„Lietuvoje žmonės yra laisvi ir, mūsų vertinimu, laimingi, ir bijoti jiems nelabai yra ko. Jei mes bijosime, toje pačioje vietoje ir stovėsime. Na ir jei žmonės bijos kažką daryti, kažką naujo kurti, plėstis, tiesiog pačiai šaliai bus blogai. Taigi ypač šiuo laikotarpiu yra svarbu, kad žmonės dirbtų, kurtų, tada ir ekonomika būtų stipresnė.
Garantuoti dėl ateities niekas nieko negali – tai negi dabar tiesiog tuščiai bijosi. Tiesiog reikia gyventi ir eiti į priekį. Na o kai kažkuo užsiimi, mažiau ir negatyvių minčių ateina į galvą. Kai pats būsi pozityvus, tada ir tavo klientams bus smagiau, ir visi turės daugiau to teigiamo požiūrio“, – svarsto Agnė, kartu su vyru Martynu Vilniaus senamiestyje prieš daugiau nei tris metus atidarę kulinarijos studiją
Bet apie viską – kaip gimė studija, kaip pozityvumas padeda poros verslui augti, būti pastebėtam ir plėstis – nuo pradžių.
Nuo dizaino – į virtuvę
Prieš kelerius metus internetu susipažinusi pora gana greitai suprato, kad jiems abiem labai patinka gaminti. Nieko stebėtino dėl Martyno – jis yra profesionalus virėjas. O Agnė prisipažįsta: studijuoti dizaino į Vilnių atvyko nelabai ką išmanydama apie maisto gamybą, nors giminėje buvo medžiotojų, seneliai ūkininkavo.
„Ir mama nuolat sakydavo, kad maistui ir jo įvairovei niekada nereikia gailėti pinigų, kad kokybiškas maistas yra labai svarbus. Tačiau tuo metu maisto gaminimas manęs tiesiog neviliojo“, – pasakoja Agnė.
Tik išvykusi iš namų Agnė ėmė ruošti maistą ir suprato, kad tai jai patinka. Tiesa, susipažinusi su Martynu, mergina ilgai delsė būsimam virtuvės šefui ką nors gaminti – bijojo, kad jos patiekalai pasirodys pernelyg paprasti.
„Tačiau kartą išdrįsau ir supratau, kad Martynas nėra toks reiklus. Jis supažindino mane su labai daug dalykų, ir parodė, kad net iš pažiūros paprastas maistas, jei gerai paruoštas, yra skanus,“ – taip pamažu Martynas įtraukė Agnę į maisto gamybą.
Na o Martynui kone nuo mažens buvo aišku, kuo taps užaugęs: „Darželyje meškinams virdavau sagas, o jau pradinėse klasėse tėvams kepdavau kiaušinienę. Kai atėjo laikas rinktis, ką studijuoti, neįsivaizdavau, kokį dar kelią be virėjo galėčiau rinktis – ta profesija man atrodė patraukli“.
Sukūrė profesionalų maisto tinklaraštį
Šiandien Martynas nuomonės apie savo profesiją nepakeitė, tik apibūdina ją kaip sunkią. „Po teisybei, niekada nenorėjau turėti savo studijos – ją įkurti buvo Agnės idėja“, – pasakoja vyras.
O viskas prasidėjo nuo pasiruošimo savo vestuvėms.
„Išragavome ne vieną tortą ir desertą, bet neradome to, kas patiktų. Ir tada pradėjau gaminti ir eksperimentuoti namuose – ragavome, rinkome ir galiausiai susitarėme su restoranu, kur vyko vestuvės, kad savo saldžiu stalu pasirūpinsime patys. Nors svečiams labiausiai patiko močiutės keptas šakotis, visi gyrė ir mano mažuosius desertus“, – pasakoja.
Viską, ką gamino, Agnė fotografavo ir kėlė į savo socialines paskyras, kur vis sulaukdavo klausimų apie tinklaraštį.
„Pasakysiu tiesiai šviesiai – Lietuvoje profesionalaus maisto tinklaraščio nebuvo, nes visi kūrėjai yra mėgėjai. Praktiškai nė vienas nėra dirbęs profesionalioje virtuvėje ir dažniausiai jų receptai yra paprasti, pritaikyti šeimoms su vaikais. Tad mes nutarėme padaryti juos profesionalius, bet pritaikytus gaminti namuose, – pasakoja Agnė. – Tinklaraščio pavadinimas – paprastas lyg dukart du. Ir čia nugalėjo Martyno pragmatiškas mąstymas. Kai tinklaraštį kūrėme, tuo metu buvo populiarūs romantiški žodžių žaismai ir pan. O Martynas sako: kodėl negalime būti tiesiog 2 virėjai? Ir man tai žiauriai patiko.“
Gamino geriau nei restoranai
Netrukus smogė pirmasis karantinas ir tinklaraštis labai pasiteisino – žmonės neturėjo, ką veikti, tad daugiausiai sukosi virtuvėje.
Sulaukę didžiulio žmonių dėmesio tinklaraščio „Du virėjai“ autoriai tęsė savo veiklą puslapyje, o prieš kalėdas nutarė žmonėms pasiūlyti maisto užkandžių rinkinius, kuriuos patys po visą Vilnių vežiodavo ir palikdavo prie durų.
„Sulaukėme galybės atsiliepimų, kad mes ruošiame maistą kur kas geriau, nei šventėms siūlė restoranai“, – atsimena Martynas.
