Verslas gręžiasi į žaliąją energiją
„Ignitis grupės“ duomenimis, Lietuvos verslų susidomėjimas žaliąja energija auga. Dalį verslų pereiti prie atsinaujinančios energijos skatina reguliavimas, kitus – galimybės sutaupyti. Tačiau taip pat pastebimas ir augantis Lietuvos verslo sąmoningumas, kai tampama gaminančiais vartotojais ar žalioji energija pasirenkama kaip principinis sprendimas, siekiant prisidėti prie švaresnės aplinkos.
Įmonės duomenimis, per vienerius metus sertifikuotą žaliąją energiją naudojančių verslų skaičius išaugo 1,5 karto. Savo poveikį aplinkai verslai mažina ne tik pirkdami žaliąją energiją rinkoje, bet ir tapdami gaminančiais vartotojais. Jų skaičius per metus taip pat reikšmingai ūgtelėjo – apie 4 kartus.
„Žaliąją energiją verslai gali tiek gamintis patys, tiek įsigyti rinkoje. Pastarasis būdas yra populiarus, nes nereikalauja papildomų investicijų ir nesukelia papildomų rūpesčių. Tad šių metų gegužės mėnesį turėjome jau 2,37 tūkst. verslo klientų, perkančių sertifikuotą žaliąją energiją – pernai gegužę tokių buvo perpus mažiau. Prie šio skaičiaus pridėję dar apie 2 tūkst. gaminančių verslo vartotojų, turime tikrai reikšmingą atsakingų verslų skaičių“, – sakė „Ignitis grupės“ Korporatyvinės komunikacijos vadovas Artūras Ketlerius.
Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius aiškino, kad žiūrint makroekonomiškai nėra labai svarbu – ar elektrą gamins įmonės savo poreikiams ar tiesog čia investavę gamintojai, pardavinėjantys elektrą rinkoje, iš kurios elektrą pirks verslas. Tačiau konkrečių įmonių požiūriu elektros gamyba savo poreikiams gali būti ir pigesnė, nei elektros pirkimas iš rinkos, jei įmonė turi tokiai gamybai tinkamą infrastruktūrą, žemę, galimybę pigiai pasiskolinti lėšų investicijai ir (ar) valstybės paramą tokiai investicijai. Lietuvos Vyriausybė bando sudaryti sąlygas įmonėms pigiau pasiskolinti tokioms investicijoms.
„Jei mes elektrą didžiąją metų dalį importuojame, reiškia rinkoje didžiąją dalį laiko elektra Lietuvoje yra brangesnė, nei tose šalyse, iš kurių importuojame. Ir tai yra problema, nes tai reiškia, kad verslas tose gretimose šalyse elektrą rinkoje perka pigiau, nei verslas Lietuvoje. Ir lietuviškam verslui darosi sunku konkuruoti su savo konkurentais kitose šalyse. Ir investicijų taip pat daugiau ateina į tas šalis, kur elektra yra pigesnė, tai yra – į elektrą eksportuojančias šalis“, – kalbėjo M. Nagevičius.
Visiška energetinė nepriklausomybė – vargu ar įmanoma
Pasigaminti kuo daugiau energijos patiems itin svarbu dėl energetinės nepriklausomybės. Elektros kainų šuoliai atsisakius importuoti ją iš kai kurių šalių aiškiai parodė, kad Lietuva šiuo metu vis dar yra itin priklausoma.
Lietuva praėjusiais metais pasigamino apie pusę suvartojamos elektros energijos, kai 2022 m. – kiek daugiau negu trečdalį. Vietinė gamyba dėl sparčios atsinaujinančių energijos išteklių plėtros nuolat auga, o tai užtikrina ne tik didesnę energetinę nepriklausomybę, bet ir kainų konkurencingumą.
Pasak A. Ketleriaus, sparti atsinaujinančios energijos išteklių plėtra yra vienas svarbiausių energetinės nepriklausomybės veiksnių, tuo pačiu užtikrinantis ir kainų konkurencingumą. Taigi, būtina šalyje vystyti atsinaujinančios energijos projektus, tačiau reikia siekti ne vien tik pasigaminti visą reikiamą energiją.
„Lietuva ir kitos Baltijos šalys turi milžinišką potencialą pasigaminti kelis kartus daugiau elektros energijos negu suvartoja, o perteklių eksportuoti į Vidurio Europą, pavyzdžiui, Vokietiją. Skaičiuojama, kad atsinaujinančios energijos potencialas apie 7 kartus viršija dabartinį Baltijos šalių suvartojimą. Taigi, galimybė tapti eksportuotojais yra milžiniška. Be to, tai atneša įvairias papildomas naudas. Visų pirma, toks energijos perteklius reikš konkurencingas kainas pačioje Lietuvoje, o antra – tai padidins ir mūsų geopolitinį saugumą, kai tapsime energijos donorais Vakarų Europai“, – aiškino pašnekovas.
