– Pakalbėkime apie tai, kuo šiuo metu gyvena startuolių ekosistema. Ar gynybos ir saugumo temos yra jų domėjimosi lauke? Galbūt, prasidėjus karui Ukrainoje, pasikeitė ne tik civilių ar visos valstybės požiūris į gynybos pramonę, bet ir startuoliai atrado nišą?
– Geopolitiniai įvykiai apskritai davė didžiulį impulsą žmonėms permąstyti, ką jie daro ir ką jie norėtų daryti ateityje. Dėl to tikrai matau didžiulį pokytį, kuomet daug talentingų tiek Lietuvos, tiek užsienio žmonių pradėjo domėtis, kaip galėtų save atrasti gynybos ir saugumo temoje ir kaip galėtų savo talentą panaudoti, kad sukurtų kažkokią pažangią inovaciją, technologiją, kuri padėtų priešą atgrasyti nuo beprasmių žūčių, nes civilizuotame pasaulyje žmonės nenori karo. Ir tikrai nemažai iš jų suprato, kad jeigu tu nori būti saugus, turi būti kaip minimum pažangesnis, tobulesnis tam, kad priešas matydamas tavo pajėgumą nenorėtų pas tave eiti.
O jeigu skaičiais kalbėti, tai savo veiklą pradėjome dar prieš plataus masto invaziją į Ukrainą, bet jau tada mums atrodė, kad netrūksta komandų, kurios štai ims ir pradės toje gynybos temoje darbuotis. O prasidėjus kariniam konfliktui, karui Ukrainoje, sakyčiau, kaip minimum 3–4 kartus padaugėjo norinčių save ten išbandyti. Ir kas yra nuostabu, kad žmonės suprato, jog nebūtina turėti kažkokį gynybos išsilavinimą ar specifinę patirtį tam, kad galėtum prisidėti ir sukurti technologiją, produktą ar padaryti verslą.
Apskritai, visais laikais karas, konfliktai buvo inovacijų ir technologijų varomoji jėga, nes ir internetas, ir mikrobangų krosnelė, ir GPS, ir marškinėliai, ir akiniai nuo saulės, ir superklijai, ir netgi lipni juosta – visi šie dalykai yra išrasti būtent kariniuose konfliktuose, dauguma – Antrojo pasaulinio karo rėmuose. Ir visi jie sėkmingai tapo civiliniame pasaulyje pritaikytais produktais. Tai žmonės tiesiog pamatė, kad kurdami gynybai technologijas jie sėkmingai gali ir civiliniame pasaulyje daryti verslą.
– O kaip su investicijomis į šį sektorių? Gynybos pramonė anksčiau buvo vertinama dvejopai – nemaža dalis tiek smulkių, tiek stambių investuotojų šią sritį aplenkdavo iš tolo. Juk startuoliams investitorių pinigai yra gyvybiškai svarbūs.
– Anksčiau tai būdavo netgi tabu ir sakydavo, kad tai netvaru, tai kelia blogas emocijas ir netgi privatų investuotoją nebūdavo lengva įtikinti, kad jis savo pinigus patikėtų, net jeigu ir sandoris atrodo labai pelningas. Šiandien situacija tikrai kitokia, nes ir valstybės pačios prisidėjo, kad paskatintų investicinius fondus aktyviau investuoti, ir pati valstybė per savo organizacijas pradėjo įvairias paskolas gynybos ir saugumo įmonėms teikti.
Taigi, bendrąja prasme, visi pamatė, kad tai nėra kažkas blogo, atvirkščiai – tai yra vienas iš ekonomikos sektorių, kuris sėkmingai gali vežti visą ekonomiką arba jos dalį. Ir toje pačioje Lietuvoje mūsų fondas buvo kažkada vienintelis, specialiai kuriamas gynybai, bet šiandien jau yra dar bent kokie 3–4 fondai, kurie mielai investuoja į dvigubą paskirtį ir nemato čia didelių problemų.
– Užsiminėte apie dvigubos paskirties produktus. Galbūt galime šiek tiek šį klausimą išplėtoti. Turbūt svarbu pabrėžti, kad startuolis nebūtinai turi kurti produktą konkrečiai karo pramonei, juk civilinės paskirties paslauga ar produktas puikiai gali būti pritaikomas ir gynybai bei saugumui užtikrinti.
