Sėkmingai pabaigus sinchronizaciją mūsų laukia svarbiausias iššūkis – pasiekti ir įtvirtinti globaliai konkurencingas kainas, kurios lems tikrąją Baltijos šalių energetinę laisvę.
Pirmasis išsivadavimo etapas – alternatyva rusiškam vamzdžiui. Daugelis prisimena „Independence“ dujų terminalo paleidimą 2014 m., kuris sulaužė „Gazprom“ monopolį ir suteikė Lietuvai bei regionui galimybę naudotis suskystintų dujų ištekliais, nepriklausant nuo Rusijos sąlygų. Tačiau tai nebuvo pirmasis monopolinio vamzdžio sulaužymas – dar 2006 m. Būtingės naftos terminalas buvo pritaikytas naftos importui per jūrą, atsilaikant prieš „Družba“ naftotiekio blokadą.
Antrasis nepriklausomybės etapas – rusiško importo pabaiga ir atsijungimas nuo BRELL žiedo. Planuojant Baltijos šalių perjungimą į ES energetinę sistemą, pirmiausia siekta perimti sistemos valdymo bei dažnio palaikymo kontrolę iš Rusijos. Taip pat po sinchronizacijos buvo numatyta nutraukti rusiškos elektros importo tiekimą. Rusijos agresija prieš Ukrainą paspartino importo atsisakymą – jau 2022 m. antroje pusėje buvo nutrauktas ne tik dujų, bet ir elektros tiekimas į Baltijos šalis ir Suomiją, finansinėms institucijoms sankcionavus rusiškos energijos importuotoją „Inter RAO“.
Trečias energetinės laisvės etapas – globaliai konkurencingų energijos kainų įtvirtinimas. Rusija ilgą laiką naudojo energetiką kaip geopolitinį ginklą, kurio kertinis elementas buvo žemos energijos kainos, mainais į politinę ir ekonominę priklausomybę. Rusijai nemokant CO₂ mokesčių ir manipuliuojant iškastinio kuro kainomis, aplinkinės valstybės buvo pavergiamos per privilegijuotą energijos importą. Pirmieji du mūsų nepriklausomybės etapai yra pradžia tikrojo išsivadavimo – žemų energijos kainų įtvirtinimo mūsų regione. Geroji žinia – nuosekliai dirbant, tai yra visiškai realu.
Mes turime puikias sąlygas įstoti į globaliai konkurencingų energijos kainų šalių klubą. Europos elektros sistema yra integruota: komerciniai energijos srautai teka iš žemesnių kainų zonų į aukštesnių kainų zonas. Skandinavijoje susiformavęs žemų kainų regionas, Lenkija yra ženkliai aukštesnių kainų zonoje, o Baltijos šalys yra per vidurį. Lietuvai kartu su kitomis Baltijos šalimis atsiveria istorinė galimybė prisijungti prie skandinaviško konkurencingiausių kainų klubo.
Į eksportą orientuotas žaliosios generacijos perteklius įtvirtina žemiausias elektros kainas. Europoje artimiausią dešimtmetį formuosis struktūriniai žaliosios energijos importo ir donorų regionai. Pagrindinis importo regionas išliks Vokietija, kurioje numatomas apie 100 GW žaliosios energijos importo poreikis. Šio poreikio patenkinimui Europos pietuose ir šiaurėje kuriasi struktūriniai energijos eksporto regionai.
Po sinchronizacijos Lietuva turės unikalią galimybę tapti svarbiu žaliosios energijos donoru Vokietijai. Trys pagrindiniai šį virsmą įgalinantys veiksniai:
Mažas vidinis vartojimas. Mažoje rinkoje pokyčiai įgyvendinami greičiau. Lietuva dar neseniai 80% elektros importavo iš Rusijos ir aplinkinių šalių. Per kelis metus sparčiai investuojant į atsinaujinančią energetiką situacija pasikeitė iš esmės. Prognozuočiau, kad 2024 m. elektros importas susitrauks iki 40%. Jei investicijų tempas išliks, iki 2029-2030 m. pasieksime 100% vietinės gamybos lygį.
Švarūs vietiniai elektros gamybos pajėgumai. Lenkija, kur 80% elektros gamybos pagrįsta akmens anglimi, dar ilgai liks aukštesnių kainų regione. Tuo tarpu Lietuvoje visa energetikos plėtra grindžiama atsinaujinančiais ištekliais, turime vieną švariausių vietinės gamybos lygių Europoje. Prognozuočiau, kad 2024 m. žaliosios energijos dalis vietinėje gamyboje sieks 75%.
Vokietijos poreikio ir Baltijos potencialo strateginis artumas. Baltijos šalys gali pagaminti septynis kartus daugiau elektros, nei suvartoja. Mūsų gamtinis potencialas leidžia išplėtoti daugiau nei 50 GW jūrinio ir žemyninio vėjo bei saulės generacijos pajėgumų, ženkliai prisidedant prie Vokietijos poreikio patenkinimo.
Svarbiausias darbas po sinchronizacijos – kabelis į Vokietiją
Baltijos šalims siekiant prisijungti prie žemiausių kainų regionų Europoje, svarbiausiu projektu po sinchronizacijos tampa jūrinis elektros kabelis tarp Baltijos šalių ir Vokietijos. Žemiausias kainas sukuria gamybos perteklius, kuriam reikalingos investicijos į naujus elektros generacijos pajėgumus. Jos vyks tik tada, jei investuotojai turės aiškų matomumą dėl energijos pertekliaus regiono sujungimo su pagrindiniu pelningu Europos importuotoju. Be šio projekto jau 2026 m. investicijos į atsinaujinančią energetiką pradės slopti, nes paklausa bus apribota maža vidine rinka, o regionas liks vidutinių kainų zona tarp Šiaurės šalių ir Lenkijos.
Ilgą laiką Lietuva buvo priklausoma nuo pigaus energijos importo iš Rusijos, o vėliau – iš Skandinavijos šalių. Laikai keičiasi: Šiaurės šalys tampa konkurentėmis Baltijos šalims, statydamos savo eksporto koridorius ir pritraukdamos energetiškai imlias industrijas.
Dabar būtina susitelkti į tai kas svarbiausia – papildyti karinę partnerystę su Vokietija nauju, labai aiškiu tikslu – kuo greičiau sujungti mūsų šalis jūriniu elektros kabeliu. Šis projektas taps pagrindiniu investicijų garantu kuriant žaliosios energijos regioną-donorą. Viso pasaulio didžiausiems investuotojams bus pasiųstas ypač galingas signalas, o vokiečių mokesčių mokėtojams jų karių buvimas Lietuvoje įgaus naują prasmę – bus ginami svarbūs energijos resursai ir investicijos.
Investicija – ne Lietuvos vartotojų sąskaita
Projektą galime finansuoti ir įgyvendinti suburdami Vokietijos, Baltijos šalių ir tarptautinius investuotojus, derinant jų indėlį su Europos Sąjungos finansavimu. Tai nesukurtų papildomų kaštų vietiniams energijos vartotojams, bet iš esmės padidintų regiono investicinį patrauklumą bei saugumą. Taip pasieksime ir įtvirtinsime globaliai konkurencingas kainas mūsų pramonei ir vartotojams.