirado šeši.
„Pirmiausia dėkoju Aukščiausiajam, kad viskas taip susiklostė, ir tėvams, kad mūsų namai tokie, kad mes čia galime būti, kad visi telpame. Aš esu trečioji karta, kuri kepa šakočius, tačiau noriu pabrėžti, kad tai ne mano vienos, tai – visos šeimos darbas. Į šeimos verslą jau įsiliejo ir dukros, ir žentai“, – didžiuodamasi pasakoja Jolanta.
Pasiteirauju, kokia yra paslaptis, kad „Jolantos šakočius“ žino visoje Lietuvoje?
„Tik pradėję kepti iš karto pasisakėme sau ir garsiai, kad iš savęs reikalausime tik aukščiausios kokybės. Tegul brangsta produktai, mes irgi branginsime, bet klientai gaus tik kokybiškus gaminius, kuriems pagaminti reikalingi geri produktai.
Kepame ant lininio audeklo – tai yra visiškas tradicijų išlaikymas. Nežinau, ar kas taip bekepa, visi renkasi sviestinį popierių, nes taip daug papraščiau, lengviau ir pigiau. Kai kepi ant lininio audeklo, tada ir šakotis storesnis išeina, ir ragai laikosi, ir drėgmę bei tą patį skonį išlaiko. Aišku, nuo kepimo irgi priklauso. Kadangi nuo mažens mačiau, kaip turi būti kepami šakočiai, visas kepėjas iki šiol aš pati apmokau, kaip tai daryti“, – sako Jolanta.
Be šakočių šeima gamina grybukus ir šakočio tinginį, ruošiamą iš nukritusių ragiukų.
„Grybukus sugalvojome kepti dėl asortimento – jie yra senoviški, sviestiniai, deginto cukraus meduoliniai grybukai“, – pasakoja.
Mergaitės svajonė neįkainojama
Moteris atvirauja – viena gražiausių ir mylimiausių jos temų yra tvirta šeima. Pasakoja, kad viena dukra praleido Airijoje 10 metų, tačiau nebeištvėrusi ilgesio grįžo gyventi į Lietuvą.
„Tad dabar mes tiesiog nenustojame džiaugtis vieni kitais. Nes šeima turi būti tėvynėje ir vieni su kitais. Kaip tik neseniai savaitgalį visa šeima plaukėme baidarėmis ir kalbėjome apie tai, kad mums labai smagu kartu, kad penkias baidares galime užpildyti vien iš savo šeimos narių. Kartojome, kad esame patys laimingiausi ir kad sėkmingo verslo receptas yra mūsų šeima. Tai parėjo iš mano tėvų, o dabar aš savo vaikams kartoju, kad esu pati laimingiausia, nes turiu juos. Jau penki metai vyro nebėra, jį pasiglemžė liga, bet jis man padėjo sukurti verslą, jam viskas labai rūpėjo. Tikiu, kad jis ir Dievulis iš viršaus mus saugo, viską sutvarko“, – susijaudinusi kalbėjo pašnekovė.
Jolanta Šiugždienė pabrėžė, kad dirbdama ir gyvendama Lietuvoje šeima jaučiasi ir saugi, ir laiminga.
„Tiesa, gauname labai daug pasiūlymų parduoti savo verslą. Siūlo didelius pinigus, sako, kad atvažiuotų, išsimokintų ir „išvežtų“ verslą – nori kepti šakočius užsienyje. Net labai didelius pinigus siūlo. Į ką aš jiems gražiai atsakau: tai neįkainojama. Penkerių metų mergaitės, kuri mažytėmis rankomis kepė šakočius, tiek metų auginta svajonė pinigais neįvertinama“, – patikino Šiugždienė, net nemąstanti apie verslo perkėlimą į užsienį.