Tai – labai seno žanro klasika, perrengta ryškiais virtualiojo autizmo drabužėliais, kad publika geriau pirktų. Gandai – vienas esminių mūsų civilizacijos bruožų ir žmonijos įsigalėjimo planetoje veiksnių. Žodžiai, kuriantys naują istorijos versiją ir nuolat kartojami, kol galų gale virsta mitais. Magiški sakiniai, padedantys įsikibti į bendrą idėją ir nenuskęsti laiko triukšmo srovėje. Apie gentį globojantį Vilką. Didžią šalį, kurioje visi gyvuliai yra lygūs. Išvogtą šiferį. Nevykusią šalį, kurioje niekas negaminama ir viskas labai brangu.
Apie tai galima net kurti dainas, filmuoti juokingai graudžius vaizdo klipus ir iki pamėlynavimo virtualiai šūkauti savo burbuluose. Pažįstu keletą pavydėtinos kantrybės žmonių, kurie vis apsilanko tose „Lietuvos gelbėjimo“ forumuose. Jie kaip nuluptus pažįsta pagrindinius tokių naujienų skelbėjus ir metodinių medžiagų platintojus.
Daugiausia tai – gyvenimo audrų žmonės. Žlugusios santuokos, nesėkmės versle, atleidimai iš darbo, antsvoris, emigracija, nusivylimas savo šalimi – svarbūs daugelio tokių biografijų taškai. Jie turėjo ne vieną pokalbį patys su savimi ir kaskart atrasdavo nusiraminimą nutarę, kad dėl visko visuomet juk buvo kaltas kažkas kitas. Žmona, vyras, kaimynai, darbdavys, valdžia. Tik ne jie. Nes tai pripažinti sunku, o nusimesti beždžionę nuo pečių – lengva.
Bent trumpam.
Jie kaip maldą kartoja savo pačių susigalvotą išganingą formulę: dėl visko kalti yra Jie. Ne tu. Tai Jie rezga sąmokslo gijas, Jie nori atimti iš tavęs viską, ką pavyko išsaugoti, Jie pavogė rinkimus. Ir taip toliau. Kokie teisingi žodžiai – juk tai apie tave, mielas linkimo vėtrų sušiauštas bičiuli.
Gaila, kad mokykloje nesimokei istorijos, gal ir dar daug ką ten praleidai. Kitaip pajustum tą deja vu potyrį ir prisimintumei pamokas apie ištisas apgautas tautas ir kartas, sekusias įkandin apsišaukėlių pranašų – kaskart į tą patį kruvino susivokimo tašką.
Todėl bet kokia žinia apie dar vieną Lietuvos, kuri išsivadavo tam, kad augtų ir klestėtų jiems – kaip šlapias skuduras per fizionomiją. Juk to negali būti iš principo! Todėl geriau pamačius sraute tą šleivai sumaketuotą lentelę apie lietuvių neva mokama didžiausią kainą už elektrą reikia kuo skubiau tai įsidėti į savo profilį – ignoruojant realų gyvenimą ir jo logiką. O ji sako, kad Lietuva net ir uždariusi savo atominę elektrinę sugebėjo iš absoliučios vartotojos pavirsti eksportuoja. Buvusi energetinė sala ne tik nutiesė jungtis su kitomis svarbiomis importo/eksporto rinkomis, bet ir diversifikavo generaciją taip, kad saugumas šioje srityje būtų užtikrintas labai ilgam laikotarpiui.
Jau dabar Lietuvoje veikiančios saulės ir vėjo jėgainės kartu su kitais šaltiniais prigamina tiek, kad gebame jau eksportuoti elektrą. Planuojamos jėgainės Baltijos jūroje – puiki žinia ne tik Lietuvai, bet ir energijos alkanai Vokietijai, kuri labai atidžiai seka mūsų ketinimus ir augančius pajėgumus. Oficialioje Europos statistikos svetainėje nesunku susirasti tikrąsias kainas ir palyginti su kitomis ES šalimis. Brangiausia – Nyderlanduose ir Liuksemburge, gerokai aukščiau bloko vidurkio. Lietuva – kažkur toli su kukliu kainos stulpeliu. Kokia dar brangiausia žemyne elektra?
Akivaizdu, kas štampuoja ir skleidžia tokias žinutes: tie, kuriems skauda dėl paskutinės bambagyslės su matuška – nutrūks BRELL energinio žiedo jungtys jau vasarį, todėl Maskva vėl mėgina bauginti pražūtimi, nors pati iki ausų įklimpusi su savo karo ekonomika. O kas jiems belieka – tik melas ir bauginimai.
