Kiek vandens atsargų reikėtų turėti?
Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakulteto Aplinkosaugos technologijos katedros docentė dr. Dalia Jankūnaitė sako, kad svarbu imtis priemonių, kurios ekstremalių situacijų atveju užtikrintų maksimalią vandenviečių ir vandens tiekimo infrastruktūros apsaugą. Anot jos, reikia nepamiršti, kad vandens išgavimui, geriamojo vandens paruošimui ir jo tiekimui vamzdynais reikalinga elektros energija, kuriai dingus, taip pat iškiltų gyventojų aprūpinimo geriamuoju vandeniu problema.
„Esant didesnei ekstremalių situacijų tikimybei svarbu, kad kiekvienas pagalvotų, kaip galėtų sau padėti“, – pabrėžė pašnekovė.
D. Jankūnaitės tikinimu, įprastai rekomenduojama turėti geriamojo vandens atsargų bent 3 paroms, orientuojantis į būtiniausias reikmes. Rekomenduojamas vandens atsargų kiekis gėrimui, sanitariniams ir higienos poreikiams, kurio vidutiniškai reikėtų vienam žmogui, yra apie 15 litrų vandens per parą.
Minimalus atsargų kiekis turėtų būti bent apie 3–4 litrus žmogui per parą.
„Atsižvelgiant į skirtingų šalių rekomendacijas ekstremalioms situacijoms, idealu būtų pasirūpinti vandens atsargomis 2 savaitėms“, – patikino specialistė.
Sandėliuoti galima ir gazuotą vandenį
Iš tiesų ekstremalių situacijų atveju svarbus ne tik turimo vandens kiekis, bet ir jo kokybė.
„Reikalavimai vandens kokybei priklauso nuo to, kam vanduo bus naudojamas. Įprastai tiek maisto ruošimui, tiek buitinėms reikmėms naudojame vandenį, atitinkantį geriamojo vandens kokybės reikalavimus. Ekstremalių situacijų atveju buitinėms reikmėms skirto vandens kokybė galėtų būti ir prastesnė, tačiau maisto ruošimui ir gėrimui naudotinas tik geriamojo vandens reikalavimus tenkinantis vanduo“, – pabrėžė D. Jankūnaitė.
Pašnekovė akcentavo, į ką svarbu atkreipti dėmesį, ruošiant geriamojo vandens atsargas. Anot pašnekovės, patogiausia būtų įsigyti parduotuvėse į plastikines talpas išpilstytą vandenį.
„Jis paruoštas laikantis higienos reikalavimų ir yra sandariai uždarytas. Tokį vandenį galima saugiai laikyti ilgą laiką, kadangi jame nėra jo gedimą galinčių sukelti medžiagų tokių kaip baltymai, cukrus ar kt.“, – paaiškino specialistė.
Vandenį rekomenduojama laikyti vėsioje patalpoje, geriausia 10–20 laipsnių temperatūroje, apsaugotą nuo tiesioginių saulės spindulių.
„Jeigu ant pakuotės nenurodyta kitaip, tokio vandens atsargas reikėtų atnaujinti bent kas 2 metus. Priklausomai nuo to, iš ko ir kaip pagaminta plastikinė tara, gali sumažėti jos mechaninis atsparumas. Be to, padidėja vandens užteršimo tikimybė medžiagomis, galinčiomis patekti į jį iš plastikinės taros. Ypač jeigu vanduo sandėliuojamas netinkamomis sąlygomis“, – detalizavo D. Jankūnaitė.
Anot jos, kaupti galima ne tik natūralų, bet ir gazuotą vandenį.
„Esminio skirtumo, kiek ilgai gali būti sandėliuojamas gazuotas ar negazuotas vanduo, nėra. Visgi praturtintas angliarūgšte vanduo dėl taros viduje esančio slėgio, ilgainiui gali kelti didesnę riziką talpos sandarumui ir jos mechaniniam atsparumui. Taigi dėl paprastumo, stabilumo ir patogumo negazuotas vanduo būtų patikimesnis pasirinkimas“, – kalbėjo pašnekovė.
