Jai antrina ir vyras ūkininkas Renatas Šapoka, pastebintis, kad kiekvienas žmogus turėtų ruoštis blogiausiam, nei tikėtis kažko iš kitų. „Kiekvienas turėtų būti pagalvojęs apie planą B, ką darys bėdai nutikus. Tarkime, mes kaime jaučiamės gana saugūs, nes prireikus ūkyje galime auginti daržoves ir ruošti konservus“, – sako ūkininkas.
Aliejaus idėją pasufleravo Kalėdos
Karveliškio dvaras Viktorijos gyvenime atsirado prieš 20 metų.
„Tą birželį buvo ne ką menkesni karščiai nei praėjusią vasarą. Sėdėjau balkone su dviem vaikais ir pagalvojau: viešpatie, negi vaikus taip ant asfalto ir reikės auginti?!
O jei aš ką sugalvoju, padarau labai greitai – ėmiau ieškoti sodybos. Po savaitę trukusių paieškų nuvykau vienos apžiūrėti. Ji man netiko, tačiau man pasiūlė užsukti į netoliese esantį dvarą. Ten išvysti medžiai – kur vienam apglėbti reikia 4–8 žmonių – mane tiesiog užbūrė. Supratau, kad gali sodyboje ką nori pasodinti, bet tokiems medžiams užauginti nepakaks viso gyvenimo.
Sodyba – vienkiemis, praktiškai nėra jokio transporto. Yra absoliuti tyla. Iki pat šiai dienai ten neturime nei televizoriaus, nei radijo, nes niekada tokio poreikio nebuvo. Man netrukdo vaikų klegesys ir panašiai, tačiau, ko man reikia, tai tylos, poilsio nuo darbinio krūvio“, – pasakoja antroje santuokoje 8 vaikus – 4 savo ir keturis vyro –skaičiuojanti Viktorija.
Tačiau svetimiems Karveliškio dvaras labiau žinomas ne dėl jį supančios geros auros, o dėl spaudžiamo aliejaus. Pasakojimą, kaip jis atsirado dvare, Viktorija pradeda iš toliau.
„Žinote, vienos moterys perka rankines, batelius, o aš esu ta, kuri neturi nė vienos rankinės, – niekada nesupratau šio daikto paskirties. Bet man visada reikėjo virtuvės technikos ir aš turiu viską, ką tik galima turėti. Tarkime, jei mes kalbame apie sulčiaspaudes, aš turėsiu visas įmanomas: lėtaeigę, greitaeigę ir panašias. Buitinė technika yra mano rankinės“, – pasakoja.
Kai prasidėjus karantinui buvo uždarytos parduotuvės, o artėjant kalėdoms šeima suprato neturinti dovanų, Viktorija pasiūlė vyrui spausti aliejų. Moteris turėjo aliejaus presą, tad beliko iš parduotuvės nusipirkti sėklų – paėmė saulėgrąžų, aguonų, dar kelių rūšių ir išspaudė.
„Toms šventėms pagaminome, berods, 5 aliejaus rinkinukus. Vienas jų teko mano draugei, kuri dirba restorano šefe. Jei ne ji, tas aliejaus spaudimas gal ir nebūtų įsisiūbavęs, – paragavusi mano draugė aikčiojo, kokio neįtikėtino skonio aliejai. Ir labiausiai gyrė mažai kam žinomą aguonų aliejų – sakė, kad geresnio daikto gardinti silkę ji nežino“, – atsimena Viktorija.
Tad tokio vertinimo sulaukusi pora nutarė spausti aliejų – prie preso stojo Renatas.
Aliejus – ir maistui, ir gydymui
Karveliškio dvare gaminamas šalto spaudimo aliejus, kuris išlaiko visas naudingąsias medžiagas, kokias turi ir pati sėkla. „Be to, toks aliejus yra žymiai kvapnesnis ir turi ryškesnį skonį nei termiškai apdorotas aliejus. Jis taip pat nėra rafinuotas, tai yra, nėra apdirbtas, turi visas reikiamas medžiagas. Ruošdami aliejų pramoniniu būdu gamintojai dažnai išima vieną ar kitą naudingą medžiagą – tokiu būdu padarydami jį mažiau vertingą, bet prailgindami aliejaus galiojimo laiką“, – sako R. Šapoka.
Šiandien dvaras skaičiuoja 25 aliejaus rūšis. Nors jie visi yra skirti maistui, išskiriamos trys pagrindinės aliejaus grupės. Pirmojoje – labiausiai maistui tinkamas aliejus, tai: linų sėmenų, kanapių, moliūgų, skrudintų moliūgų, sezamų, saulėgrąžų. Artimiausiu metu bus spaudžiamas skrudintų lazdyno riešutų, kedro riešutų aliejus.
Į kitą grupę patenka aliejus, kuris tinka ir maistui, ir kaip kosmetikos priemonė. Čia galima paminėti aguonų aliejų, kuris labai sveika odai, nagams, plaukams. Juodojo sezamo aliejus pasaulyje daug kur naudojamas atliekant masažus. Ispaninio šalavijo (chia) sėklų aliejus, savo sudėtimi itin panašus į žuvų taukus, tinka ir odai, nes turi drėkinančių ir švelninančių savybių.
Na o trečioje grupėje – gydomieji aliejai, kurie skirti sveikatos stiprinimui. Vienas populiariausių yra juodgrudės aliejus – kaip skelbia literatūra, tinkamas nuo 100 ligų.