– Labai teisingai. Mes netgi ir skatiname tai savo programoje. Kiekvieną startuolį raginame atsakyti sau į klausimą, kurioje ašyje – tarp visiškai karinio ar visiškai civilinio pasaulio – jo produktas yra ir pagalvoti, kaip jis galėtų, iš esmės nekeisdamas savo produkto technologijos, techninių savybių ar inovacijos pobūdžio, pritaikyti jį abejose barikadų pusėse. Tiek saugumo temoje, tiek civiliniame pasaulyje.
Nes tas pats lazeris kuo puikiausiai gali duomenis perduoti per didelį atstumą iš drono į droną ir tokiu būdu įvykdyti misiją, bet lygiai taip pat kritinei infrastruktūrai arba kažkokios gelbėjimo operacijos metu tas pats lazeris gali būti panaudotas visiškai civiliniams tikslams arba kad ir per palydovą perduoti tuos duomenis atgal į žemę. Tai manau, kad netgi ir protinga yra iš karto galvoti, taip, be abejo, apie galutinį klientą, kuriam tą technologiją kuri, bet ir apie alternatyvų kelią, kaip tu savo produktą realizuotum civiliniame pasaulyje.
– Gynybos pramonės kontekste, jeigu kalbėtume Lietuvos masteliu, klientų čia yra nedaug – turbūt Lietuvos kariuomenė būtų ta tikslinė auditorija. Tai galbūt svarbu pabrėžti ir tai, kad startuoliai turėtų žvelgti platesniu rakursu ir svarstyti galimybę kurti ne tik dvigubos paskirties produktą, bet ir tokį, kurio reikia ir kitoms Europos Sąjungos (ES), NATO valstybėms, ne vien mūsų saugumui?
– Apskritai verslo auksinė taisyklė, matyt, yra galvoti apie klientą, o ne apie tai, kas tau patinka ar nepatinka. Kurti produktą ne tokį, kokio tu nori, o tokį, koks yra reikalingas šiuo metu rinkoje. Tai gynybos ir saugumo srityje ir ypač Lietuvai, kuri yra ES, NATO valstybė, labai svarbu įsivertinti NATO organizacijos prioritetines kryptis, kurios pačios pagrindinės yra septynios, septynios temos, kuriose yra taip vadinamos probleminės sritys išdėliotos. Tai reiškia, gali pasižiūrėti, kokie yra trūkumai, kuriose srityse, kokias problemas dabar reikėtų spręsti, kad mūsų NATO kariuomenės, NATO rinka galėtų tą technologiją, produktą, ginkluotės komponentą ar kitą inovaciją panaudoti. Ir jau tada visai gera yra mintis tą savo sprendinį pasitikrinti.
Tai jau tada įvairūs hakatonai, kaip kad rudenį vyksiantis Šaulių sąjungos hakatonas, ar tokie fondai kaip mes, kurie apskritai specializuojasi gynybos ir saugumo temoje, galime tiksliau atsakyti tam startuoliui ir patarti, nes iš patirties jau žinome, kokie dalykai veikia, kokie neveikia, kokie yra tikslūs poreikiai arba kokios yra techninės savybės, technologijos, kurios yra reikalingos toms pačioms kariuomenėms, specialios paskirties daliniams, ar nebūtinai netgi kariuomenei, o, pavyzdžiui, kritinei infrastruktūrai, nes kritinė infrastruktūra yra ne mažiau svarbi mūsų nacionaliam saugumui, nei kad svarbi pati kariuomenė.
– O kokias pagrindines, prioritetines sritis jūs išskirtumėte, į kurias Lietuvos startuoliai, jau veikiantys ir kuriantys produktus arba tie, kurie dar tik turi idėjų, turėtų telkti daugiausiai dėmesio, kai kalbame apie gynybą ir saugumą? Žinome, kad lietuviai pasižymi išskirtinėmis kompetencijomis dronų srityje, jiems realizuoti aktyviai kuriama ir infrastruktūra, tačiau galbūt reikėtų dairytis ir kitų sričių?
