Kepsnių nebuvo ir nebus
„Joniškyje veikia apie 10 maitinimo įstaigų – nuo restoranų, picerijų, kebabinių iki valgyklų, tačiau aš jų nelaikau konkurentais, nes kiekvienas turi skirtingą braižą, skirtingus patiekalus, ir žmonės renkasi. Tarkime, šiandien iš mūsų išėjo lankytojas, nes mes neturime kepsnių. Pas mus yra virtieniai ir mes laikomės įsikabinę principo tiekti virtienius. Žinoma, turime salotų, apkepų, kibinų, bet neturime kepsnių, kurių galima gauti visur kitur“, – pasakoja „Virtienių restoranėlio“ įkūrėja Neringa Striūgaitė.
Restoranėlyje gaminami virtiniai ir išsinešimui, tačiau tik ne šiltuoju metų laiku, kai pilna turistų. Tada Neringai norisi patiekti šviežią maistą, pasiūlyti naminės giros ar limonado, su lankytojais pasikalbėti, pasidalyti kažkokia istoriją apie patiekalą. Rudenį, žiemą, kai keliautojų mažiau, pirkėjai užsuka ne tik pavalgyti, bet ir šaldytų virtinių išsinešimui – ima po 2–3 ar net 10 kilogramų.
Iš emigracijos grįžo dukra
Galima būtų pamanyti, kad „Virtienių restoranėlis“ gyvuoja ilgus metus, tačiau išties jis atidarytas vos daugiau nei prieš trejus. Kai susiklosčius gyvenimo situacijai N. Striūgaitė po 30 Vilniuje praleistų metų grįžo į gimtą miestą.
„Vilniuje dirbau kosmetikos srityje, įgijau vadybos bakalauro ir magistro laipsnius. Gyvenimą teko keisti tada, kai mano tėčiui buvo nustatyta sunki liga ir jam buvo reikalinga priežiūra. Kelerius metus mūsų gyvenimas dalijosi tarp Vilniaus ir Joniškio, kol neprasidėjo pandemija. Jos metu netekau darbo ir pasijutau taip, lyg man būtų atsegę saugos diržus – atlaisvino ir gali daryti, ką nori. Geras jausmas, bet jį lydėjo nerimas: o ką dabar daryti, kas laukia toliau? Tau – 48 metai, sergantis tėvas, namas Joniškyje, Vilniuje – butas su paskola“, – atsimena Neringa.
Kadangi moteriai visada patiko gaminti maistą, ėmė svarstyti idėją Joniškyje atidaryti kavinę. O jau dėliodama valgiaraštį suprato, kad čia turi būti virtiniai, kuriais šis miestas garsėja nuo seno. Beje, vietos gyventojai juos vadina „virtieniais“. O kadangi Striūgaitė didelio restorano nenorėjo, taip ir nusprendė – bus „Viertienių restoranėlis“.
Po pusantrų metų mirė Neringos tėtis ir tai pakeitė ne tik Neringos gyvenimą.
„Netekusi tėčio supratau, kad esu viena, aplink nėra jokių man artimų žmonių, tad paprašiau dukters grįžti – ji 7 metus gyveno Airijoje. Šiandien ji yra didžiausia mano atrama visuose darbuose – nuo pagalbos virtuvėje, aptarnavimo salėje iki maisto išvežimo. Su dukra kartu tariamės ir viską planuojame. Tarkime, sėdame į mašiną, važiuojame savaitgaliui prie jūros ir kelionės metu suplanuojame, ką naujo darysime, ką keisime ir panašius klausimus“, – dalijasi.
Virtinių – iki 25 rūšių
Paklausta, kodėl rinkosi žmones maitinti virtiniais, Neringa ima pasakoti: „Virtieniai neatsiejami nuo Joniškio. Jie čia buvo valgomi visais laikais – istorija siekia mažiausiai 150 metų, o gal net ir daugiau. Kodėl jie čia tokie populiarūs? Todėl, kad Joniškio apylinkėse yra derlingos žemės, tad visi užsiaugindavo grūdų ir turėdavo miltų. Išvystyta buvo ir gyvulininkystė, taigi, netrūkdavo ir lašinių. Sunkiai ir daug dirbdami žmonės sujungė tuos produktus į vieną patiekalą ir gamino virtienius – jų receptas su lašiniais ir raugintais kopūstais yra atkeliavęs iš senų laikų. Mano dukra yra penktos kartos atstovė, kuri gamina virtienius. Turime mano promočiutės, močiutės, mamos atsiminimus apie virtienius.“
Pašnekovė tikra – Joniškyje gyvenančios moterys visos moka ir tešlą pagaminti, ir virtinį gražiai užraityti. Ir nors virtinių tešla nėra ypatinga – ruošiama iš miltų, vandens ir druskos – restoranėlio įkūrėja neabejoja: niekas jos tokios, kokia gaminama Joniškio apylinkėse, nepasigamins.
„Pirmiausia, tai yra laiko klausimas – jūs neturėsite nei noro, nei laiko ją minkyti iki 25 minučių, antra, pagamintai tešlai reikia leisti šiltai pastovėti, pridengus, kad nedžiūtų“, – gamybos niuansais dalijasi.
Pasiteiravus, kiek virtinių rūšių galima rasti „Virtienių restoranėlio“ valgiaraštyje, N. Striūgaitė patikslina, kad tai labai priklauso nuo metų laiko. Atvykus vasarą galima rinktis iš 10–15 rūšių, o žiemos metu – ir iš 25.