D. Jankūnaitės tikinimu, didesnio vandens kiekio atsargų kaupimui galima naudoti plastikines, pavyzdžiui, 10 ar 20 litrų, talpas, jas pripildant švariu vandentiekio vandeniu. Tačiau šiuo atveju svarbu, kad pagal galimybę jos būtų pagamintos iš plastiko, tinkančios sąlyčiui su maistu, bei jog prieš tai šiose talpose nebūtų saugotos nuodingos medžiagos.
Prieš naudojimą talpas reikėtų išplauti ir dezinfekuoti, išdžiovinti ir pripildyti vandentiekio vandeniu. Tokias atsargas, kaip ir pramoniniu būdu išfasuotą vandenį, reikėtų laikyti vėsioje patalpoje, geriausia 10–20 °C temperatūroje, apsaugotą nuo tiesioginių saulės spindulių.
„Vandenį talpose reikėtų pakeisti kas 6 mėnesius. Jeigu vandens atsargoms būtų naudojamas ne vandentiekio vanduo, bet vanduo iš gamtinių vandens telkinių dėl jame esančių priemaišų jo saugojimo trukmė būtų dar trumpesnė, kadangi jame galėtų prasidėti rūgimo ar kt. procesai“, – paaiškino pašnekovė.
Priemonės, pagerinančios vandens kokybę
Susidarius ekstremaliai situacijai maisto poreikiams gali tekti naudoti geriamojo vandens kokybės netenkinantį vandenį, pavyzdžiui, iš paviršinių vandens telkinių. Todėl tokiu atveju prieš naudojimą jį reikėtų papildomai apdoroti.
„Pagrindinis dėmesys visuomet yra skiriamas mikrobiologiniam vandens užterštumui bakterijomis, virusais, pirmuonimis, ką pirmiausia reikėtų pašalinti. Tokiu atveju prieš naudojimą vanduo turi būti virinamas arba dezinfekuojamas naudojant specialias, tam skirtas tabletes ar tirpalus, kurių sudėtyje yra chloro“, – pabrėžė D. Jankūnaitė.
Anot jos, labai svarbu laikytis dozavimo rekomendacijų, kad būtų išvengta papildomo vandens užteršimo.
„Ekstremaliomis situacijomis, neturint specialių vandens dezinfekcijos priemonių arba galimybės vandenį virinti, išskirtiniais atvejais gali būti naudojami buitiniai skalbinių balikliai, kurių sudėtyje būna choro arba kitų panašų poveikį turinčių medžiagų“, – kalbėjo pašnekovė.
Jos tikinimu, vandens dezinfekavimas apsaugo tik nuo jo mikrobiologinio užterštumo. Siekiant pašalinti vandens sudėtyje esančius cheminius teršalus, kurių tikrai yra paviršiniuose vandens telkiniuose, papildomai vandens valymui galėtų būti naudojami filtrai, pavyzdžiui, aktyvintos anglies arba membraniniai.
„Delfi“ žymaus keliautojo Aurimo Valujevičiaus paklausė, kokiu būdu jis apdorojo vandenį, kai plaukė per Atlanto vandenyną. Jis juokaudamas sakė, kad šį svarbų „darbą“ patikėjo vandens filtrui, o apie dezinfekavimą tabletėmis nė nesvarstęs.
Pasak D. Jankūnaitės, ekstremalių situacijų atveju vandens filtrų naudojimas gali kelti tam tikrų techninių iššūkių.
„Pavyzdžiui, į membraninius filtrus vanduo turi būti tiekiamas po slėgiu (3–5 barų), panašus slėgis yra vandentiekio sistemose. Jeigu filtras jungiamas ne prie vandentiekio, tuomet reikiamas slėgis užtikrinamas naudojant siurblius, kurių veikimui reikia elektros.
Mažo našumo, mobiliose vandens valymo sistemose gali būti pritaikytos mechaninės pompos, kurių veikimui nereikia elektros. Membraniniai filtrai taip būtų labai svarbūs ir tuo atveju, jeigu apsirūpinimui vandeniu nėra gėlo vandens šaltinio“, – detalizavo pašnekovė.