– Aš tai visų pirmą žiūrėčiau į kosmosą, kadangi tiek kova, tiek pajėgumai yra vystomi ne tik žemėje, jūroje ar ore, tačiau ir kosmose, taip pat kaip ir kibernetinėje erdvėje. Tai irgi yra kariavimo domenas, kuris dar tikrai turi milžinišką potencialą ir yra išnaudojamas ne tik būtent gynybos ir saugumo temai, bet ir civiliniam pasauliui taip pat. Tai jeigu norėtume savo komandą nukreipti prasmingu keliu, tai tikrai siūlyčiau šitą kryptį rinktis.
Taip pat biotechnologijos, medicina. Dabartiniai konfliktai rodo, kad grįžome į Antrojo pasaulinio karo laikus, kada žmonių žūtys, sužeidimai yra skaičiuojami šimtais tūkstančių ir ta klasikinė medicina jau nebepajėgia atliepti nei tų sužalojimų masto, nei gijimo, nei reabilitacijos procesų. Todėl jau šiandien reikia įvairių metodų, kurie padėtų išgyventi taip vadinamą auksinę valandą, nes laikoma, kad sužeidimo, ypač rimtesnio, atveju, gyvybei išgelbėti yra viso labo viena valanda. Tai reiškia, kad kažkoks teisingas, aprūpintas medicinos centras turėtų būti valandos spinduliu. Taigi, kario vaistinėlė ar medicinos personalo vaistinėlė su pažangiomis technologijomis, stabdant kraujavimą, gydant žaizdas, kitaip švelninant sužeidimus, yra ypatingai svarbios. Kaip ir kario funkcinių gebėjimų, psichologinių aspektų atsistatymas po konflikto, po konfuzijos yra ne mažiau svarbūs.
Na ir ta klasikinė, sakykime, sritis, kuri dažnai apima IT, elektronikos komponentus, paminėjote dronus, tai čia, sakyčiau, kad alternatyvūs ryšių ir duomenų apdorojimo technologiniai sprendiniai irgi yra aktuali tema, nes matome, kad konflikto zonoje elektroninė kova yra smarkiai pažengusi – standartiniai radijo dažnio valdymo technologiniai sprendiniai yra blokuojami, todėl nebegali pasikliauti nei GPS, nei radijo bagomis, ir reikia, matyt, svarstyti aktyviai apie lazerines technologijas, apie vaizdo atpažinimo, inertines sistemas ir kitokias autonomiją užtikrinančias inovacijas, kurios tą misiją padarytų įmanomą ir klasikiniai elektroninės kovos būdai negalėtų jų nuslopinti.
– O ar galite pasidalinti sėkmės pavyzdžiais, kada kažkoks produktas, tos pačios dvigubos paskirties, o galbūt tiesiogiai kurtas karo ir gynybos pramonei, buvo pritaikytas, gal net sėkmingai veikia ir fronto linijoje Ukrainoje, ar kažkokia apimtimi padeda užtikrinti saugumą jau ir Lietuvoje?
– Taip, tokių pavyzdžių yra ne vienas. Per labai trumpą laiką bent kelios mūsų startuolių įmonės įrodė, kad neįmanomų dalykų neegzistuoja. Pavyzdžiui, tikslaus taikymo lazerinės sistemos, kurios NATO kontekste yra labai didelės ir kabinamos ant didelių lėktuvų ar sraigtasparnių, atrodė kaip labai pažangios, tačiau dabartinis karas parodė, kad jos ir per brangios, ir patys lėktuvai per brangūs, ir jų ukrainiečiai neturi. Tai mūsų Lietuvių lazerių startuolis, „Aktyvus Photonics“, sukūrė neįtikėtinai mažą lazerį, kurį tu gali dėti ant drono sistemos ir saugiai, nerizikuojant žmonių gyvybe, taupant milžiniškus kaštus, nes nereikia jokių F-16, F-18 brangių lėktuvų, tiksliai lazerio pagalba žymėti taikinius ir tada sviediniai ar raketos atskrenda į tą taikinį ir jį sunaikina, net jeigu jis ir juda. Šitie lazeriai jau yra sėkmingai naudojami Ukrainos specialiųjų operacijų pajėgų, kurie, pačiam asmeniškai teko girdėti atsiliepimus, niekuo nenusileidžia tiems dideliems brangiems lazeriams ir sukuria dar didesnį efektą.
