Ieva, papasakokite, kaip jūs atsidūrėte kažkur už miesto ribų?
Jau per pirmą pasimatymą Artūras pasakė, kad mieste nesijaučia savo vietoje. Bet jis neturėjo nei kaimo, nei sodų, todėl mintys apie gyvenimą toliau nuo didmiesčio buvo labiau tolimos svajonės su mokslinės fantastikos prieskoniais.
Aš buvau aistringa muselininkė ir penktadienį, baigusi darbus ir net neišlipusi iš aukštakulnių, su meškere jau varydavau prie kokios nors upės.
Taip nejučiom, neplanuotai visą laisvą laiką pradėjome leisti gamtoje ir taip pat be didelio plano pradėjome judėti tolyn nuo miesto centro. Persikraustėme į priemiestį, tada – dar toliau, okupavome tėvų sodą.
O supratę, kad į miestą nebegrįšime, pradėjom ieškoti savo žemės. Užtrukome 2 metus, bet kai radome, tiksliai žinojome, kad čia – mūsų vieta. Nors dar nebuvo nei namo, nei elektros. Bet buvo miškas, nė gyvos dvasios aplink, upė ir slaptas šimtametis obelų sodas vidury miškų. Lyg susvajota vieta.
Taip ir likome joje, pirmą vasarą pragyvenę palapinėje, po obelimis. Tai buvo, nesitiki, prieš 10 metų! Per kuriuos buvo daug bandymų, ieškojimų, pasimetimo, augimo, atradimų. Per tą laiką iš dviejų užaugome į keturis.
Atbuvome savo „pabėgimo etapą“, kuriame norėjome būti kuo toliau nuo miesto, žmonių šurmulio. Tie etapai keičiasi, siūbuoja kaip metų laikai ir dabar atėjo man asmeniškai labai gražus ir jaudinantis etapas, kai atveriame savo žemę, savo miškus svečiams.
Mūsų ūkis „NeČia“ yra vienkiemis vidury miškų Aukštadvario regioniniame parke, pro mus teka upė Verknė. Ūkį taip pavadinome iš dalies pagal pavardę, nes esam Nečiajauskai, iš dalies dėl to, kad renginiuose žmonės visada klausia: tai kur gaminate – kažkur čia, Vilniuje? Ir visada atsakinėdavome: ne, ne čia.
Kuo dirbote anksčiau ir kuo užsiimate dabar?
Kartu su Artūru vystėme gastronominės medijos projektus, konsultavome restoranus, leidome žurnalą restoranų kūrėjams. Taip pat kūrėme aplinkosauginius, socialinius projektus, leidome pirmąjį Lietuvoje aplinkosaugos, ekologinės kultūros leidinį „Ozonas“, organizuodavome vaikų stovyklas, želdinimo ir daržininkavimo veiklas mokyklose ir vaikų namuose.
Visose mūsų veiklose vienaip ar kitaip persipindavo gastronominė tema. Aš kaifuoju gamindama, nes čia labai daug kūrybos ir pasitenkinimo, atradimų. Užtruko išsigryninti, bet dabar darau tai, ką darydama jaučiuosi laiminga. Kuriu receptus, pagal juos su mama ir Artūru gaminame #skaniausiaspestopasaulyje, veganiškus desertus be pridėtinio cukraus, o, kad kūrybos nepritrūktų – statome „pestoraną“, kurį jau įpusėjome.
Tik tai nebus visiškai restoranas. Labiau – reiškinys, vieta, skirta skaniam gyvenimui, o jis – ir apie maistą, ir apie patirtis, ir apie edukacijas, ir degustacijas. Noriu maitinti žmones savo žemėje, savo miškuose. Pavalgius eiti su jais į miškus gyvūnų takais, miško maudynių, nunešti žirgams, besiganantiems obelų sode, morkų, ir grįžus... vėl maitinti.
Papasakokite, kokia buvo pradžia? Ar viskas sekėsi?
Kaip ir priklauso, pradžioje buvo chaosas – iš jo gi ir tveriasi viskas. Bandėme žaisti ūkininkus, sūrininkus, bitininkus – tikrai daug laiko praleidome matuodamiesi labai skirtingas veiklas. Aišku, kad ne viskas sekėsi.
Ilgai neturėjome daržų, nes gyvūnai nuėsdavo juos. Kažkada ožkos net iškūlė stiklinio šiltnamio sienas ir nuėdė visą pomidorų derlių. Į avių bandą įsisuko vilkas. Neturėjome ne tik daržų, bet vienu metu ir žolės kieme, nes auginome būrį žąsų ir ančių.
Kuo ilgiau žaidėme ūkininkus, tuo labiau supratome, kad ne mums auginti bandas mėsai, ne mums ir dideli dirbamos žemės plotai. Ir bičių nenorime eksploatuoti dėl ūkinių, versliškų medaus kiekių. Norime tik tiek, kiek reikia mums, mūsų šeimai, svečiams. O svarbiausia – norisi kurti, žaisti toje kūryboje. Ir taip natūraliai pradėjo vyniotis maisto kūryba.
Šiuo metu be krūvos prieglaudinukų šunų ir kačių ir, aišku, vištų, pas mus auga avys, senolė ožka, žirgų porelė, pelėdos ir žalčiai.