Pamažu gyvenimui grįžtant į vėžes, o žmonėms – į darbus, pora nenutraukė rinkinių gamybos, tačiau juos tekdavo gaminti jau baigus darbus, naktimis, o paskui dar ir išvežioti – kurjeriams rinkinių patikėti negalėjo, nes buvo svarbu, kad maistas būtų pristatytas šviežias.
„Supratome, kad taip toli nenuvažiuosime, – reikia arba ieškoti darbo erdvės ir tęsti projektą, arba tiesiog pildyti maisto tinklaraštį ir užsiimti savo darbais. Nutarėme įkurti savo kulinarijos studiją. Vos ją įsirengėme, smogė antras karantinas. Kad galėtume išsilaikyti, pradėjome gaminti išsinešimui dienos pietus, vakarienės patiekalus ir vėlyvuosius pusryčius savaitgaliais“, – pasakoja pora.
Ragina tapti namų šefais
Iki šiandien studijoje likę dienos pietūs – juos galima išsinešti, o galima valgyti susėdus prie vieno bendro stalo.
„Kai kuriems žmonėm iš pradžių tai nelabai buvo priimtina – keista, gal kiek nejauku, nes mes juk pratę laikytis atstumo. Tačiau dabar kartais net labai smagu, kai visi vienas su kitu bendrauja, net nebesupranti, kas su kuo atėjo“, – sako studijos šeimininkai.
Taip pat studija rengia interaktyvias maisto gaminimo vakarienes – kursus, kai susirinkusieji mokosi gaminti tris patiekalus ir vakarieniauja.
„Nesiruošiame iš žmonių padaryti profesionalius virėjus – norime parodyti, kaip restorano kokybės maistą galima lengvai pasiruošti namuose. Siekiame įkvėpti žmones ir parodyti, kad gaminti gali būti smagu. Kad, sužinoję tam tikrų dalykų, tam tikrų niuansų, jie gali tapti puikiais savo namų šefais ir nustebinti artimuosius“, – pasakoja Martynas.
Rengiami vienetiniai ir tęstiniai kursai, kai su ta pačia žmonių grupe susitinkama kas savaitę ir gaminami patiekalai skirtingomis temomis. Tarkime, pradedama nuo įvairių užtepėlių, prieskonių, naudojamų jų gamyboje, kitą kartą gaminami užkandžiai, trečioje pamokoje – mėsos patiekalai ir vegetariškas patiekalas, o susitikus ketvirtą kartą ruošiami žuvies patiekalai.
Rengiami ir sezoniniai kursai, kai mokomasi kūčių, kalėdų ar velykų stalo patiekalų.
„Mes ruošiame kokybišką komfortabilų namų maistą, bet patiektą restoraniškai, ir labai smagu, kad žmonėms tai patinka. Juo labiau, kad šiuolaikinės tendencijos gastronomijos pasaulyje rodo, jog degustacinių vakarienių modelis nėra tvarus, reikia galvoti apie gamtos išsaugojimą, apie maisto likučių švaistymą ir kitus dalykus. Taigi daug kas grįžta prie idėjos, kad maistas turi jungti žmones pokalbiui, kad susėdę prie stalko kalbėtų ne apie maistą, o dalytųsi dienos naujienomis, patirtimis, emocijomis. Ir žmonės to nori to grįžtamojo ryšio – tad maisto dalijimosi koncepcija vis labiau populiarės“, – sako.
Mažam verslui nėra lengva
Agnė pastebi, kad Lietuvoje smulkiam verslui nėra lengva.
„Galiu tik pasidžiaugti, kad žmonės mėgsta nuoširdžiai kuriantį smulkųjį verslą. Ypač Vilniuje galima pastebėti, kad atsidaro įdomesnės koncepcijos vietos, ir jei dirba gerai, kokybiškai, žmonės pas juos lankosi. Manau, kad tokie mažiukai verslai kaip mes arba tiesiog geresni Lietuvos restoranai ir kuria lietuvišką gastronomiją. Tai labai svarbu šalies identitetui. Norėtųsi, kad tiek žmonės, tiek valdžia atsižvelgtų į tai, kad visi maži verslai ir dirbti nebijantys žmonės kuria tai, dėl ko ir atvažiuoja į Lietuvą gastronominiai turistai. Kiek kur teko būti, pas mus Lietuvoje maistas tikrai yra geras“, – svarsto Agnė.
Pozityvumu užkrečianti pora džiaugiasi savo verslo augimu ir jau planuoja plėstis.
„Kai atsidarėme, pradžioje mus tik tinklaraščio sekėjai ir žinojo. Studija augo pamažu ir mums kaip verslui didžiausias komplimentas buvo ir yra yra tai, kad apie mus žmonės sužino iš lūpų į lūpas. Kažkas ateina pietų, kitą kartą, žiūrėk, jau antrą pusę atsiveda, o prieš Kalėdas kolektyvui prašo kursus surengti. Ta nuoširdi, nenupirkta rekomendacija yra labai geras įvertinimas mums. Džiugu, kad metai eina ir žmonių srautas palaipsniui visi didėja – man tai atrodo labiau ilgaamžiška nei staigus pakilimas ir po to neaiški ateitis“, – svarsto Agnė Paulauskienė.
Verslininkai ieško patalpų didesnei, erdvesnei studijai, tačiau jos koncepciją paliks tokią pačią.
„Nenorėtume ir toli kraustytis, nes tarp klientų – ir mūsų kaimynai. Gal atidarydami studiją ir negalvojome, kad aplink save subursime tokią smagią bendruomenę, tačiau dabar džiaugiamės šalia gyvenančiais tiesiog fantastiškais žmonėmis, su kuriais pasikalbame ir apie maistą, ir apie atostogas, pažįstame jų vaikus“, – pasakoja.