Su juo iš dalies nesutinka M. Nagevičius, teigiantis, jog vargu ar Lietuva kada nors taps izoliuota energetine sala arba šalimi, kuri niekada neperka elektros iš kitų šalių, o elektrą tik eksportuoja: „Lietuva vysto savo energetiką, remiantis daugiausiai vėju ir saule, todėl elektros energijos gamybos apimtys Lietuvoje dabar ir ateityje labai priklauso ir priklausys nuo gamtos sąlygų. Kai stipriau pučia vėjas arba švieča saulė, tuo labiau Lietuvoje elektros gamyba auga. Ateityje tokiais atvejais elektra bus ir eksportuojama į gretimas šalis. Kai Lietuvoje apsiniaukę ir nėra vėjo, trūkstama elektra dar ilgai bus importuojama iš kitų šalių, kur tuo metu yra geresnės sąlygos elektrai gaminti. Tikslo visiškai atsisakyti elektros importo iš kitų ES šalių Lietuva nekelia ir matyt niekada nekels“.
Energetinė nepriklausomybė – tai elektros importo ir eksporto santykis. Šiuo metu mes importuojame gerokai daugiau elektros, nei eksportuojame. Tai vadinama energetine priklausomybe. Pasak M. Nagevičiaus, esame viena labiausiai energetiškai priklausomų šalių Europos Sąjungoje. Ir tai yra ekonominė Lietuvos problema. Nes šalyse, kurios eksportuoja elektrą, elektros kaina rinkoje visada yra žemesnė, nei šalyse, kurios importuoja elektrą.
Numatomos teigiamos perspektyvos
Nors dabar elektros gaminimo situacija Lietuvoje nėra tobula, ateitis prognozuojama geresnė. Pasak ekspertų, jau vykdomi planai tapti jeigu ne visiškai nepriklausoma, tai bent jau priklausoma mažiau nuo išorės tiekėjų.
A. Ketlerius aiškina, kad didėjanti vietinės energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių išstumia brangų iškastinį kurą, didina energijos pasiūlą ir vienareikšmiškai prisideda prie žemesnių energijos kainų vietos verslams, o taip pat didina energetinę nepriklausomybę ir nacionalinį saugumą.
„Elektros energija perkama biržoje, kuriai įtaką daro įvairūs veiksniai – importuojamos elektros energijos kainos, energijos vartojimo poreikis ir panašiai. Dauguma verslų perka elektros energiją ne tiesiogiai iš užsienio ar Lietuvos gamintojų, o biržoje per tiekėjus, taigi, jų suvartojama Lietuvoje pagamintos elektros energijos dalis turėtų atitikti bendrai Lietuvoje pagaminamos elektros kiekius – t.y., apie pusę visos elektros energijos“, – sakė pašnekovas.
Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas priminė, kad Europos Sąjunga netgi skatina prekybą elektra tarp ES šalių narių. Nustato minimalias jungčių galias, kurias turi pasiekti šalys narės, kad tarptautinę prekybą būtų galima vystyti. Tai daroma ir tam, kad skirtingų šalių energetinės sistemos geriausiu būdu energetiškai papildytų vieną kitą. Kad kuo mažiau atvejų būtų, kai vienoje šalyje susidarytų elektros perteklius ir reikėtų stabdyti vėjo ir saulės elektrines, o tuo pačiu kitose ES šalyse reikėtų kurti gamtinėmis dujomis kūrenamas elektrines elektros trūkumui pagaminti.
„Pagal dabartines tendencijas, vertinant jau vykstančias investicijas į vėjo ir saulės elektrines Lietuvoje, galima prognozuoti, kad iki 2030 metų Lietuva taps daugiau elektros eksportuojančia, nei importuojančia šalimi. Lietuvos energetikos ministras kartais mini dar optimistiškesnius terminus: 2027 metus, tačiau aš linkęs būti atsargesnis, matydamas, kad ne viskas taip paprastai vyksta, kaip kartais atrodo iš ministerijos perspektyvos. Dar labai svarbu, kad tie laikotarpiai, kai elektrą vis dar teks importuoti, būtų kuo trumpesni. Tą padės pasiekti investicijos į kaupimo baterijas, galinčias akumuliuoti elektros perteklių ir leidžiančias užtikrinti elektros tiekimą, susilpnėjus vėjui ir nebešviečiant saulei“, – kalbėjo M. Nagevičius.