Daržas labiau skirtas sezoninių pesto žolelių auginimui, čia – bazilikai, gražgarstės, nasturtės, kalendros, ir valgomiems žiedams. Užsiauginame daržovių šeimos reikmėms. Ateityje tikiuosi darže užsiauginti maisto pestorano virtuvei.
Jūsų gaminių paletė plati – nuo aliejaus iki saldumynų.
Viskas prasidėjo nuo bazilikų pesto. Lyg ir klasika, bet mano painterpretuota. Draugai prašydavo jo savo šventėms, dovanoms ir sakydavo: „Daryk! Pardavinėk!“
Bet pagal vieną, kad ir koks geras bebūtų, receptą gaminti juk nusibosta. Taip atsirado pomidorų pesto, paskui – burokėlių, paprikų, po to – svogūnų uogienė.
Kai šeimoje atsirado veganiškai besimaitinančių žmonių, sukūriau veganišką gaminių liniją. Šeimoje atsisakėme pridėtinio cukraus, tad sukūriau karamelę ir šokoladinį kremą be cukraus. Kad nepritrūktų žaidimo, kiekvienais metais kuriu sezoninius pesto – iš to, kas tuo metu auga mūsų daržuose ir gėlynuose – nuo dilgėlių ir pienių iki nasturčių.
Artūras kasmet renka obuolius mūsų šimtamečiame obelų sode vidury miškų ir gamina obuolių sidro actą, apie kurį jau legendos kuriamos.
Žiemomis važiuodavome į alyvmedžių ūkius Graikijoje ir ieškodavome geriausio alyvuogių aliejaus, nes jo vartojame labai daug. Visi, kas paragaudavo, prašydavo atvežti ir jiems – taip nejučia pradėjome importuoti ir aliejų iš Graikijos Kalamata regiono ir Kretos.
Kai tik pradėjome maisto gamybą, turėjome tokį šūkį: „gaminame sau, dalinamės su jumis“. Skamba, kaip marketinginis šūkis, bet iš tiesų taip ir yra – viskas, kas atsiranda mūsų krautuvėlėje, yra produktai ar gaminiai, kuriuos pirmiausia gaminame dėl savęs. Todėl ir sudėtys tokios švarios, todėl ir ingredientus gaminiams naudojame aukščiausios kokybės, nes viską valgome patys ir mūsų vaikai.
Ko žmonės ieško, kokių produktų nori?
Nors populiariausių trejetukas visada panašus – bazilikų pesto, Kalamata aliejus ir obuolių sidro actas, – yra žmonių, kurie yra prisiekę, pavyzdžiui, svogienės – svogūnų uogienės – gerbėjai. Ją pagaminti yra tikrai labai daug reikalų ir aš vis bandau išsisukti nuo gamybos. Ai, galvoju, išsipardavėme, gal niekas ir nepasiges, bet po kurio laiko pradedu gauti žinutes: „O kada jau grįš svogienė?“
Rengiate ir edukacijas – papasakokite, kas jų metu vyksta?
Edukacijos, kaip ir maisto gamyba išsirutuliojo labai organiškai ir natūraliai. Darau tai, kas man pačiai įdomu, ir kur aš pati sau jaučiu poveikį ir pridėtinę vertę.
Nuo praeitų metų su bičiuliu gamtininku, ornitologu Marijonu Mackevičiumi pradėjau vaikščioti po miškus, gyvūnų takais. Marijonas – vaikščiojanti gamtos enciklopedija. Kiekvienas išėjimas su juo buvo lyg national geography serija. Jis randa gyvūnų takus, stirnų miegojimo ar vietas, kur vilkė atsiveda vilkiukus, žino, kur galima rasti briedžių ragus. Labai norėjau, kad ir daugiau žmonių tai patirtų, sužinotų tokių įdomių dalykų apie mūsų miškus, jų gyventojus, įpročius, stebėtų retus paukščius, rastų ragų. Kad tai galėtų patirti ir šeimos su vaikais. Taip ir pradėjome organizuoti edukacinius žygius „Gyvūnų takais“.
Jų metu taip pat pasakoju ir apie laukinius valgomus augalus, valgomas gėles.
Šiuo metu studijuoju miško terapiją ir vedu miško maudynes.
Žygiai gyvūnų takais ir miško terapija yra nuolatiniai. Bet mūsų ūkyje vyksta ir kitokios edukacijos. Tai vėlgi yra veiklos, kurios įdomios man pačiai. Pavyzdžiui, balso ir dainavimo dirbtuvės, japoniškos keramikos dirbtuvės, apželdinimo paskaitos. Esame erdvė veikloms, kurios mus pačius veža. Kaip ir su maistu – „kuriame sau, dalinamės su jumis“.
Ir visos edukacijos baigiasi pesto pikniku.
Sakykite, Ieva, ar saugiai jaučiatės Lietuvoje vystydami verslą ir augindami vaikus?
Jaučiamės labai saugiai ir Lietuvoje, ir vienkiemyje. Pradžioje buvo visokių nutikimų ir nuostolių su bankrutuojančiais partneriais, bet tai dalis praktikos ir verslo mokyklos.
Ir jei kažkada dar pasvajodavome apie gyvenimą Kretoje, šiandien džiaugiamės atradę savo žemę, savo vietą, savo namus čia. Manau, kad tai viena geriausių vietų pasaulyje gyventi ir auginti vaikus.