Ir mūsų dronų gamintojai jau nuo pat pat karo pradžios sėkmingai skraido visoje fronto linijoje ir žvalgo net ir Rusijos teritoriją ir jų ryšių sistemas, kas yra vienas kritinių elementų, nes yra tokio aukšto patikimumo, kad jokia elektroninė kova jų negali sutrikdyti. Tie orlaiviai sėkmingai fronte atlieka ir taikinių žymėjimo ir žvalgymo užduotis. O tas lietuviškas „Granta Autonomy“ startuolis dar ką tik pristatė ir kamikadzės droną, taip pat kamikadzės FPV dronus tiekia Ukrainai, taigi yra labai labai aukštai vertinamas.
Negaliu nepasidžiaugti ir apskritai istoriniu įvykiu, nes šiais metais, birželio mėnesį, Lietuvos startuolis „Broswarm“ pirmą kartą Lietuvos ir NATO istorijoje laimėjo NATO inovacijų iššūkio finalą, kuris vyko išminavimo tematika. Jų per kiek mažiau negu metus sukurta išminavimo technologija iš esmės pakeitė supratimą ir pati NATO vertinimo komisija tiesiai sakė: nieko panašaus nesame matę. Taigi, lietuvių fizikai, kartu su IT žmonėmis ir dirbtiniu intelektu, algoritmus išmanančiais žmonėmis sukūrė tokį technologinį modelį, kuris ne tik kad aptinka, bet ir tiksliai nupiešia, kas yra po žeme – ar ten yra mina, ar ten yra skeveldra, ar paprasčiausios nagų žirklutės. Ir čia galima būtų vardinti ir vardinti, ir visi tie pavyzdžiai jau yra veikiantys ir būtent per labai trumpą laiką sukurti ir išvystyti.
– Girdžiu, kad mes tų talentų labai nemažai turime. Ir ne tik tose srityse, kurios Lietuvos startuoliams iki šiol sukrovė milžinišką kapitalą, bet ir visiškai naujoje, plačiai netyrinėtoje srityje. Kokios to priežastys? Lietuva geba paruošti specialistus bet kokiai inovacijų sričiai?
– Kad mūsų šalyje netrūksta talento, tai tą mes tikrai seniai žinojome. Klausimas tik tai – kur tas talentas yra nukreipiamas: ar jis yra skatinamas, ar jam yra parodomos gairės, kur būtų galima tą savo entuziazmą ir tas savo mokslo žinias panaudoti? Nes iš tikrųjų pats nuoširdžiai nustebau, kiek, tiesiogine ta žodžio prasme, garažuose ir apleistuose sandėliuose radau talentingų inžinierių, mokslininkų, kurie po vieną kuria, kaip tie vadinamieji freelanceriai, tam tikrus užsakymus, tam tikras pažangias technologijų dalis, tačiau jie nėra susijungę į komandą kažkokiam konkrečiam tikslui. Tačiau, kai tu per specialią mokymo programą, per supažindinimą su problematikomis, kur reikia padirbėti, juos sujungi į komandą, va tada ir atsiranda galutinis produktas arba technologija, kuri pasirodo yra ne tai, kad neprastesnė, o ir žymiai pažangesnė, negu jau egzistuojančios kitose valstybėse.
O tai, kad Lietuva turi ypatingą santykį su Ukraina ir mes galime labai greitai tas savo idėjas pasitikrinti realiose konflikto sąlygose ir gauti grįžtamąjį ryšį, mums suteikia milžinišką pranašumą. Nes tai reiškia, kad to produkto testavimas užtrunka ne mėnesių mėnesius, o ilgiausiai kokią savaitę, o kartais net ir dienas, nes tiesiai yra testuojama fronto linijoje, sudėtingomis sąlygomis, ir grįžtamasis ryšys yra toks atviras ir tiesus, kad belieka tiktai į jį atsižvelgti ir patobulinti tą savo produktą.
– Užsiminėte apie garažuose esančius žmones, talentus, kurie kažką kuria, tačiau nedirba komandose, galbūt turi daug potencialo, bet jo neišnaudoja. Tai kas tuos žmonės galėtų ištraukti iš jūsų minėtų garažų ir sandelių? Kaip prie to prisideda ir pats „Scale Wolf“? Kaip tuos žmones atrandate?