Po to, kai 1990 m. kovo 11 d. buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, paskutinis SSRS vadovas Michailas Gorbačiovas paskelbė ultimatumą, reikalaudamas visa tai atšaukti, nes bus oi kaip blogai. Zombių TV dėžės kas vakarą Lietuvai piešė greitą krachą, badą ir amžiną skurdą. Kad būtų lengviau tuo patikėti, Maskva paskelbė ekonominė blokadą, kuri truko beveik tris mėnesius. Nutraukė naftos tiekimą, 84 proc. sumažino dujų tiekimą, kitų žaliavų ir prekių pristatymus. Tada ir prasidėjo formuotis jų energetinio šantažo doktrina, plačiai naudojama iki šiol.
Rusija manipuliuoja energijos rinka visur, kur tik gali pasiekti jos purvinų manipuliacijų pirštai. Dar visai neseniai absoliuti dauguma Vakarų Europos vyriausybių nesuvokė šito žaidimo esmės klaidingai laikydami tai įprastais rinkos svyravimais, infliacija ar kitais įprastais ekonomikos reiškiniais. Nors iš „Gazprom“, „Rosneft“ ir kitų monstrų galybės dabar likę tik prisiminimai, Maskva iki šiol bando išsaugoti įtakos likučius mūsų regione. Kažko labai nuveikti nebegali, bet nerdami gilyn į dumblą dar pasitaškys. Vietiniams nevykėliams tos melagienos – kaip lakštingalų giesmės. Kitiems – labai ne pro šalį rinkimų kampanijos reikmės. Naudok išmintingai, kiršink kur gali – gal tikrai padės į Seimą prasibrauti?
Bet štai dar viena bloga žinia tiems siuntantiems dėl Lietuvos sėkmės: degalų kainos pasiekė neregėtas žemumas ir kol kas neketina ropštis aukštyn. Nors pasiusk. Teks kažką naujo apie šiferį galvoti...
Kai 1999 metais nervingai iš nekantrumo virpančios letenėlės tiesėsi į privatizuojamą „Mažeikių naftą“, tuometis ūkio ministras Vincas Babilius ištarė anuomet neregėto įžūlumo frazę: „Neleisim Ivano prie krano“. Ivanas, žinoma, baisiai supyko. Taip jau atsitiko, kad Vyriausybei kaip tyčia buvo paskirtas vadovauti Rolandas Paksas, kuris „vardan tos“ su triukšmais atsisakė tvirtinti parašu sutartį su „Williams“. Tautai šitoks demaršas labai patiko, todėl tas asmuo netgi buvo išrinktas Prezidentu. Tiesa, Lietuvai sparčiai valantis nuo visokio purvo ir vaduojantis iš žabangų tas nesusipratimas buvo efektyviai ir efektingai išspręstas. Tačiau Ivanas ir toliau liko slampinėti varvindamas seilę į Lietuvos vamzdžius.
Būtingės naftos terminalas, suskystintos dujos per „Independece“, elektros jungtys su ES kaimynėmis ir kiti esminiai projektai išmušinėjo vieną po kitos rusiškos taburetės kojas, kol iš esmės liko viena. Tai BRELL, kurios irgi netrukus neliks. Šį atsisveikinimą lydės visokių kvazi žaliųjų, apsišaukėlių gamtos mylėtojų ir šiaip ramybės drumstėjų akcijos, kurias atpažinti bus visai nesunku uždavus vieną paprastą klausimą: jų veikla didina ar mažina galimybes įgyvendinti šias strategiškai svarbias valstybės iniciatyvas?
Diversifikaciją, kai kuriami skirtingi generacijos bei tiekimo būdai vengiant priklausomybės nuo atskirų energijos išteklių ir technologijų tiekėjų (įskaitant atsinaujinančios energijos įrangą).
Savarankiškumą, kuomet skatinamas mažai CO2 į aplinką išskiriančios energijos diegimas, mažinama energijos paklausas, didinamos energijos vartojimo efektyvumo priemonės.
Inovatyvumą, kuris apima žaliąjį vandenilį, CO2 surinkimas ir saugojimą.
Krizių prevenciją, ruošiant patikimus nenumatytų atvejų planus, kad būtų galima efektyviai reaguoti į energijos tiekimo ir infrastruktūros sutrikimus.
Kibernetinį atsparumą, turint skaitmeninį skydą ir atsakomųjų veiksmų protokolus, užtikrinančius greitą reagavimą į atakas.