„Turintis daug priešuždegiminių savybių jis skiriamas imuniteto stiprinimui. Pasižymi antibakteriniu poveikiu, tad tinka odos mažų žaizdelių gydymui“, – priduria R. Šapoka.
Dar vienas, turintis gydomųjų savybių, yra šaltalankių aliejus – nuo seno žinoma, kad jis gelbsti esant skrandžio bėdoms, užklupus peršalimui ar net plaučių ligoms.
O štai margainių aliejus rekomenduojamas kepenų valymui, organizmo švarinimui, iš margainio sėklų gaminami ir tradiciniai medicininiai preparatai.
Judrų aliejus naudojamas organizmo valymui nuo blogojo cholesterolio. Pasak Šapokos, patys žmonės atrado jų naudą ir vartoja kaip maisto papildą.
Iš išspaudų gamina miltus
Karveliškio dvaras atsargų nesandėliuoja – visas aliejus spaudžiamas pagal poreikį, tai yra, gavus užsakymą ar ruošiantis į mugę, ūkininkų turgų. Tokiu būdu gamintojai užtikrina aliejaus šviežumą ir kokybę. Žaliavą aliejui verslininkai perka iš Lietuvos ūkininkų, o jei pas mus neauginama, – iš užsienio importuotojų, kurių produkcija atitinka saugumo ir kokybės reikalavimus.
Be aliejaus Karveliškio ūkis turi ir miltų – jie gaminami iš aliejaus išspaudų, tad birių produktų dvare yra pačių įvairiausių.
Dvaro veikla įdomi ne tik pirkėjams, bet ir Sveikatos mokslų universitetui, kur įvairiems tyrimams ir darbams nukeliauja produktai, likę išspaudus aliejų. Tarkime, šiuo metu universitetas domisi linų sėmenų išspaudomis – bando jas pritaikyti naminių paukščių pašarui.
„Esame tvarus ūkis, ir jei kažkokiu momentu turime per daug išspaudų, jas atiduodame medžiotojų būreliui, kurie rūpinasi, kad žiemą miško žvėrys neliktų alkani“, – sako Viktorija Čivilytė.
Kai ūkyje užauga įvairių daržovių ir jo šeimininkę apima įkvėpimas, gimsta įvairūs pagardai, užtepėlės.
„Gal juokingai nuskambės, bet aš nemėgstu gaminti valgyti. Tai yra, man nepatinka gaminti 2 litrų puode – nes laiko sugaištama nemažai, o rezultato netrukus nelieka. Tad tiek gamindama pagardus, tiek ruošdama maistą aš mėgstu tai daryti 16–30 litrų puoduose. Likusį maistą užkonservuoju ir vežu į Vilnių, siunčiu studijuojantiems vaikams – belieka pasišildyti. Būna, kad užėjus į sandėliuką galima rinktis iš 7 patiekalų – vištienos sultinį, burokėlių sriubą, plovą, befstrogeną ar kt.“, – dalijasi tausios virtuvės idėja.
Lietuviai gynėsi tada, nepasiduotų ir šiandien
„Aplink girdisi kalbų, kad Lietuvoje gyventi nesaugu dėl netoliese vykstančio karo. O kaip jūs jaučiatės? Ar saugu jums, vaikams, ar saugu verslui?“ – klausiu pašnekovų.
„Man yra tekę nemažai keliauti ir tam tikru laikotarpiu gyventi ne Lietuvoje, taigi, žinau tikrai – negalėčiau gyventi niekur kitur, tik Lietuvoje. Man patinka būti ten, kur aš gimiau, kur kalbama mano kalba, kur žmonės tautos mentalitetu panašūs į mane. Lietuvoje aš tikrai jaučiuosi gerai. Su vyru ne kartą svarstėme, kas būtų, jeigu būtų, – tai mes tikrai nebėgtume, liktume čia ir kautumėmės už savo kraštą. Gyvenimas vyksta, visko gali atsitikti, bet liksime lojalūs savo kraštui ir ką reikės, tą darysime, kad Lietuvai būtų gerai“, – įsitikinusi Viktorija.
Tam, kad valstybė būtų stipri, pasak pašnekovės, turėtų būti kiekvieno atsakomybė – sąžiningai dirbti, mokėti mokesčius.
„Dauguma mūsų draugų ir pažįstamų yra šaulių sąjungos nariai, dalyvauja įvairiose pratybose ir tikrai nematyti, kad kažkas kažko bijotų. Neabejoju, kad kiekvienas gintų, tikrai nesislėptų“, – pastebi Viktorija.
Jos vertinimu, lietuviai – be galo darbšti, išradinga tauta ir atsitikus bėdai sugalvotų, kaip pasipriešinti, kaip kad darė ir anos okupacijos metu.
„Su žmona esame nusprendę, kad mūsų dvarelis yra tvirtovė ir jau tikrai sugalvotume, ką padaryti, kad tam priešui būtų sunkiau Lietuvą paimti, negu patys bandytume bėgti. O kaip kovoti, informuoja įvairios pasipriešinimo programos.
Manau, kiekvienas žmogus turi dirbti, kaupti lėšas ir pats ruoštis, nei tikėtis kažko iš kitų. Kiekvienas turėtų būti pagalvojęs apie planą B, ką darys bėdai nutikus. Tarkime, mes kaime jaučiamės gana saugūs, nes prireikus ūkyje galime pradėti auginti daržoves ir apsirūpinti maistu. Gal net ir kitus maistu aprūpintume“, – optimistiškai nusiteikęs Renatas.