– Tai visų pirma, man buvo atradimas, kad žmonės patys ieško tų galimybių. Ir netgi tas pats išminavimo startuolis pats mūs susirado. Pernai metų liepą, keliaudami žygyje, jie skambino tiesiai iš palapinės, perskaitė naujienose žinutę, kad „Scale Wolf“ pradeda veiklą ir iš karto sakė: žiūrėkite, turim žinių fizikoje, IT, kartu su broliu ir geriausiu draugu esame nusiteikę padirbėti, kad išgelbėtume žmonių gyvybes, bet nieko nesuprantam nei apie gynybą, nei apie išminavimą. Tada mes iš karto leidomės į minų įvairias analizes, kvietėme kariuomenės specialistus, kurie viską detaliai paaiškino, visus principus, kaip kas veikia, ko geriau nenaudoti, nes jau patys buvo patyrę. Ir ta startuolių komanda per nepilnus metus sukūrė modernią technologinę inovaciją.
O po to tie startuoliai tampa patys geriausi ambasadoriai, nes praėję štai tokį mokymą, gavę pagalbą, gavę įvairias konsultacijas, jie greitai dalinasi. Ir mes nesam čia tokia didelė valstybė, todėl tas iš lūpų į lūpas pasidalintas žodis apie naują galimybę nulėmė tai, kad vietoje mūsų užsibrėžto plano sukurti 20 startuolių komandų, mes jau šiandien sukūrėme 54. Tai beveik tris kartus viršijome užsibrėžtus tikslus. Iš kitos pusės, kitaip ir negalėjome, nes susidomėjimas ir potencialo turinčių žmonių yra begalė.
O dar ir šią vasarą, ką atradom arba ką supratom, kad ta žinia apie tai, jog Lietuvoje galima įgyti patirties ir sukurti startuolių, sparčiai pradėjo plisti ir kitose valstybėse. Ir vasaros mokymų programoje mes jau turėjome startuolių iš 7 valstybių. Ir kas yra nuostabu, kad visi tie startuoliai pasiryžę steigti įmones Lietuvoje. Ir čia, gavę tas investicijas samdyti žmones, kurti produktus, registruoti intelektinę nuosavybę ir vienareikšmiškai tokiu būdu prisidėti tiek prie mūsų valstybės gerovės, tiek prie ekonomikos augimo, jie vertina mūsų valstybę kaip galimybių šalį. Tai už tai aš jau ir esu sakęs, kad išsikelkime tikslą, kaip sakant, „4 ant 4“, kas reiškia, kad keturi milijonai Lietuvoje dirbančių žmonių galėtų be vargo surinkti 4 proc. BVP mūsų kariuomenei ir gynybos poreikiams, ir tada aukštos pridėties technologijos ne tik mūsų biudžetą papildys, bet ir didžiulę pridėtinę vertę sukurs.
– Nors jau šiek tiek aptarėme investavimo į gynybos ir saugumo pramonę klausimą, bet vis dėlto... Anksčiau, kai prasidėjo karas Ukrainoje, buvo kalbama, kad Lietuva nėra patraukli šalis bet kokioms investicijoms. Turiu omenyje tai, kad buvo nuogąstaujama, jog užsienio investicijos, neva, aplenks Lietuvą, nes vis dėlto esame pafrontės valstybė. Tačiau iš jūsų įžvalgų suprantu, kad ir startuoliai nori čia steigtis, o kartu su jais priviliojamos ir investicijos. Tai vis dėlto, tas požiūris iš tiesų taip stipriai pakito?
– Na, žinote, čia labai panaši situacija, kai prieš kokius 6–7 metus irgi buvo iškilęs klausimas, ar Lietuva gali apsaugoti įmones ir investicijas kibernetinėje erdvėje, nes tuo metu labai sparčiai pradėjo augti nusikaltimai ir įvairūs pramoniniai šnipinėjimai, sistemų trikdymai kibernetinėje erdvėje. O jau tuo metu visi verslai be skaitmeninių sistemų tinklų neįsivaizdavo savo veiklos. Ir lyg ir buvo pasigirdęs toks nerimas, kad va, štai, mes negalime pritraukti investicijų, nes nesugebėsime apsaugoti tų įmonių. Tai Lietuva ėmėsi lyderystės ir būdama pasaulyje tik 56-oje vietoje kibernetinio saugumo prasme, per porą metų tapo ketvirta pasaulyje. Pasikeitė teisėkūra, susikūrė Nacionalinis kibernetinio saugumo centras, atsirado bendradarbiavimo centrai, mokslinių tyrimų centrai, pradėjome naudoti dirbtinio intelekto sistemas apsaugai. Ir viskas – ta baimė išsiskaidė.