„Vasarą stengiamės turėti 4 populiariausias rūšis – su rūkytais lašinukais ir varške, su paprasta varške, su varške ir peletrūnu, su varške, peletrūnu ir lašinukais, su lašinukais. Žinoma, negalime apsieiti be virtienių su paprasčiausia kiauliena, be vegetariškų su varške, džiovintais saulėje pomidorais ir špinatais, be virtienių su grikiais, bulvėmis, bulvių tarkiais ir kitais įdarais. Tikra egzotika ir itin populiarūs yra virtinieniai su kiaulės plaučiais“, – vardija restoranėlio savininkė.
Tiems, kurie į restoranėlį užsuka pirmąkart ir nežino, ką rinktis, rekomenduojama užsisakyti asorti, kur – 7 skirtingų rūšių virtiniai. Užsisakiusiajam šį patiekalą nesakoma, kokie virtiniai patenka į lėkštę, tad dažnai tenka išvysti, kad vieną suvalgę lankytojai valgiaraštyje ieško, su kokiu įdaru jis buvo.
Turistai – iš viso pasaulio
Tiek vietiniai, tiek atvažiavusieji džiaugiasi, kad „Virtienių restoranėlis“ saugo tradicijas, krašto paveldą. Turistai teiraujasi, kodėl restoranėlis neįtrauktas į „Michelin gidą“. Tačiau ir be paminėjimo gide, „Virtienių restoranėlis“ nespėja fiksuoti, kokių šalių turistai jame lankėsi.
„Mes ir patys džiaugiamės, kad turėdami restoranėlį galime ne tik patys užsidirbti, bet ir sukurti darbo vietas kitiems, kad tapome traukos centru. Šiandien Joniškis turi nuostabias sinagogas, gražią bažnyčią, puikų parką, Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės gimimo vietą ir „Virtienių restoranėlį“. Net sukūrėme šūkį: „Jei buvai Joniškyje ir nebuvai „Virtienių restoranėlyje“, vadinasi, nebuvai Joniškyje“, – šypsosi pašnekovė.
Lietuvoje gyventi labai gera
Pasiteiravus, ar saugiai jaučiasi kurdama ir vystydama verslą Lietuvoje, ar niekada nekilo minčių išvykti, persikelti ten, kur apie karą nešnekama, Neringa atsakė: „Kai prasidėjo karas, šis verslas jau buvo sukurtas. Mano tuo metu Airijoje gyvenusi dukra išsigando ir teiravosi, ar nesiruošiu išvažiuoti. Atsakiau, kad tikrai neketinu visko pamesti ir išlėkti. Norėdamas verslą sukurti kitoje šalyje turi labai gerai išmanyti vietos įstatymus ir potvarkius ir turi būti dar drąsesnis, nei jį kurdamas Lietuvoje. Gyvendamas čia gali išsitirti verslo aplinką, išsinagrinėti įstatymus ir pan. O ką gali padaryti svetur nuvykęs? Be pagalbos nieko nepadarysi“, – apie tai, kad kurti verslą Lietuvoje yra kur kas palankiau nei svetur, svarsto pašnekovė.
Neringa Striūgaitė net palygino, ką reiškia kurti verslą savo šalyje ir svetur.
„Deja, svetimoje šalyje būsi tik emigrantas, niekada nebūsi kažkas daugiau. Nes tai – ne tavo šalis, ne tavo šaknys, esi tiesiog atvykėlis. Tą patį sakiau ir savo dukrai, tuo metu gyvenusiai užsienyje.
Manau, kad Lietuvoje yra tikrai gera gyventi ir jei palygintume, kiek mes pasiekėme per nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį, suprastume, kad labai daug. Daug keliaujame po pasaulį ir matome, kiek mūsų valstybė pažengusi. Tarkime, Juodkalnijai dar tik bėgti ir bėgti paskui mus, Serbijai – tik mus vytis ir vytis. Galima ir arčiau pavyzdžių paieškoti – kiek teko domėtis, Lietuvos BVP yra aukštesnis nei estų. Latvijoje – dar prastesnė situacija, lietuviai dukart geriau gyvena už latvius.
Pasikartosiu: mes Lietuvoje tikrai gerai gyvename“, – neabejoja verslininkė.
Moteris pastebi, kad tai, kaip gyvename, kokios emocijos mus valdo, labai priklauso ir nuo mūsų pačių.
„Antai pas mus buvo užsukę keturi turistaujantys jaunuoliai – iš Brazilijos, Saudo Arabijos ir Latvijos – ir prisipažino neturintys pinigų maistui, bet sutinkantys už maistą atlikti kokius nors darbus. Restoranėlis turistams nedavė darbo, bet pavaišino kava ir lietiniais.
Mes dėl to nenubiednėjome, tačiau gavome didžiulį emocinį pasitenkinimą. Kurkime geras istorijas – taip bus maloniau gyventi ir mums, ir kitiems“, – skatina N. Striūgaitė.
Nuo pat atsidarymo dienos restoranėlis globoja senjorus – yra sukurtas senjorų fondas, kuriam lėšų gali skirti bet kuris apsilankiusysis. O spalio pirmą dieną, kai minima senjorų diena, jie nemokamai vaišinami karštu patiekalu. Tiesa, būna, kad užsukęs alkanas senolis pamaitinamas ir nelaukiant spalio.
„Pamenu, pamaitinome pas mus užsukusią silpnai atrodančią visą kretančią močiutę. Sujaudinta ji apsiverkė – apsiašarojome ir mes. Tai nėra vienintelė mūsų akcija – esame virę ukrainietiškus barščius ir pardavinėję juos tiesiog gatvėje praeiviams, o surinktus pinigus skyrėme kariaujančiai Ukrainai, jai taip pat pirkome ir konservus“, – pamini Neringa.
Verslininkė ragina ir kitus būti dėmesingais aplinkiniams, pastebėti silpnesnį ar tą, kuriam reikia pagalbos. Nes tik vieningi, atjautūs gyventojai kuria saugią ir stiprią valstybę.