Taip ir čia – kai neturėjome instrumentų, kai valstybė neturėjo ką pasiūlyti nei iš finansinės pusės, nei iš pagalbos pusės, tai ir to skepsio buvo. Bet dabar ir Krašto apsauga perka Lietuvos gamintojų sistemas, kalbu apie, pavyzdžiui, dronus, ir tie patys startuoliai gali gauti ir mokymą, ir investicijas, o dabar jau ir paskolas. Bankų požiūris, iš esmės, irgi tampa draugiškas startuoliams, be abejo, keliami pakankamai griežti reikalavimai dėl sankcijų apėjimo, dėl nacionalinio saugumo atitikties. Bet, iš principo, daryti verslą ir visa aplinka verslui daryti iš esmės transformavosi per tuos dvejus metus. Tai todėl ir mūsų valstybė tampa vis labiau ir labiau patrauklia.
– Pakalbėjome apie investuotojus, tačiau labai svarbi dedamoji yra ir valstybės indėlis šioje srityje. Jau šiek tiek užsiminėte apie Krašto apsaugos indėlį, bet kokia yra bendra valstybės politika startuolių skatinimo klausimu, kalbant apie gynybos pramonę? Ir ar čia įžvelgtumėte kokių trūkumų, kur turėtume pasitempti? O galbūt skatinamųjų priemonių yra tiek, kad tereikia tik norinčių jomis pasinaudoti?
– Turiu pagirti mūsų valstybę, nes ji viena pirmųjų visame regione apskritai suprato, kad dvigubos paskirties, gynybos tema yra aktuali startuoliams ir būtent pristatė prieš ketvertą ar trejetą metų „MILInvest“ finansinį instrumentą, būtent skirtą startuoliams. Jis turėjo ir vis dar turi tokius tris komponentus, kuomet yra atrandami talentai, jiems pristatoma būtent gynybos ir saugumo tema, net ir grantų pasiūloma tam, kad galėtų geriau žmonės įsigilinti, tada yra atrenkamos talentingiausios komandos ir jos gauna pirmąjį kapitalą. Tuo metu ir dabar bankai tikrai neskolintų ar kitaip nesuteiktų pinigų, ypač pradedančiam gynybos verslui, tai ši priemonė tą siūlo, o jeigu komanda iš tiesų verta, auga, plečiasi ir turi galimybę eksportuoti savo produkciją ar Lietuvos kariuomenei tiekti, tai atsidaro ir trečia kišenė, kuri solidesnes investicijas pasiūlo ir užtikrina spartesnį augimą. Tai čia buvo dar iki visų karinių veiksmų ši priemonė patvirtinta ir įgyvendinta.
Prasidėjus kariniams veiksmams, mūsų valstybė dar ir atvėrė ir kitiems fondams pasiūlė bendradarbiauti ir investuoti į dvigubą paskirtį. Dėl to šiandien bent kokie 3–4 fondai tikrai gali startuoliams pagelbėti ir pasiūlyti investicijas. Ne paskutinėje vietoje ir kitos finansavimo galimybės, kaip ir ką tik patvirtinta 250 mln. priemonė būtent skirta gynybos tematikai. Ir ji dar lankstesnė, nes neapsiriboja vien Lietuvos startuoliais – ji yra prieinama ir kitų valstybių startuoliams. Lengvatinės paskolos ir kiti instrumentai. Ir šis pavyzdys yra sektinas, nes žinau, kad ir privatūs Lietuvoje veikiantys bankai taip pat jau pasitvirtino ir, matyt, netrukus sužinosime apie net ir bankų teikiamus instrumentus, kurie irgi, na, ne tiesioginių investicijų keliu, bet specialiu formatu irgi gali dalyvauti investiciniuose raunduose ir prisidėti prie jo dydžio formavimo.
– Jūs sakote, kad keičiasi ir bankų požiūris, ir apskritai ir valstybiniu lygmeniu, turbūt ir gyventojų, kad vis dėlto mums reikia į tai investuoti, palankiau į mus žiūri ir užsienio investuotojai, verslui sąlygos nuolat gerėja. Pastebėjote ir tai, kad turime ir labai gerą santykį su Ukraina, galime testuoti savo kuriamus prototipus fronto linijoje. Kitaip tariant, jau užsuktas ratas, kad tiktai steigtųsi, kurtųsi startuoliai, jie sėkmingai veiktų ir siūlytų savo produktus. Bet ar čia neatsimušime į sieną, kai daug visko sugalvosime ir sukursime, o tada nebeturėsime nei kam to pasiūlyti, nei kur tai padėti? Pavyzdžiui, sukursime kokį nors produktą ir mums reikės jį padėti į sandėlį arba jis bus nebeaktualus, technologijos pasens. Galų gale, gal pasikeis ir valstybės strategija ar sėkmės atveju baigsis karas Ukrainoje, o mes gyvensime taikos pasaulyje. Nemanote, kad užauginsime per daug didelius lūkesčius, o galbūt netgi ir prigaminsime visko tiek, kad paklausa smarkiai nusileis pasiūlai?
– Visų pirma, aš matau labai mažai prielaidų, kad tai įvyktų vien dėl tos priežasties, kad realiai, turbūt apie 90 proc. technologijų ir inovacijų sprendimų randa savo pritaikomumą civiliniame pasaulyje. Tai reiškia, kad dabartinė situacija, tie konfliktai, sudėtingos sąlgyos tiktai pagreitina naujų, inovatyvių sprendinių atsiradimą. Ir tai reiškia, kad šiandien pradėti spręsti tam tikrus uždavinius labai verta, nes visų dėmesys yra sutelktas ir tada mes greičiau vystome produktą, mes lengviau pritraukiame žmonių investicijų, mes gauname aiškesnį grįžtamąjį ryšį iš galutinių klientų.
Taigi, mūsų produktas, paslauga greičiau pasiruošę būti pasiūlyti klientui. O tada, štai, žiūrėk, iš karto ateis ir civilinio panaudojimo galimybė. Ir mano minėtas lazeris ar ryšių sistema, ar kosmoso dirbtinio intelekto pagalba simuliuojamų operacijų programinė įranga tiesiog bus naudojama civiliniais tikslais, o ne kariniais. Arba bus naudojama ir karinės gynybos, bet ir civiliniais tikslais. Tai atvirkščiai – galvoju, kad čia dabar ir reikėtų visą dėmesį skirti to produkto vystymui ir tikrai nebijoti, kad nebus jo kur vėliau dėti.
Gal tik labai svarbu paminėti, kad labai svarbu ir tęstinumas, nes jeigu jau atsiranda tam tikri instrumentai ir priemonės, kad tai nebūtų vienkartinis veiksmas. Nes pasiteisinus vienam ar kitam instrumentui, rinkoje susidaro pagrįstas lūkestis, kad tu ir rytoj, ir po pusmečio galėsi tą instrumentą turėti, nes startuolių ar naujų verslų specifika yra ta, kad nebūtinai pavyksta iš pirmo karto. Ir šioje srityje nepavykęs eksperimentas, nepavykęs verslo sumanymas yra didžiulė sėkmė, nes tu tik supranti, kuriuo keliu neiti. Bet tai nereiškia, kad tu neturi talento arba neturi galimybių imti kitą uždavinį. Atvirkščiai – tu jau esi labiau patyręs ir tos rizikos, tos rizikingesnės priemonės ir turėtų toliau tau pagelbėti eiti vėl ieškoti naujų sprendinių, nes patys inovatyviausi sprendimai kasdien negimsta – juos reikia atrasti.
– Tai kitaip tariant, svarbu daryti ir svarbiausia – nebijoti klysti.
– Absoliučiai, nes tai yra visiška sėkmė. Tai yra unikali patirtis, kuri ir leidžia mums judėti į priekį ir ieškoti vis naujų būdų savo tikslui pasiekti.
– Ačiū jums už pokalbį.
– Ačiū jums.
Plačiau šia tema – diskusija „Saugu“ verslo forume. Ją žiūrėkite ČIA.
