Ginklu gintų mažiau nei 10 proc.
Apklausos duomenimis, manančių, kad karo atvejų liktų Lietuvoje ir ieškotų būdų apsaugoti save bei šeimą yra 29,6 proc. Tai gerokai daugiau, nei planuojančių dieną X išvykti iš šalies – 20,9 proc. Galvojančių, kad liktų ir kitomis priemonėmis – ne ginklu, prisidėtų prie gynybos – 19,5 proc. Tėvynę ginti ginklu pasiruošę 9,9 proc. respondentų.
3,1 proc. šiuo metu galvoja likti šalyje, tačiau nieko nedaryti ir neprisidėti prie gynybos, o 16,7 proc. – dar nėra apsisprendę, kaip elgtųsi.
Pasak psichologinio atsparumo ekspertės Rositos Kanapeckaitės, šie tyrimo duomenys gali apskritai nieko nereikšti. Ji priminė, kad žmogaus prigimtis yra kariauti už šeimą, giminę, gentį, šalį. Dėl teritorijos, resursų, įtakos, geografinės padėties ir panašiai. Nuo istorijos pradžios iki šių dienų vyksta karai ir niekada nebuvo sustoję.
Šiandien pasaulyje vyksta virš 100 įvairaus masto karų (pilietiniai, tarpvalstybiniai, gentiniai, religiniai ir pan.). Karas yra laikinas būvis tarp taikos, ar taika yra laikinas būvis tarp karų? Karai vyksta nuolat, o maždaug kas 50 m. – dideli karai.
„Šis skaičius atrodo didelis, tačiau, nebūtinai jis – realistiškas. Daug žmonių sako kad išvyktų, bet tai tik rodo jų gynybinę poziciją karo atžvilgiu. Taip pat – tarsi valdžios kaltinimą dėl galimo karo, o tuo pasakymu tarsi išreiškiamas nepasitikėjimas valdžios atstovais. Iš tiesų šis skaičius nesako nieko konkretaus“, – kalbėjo R. Kanapeckaitė.
Įpratome gyventi be karo
Matant tokius skaičius natūraliai kyla klausimas, ar lietuviai – pakankamai psichologiškai atsparūs informacijai apie galimą karą mūsų teritorijoje. O ekspertai vis primena, kad nors šiuo metu Lietuvos kariuomenėje tarnauja apie 22 tūkst. karių (profesinės karo tarnybos, nuolatinės pradinės privalomosios karo tarnybos ir karių savanorių), aktyvųjį rezervą sudaro apie 30 tūkst. karių (parengtojo kariuomenės personalo rezervo karo prievolininkai, kurių turimi kariniai įgūdžiai periodiškai atnaujinami mokymuose ir pratybose), o parengtąjį rezervą sudaro apie 80 tūkst. karių (karo prievolininkai, įgiję pagrindinį karinį parengtumą), civilių pagalba dienos X atveju irgi praverstų. Būtent todėl įvestos komendantūros, o gyventojai kviečiami prisijungti prie įvairiausių organizacijų ir mokymų, kuriose ruošiama ginti save bei kitus.
„Manau, kad lietuviai vieningi ir tą grėsmę suvokia priklausomai nuo konteksto, kai daugiau apie tai turinio žiniasklaidoje, tai daugiau ir bijo, o kai užsiima savo gyvenimu ir mažiau seka naujienas, tai mažiau ir bijo. Svarbiausia šiuo atveju yra turėti planą atėjus dienai X net jei ji niekada neateis“, – kalbėjo R. Kanapeckaitė.
Ji pridūrė, kad gynybos planas turi apimti visas gyvenimo sritis – tiek šeimą, vaikus, tiek darbą, artimuosius ir gyvūnus, kuriais reiktų pasirūpinti. Ypatingai darbdaviai ir organizacijos turėtų turėti strategijas, kaip veiktų ir kaip galėtų padėti tvarkytis darbuotojams bei prisidėtų prie šalies gynybos:
Psichologinio atsparumo ekspertė pastebėjo, kad Lietuvoje – saugu, tiesiog žmonės įpratę galvoti, kad gyvenimas be karo 21 a. tai – garantija: „Pasirodo ne ir to fakto daug kas negali priimti, dėl to ir šneka, kas tuo metu ateina į galvą, nes užaugo su tikėjimu, kad „tai ne mums, ne pas mus ir ne apie mus“.
Svarbiausia – pasirengti iš anksto
Viena iš galimų priežasčių, kodėl gyventojai gali nenorėti ginti agresoriaus užpultos šalies – nesijautimas joje saugiu. Tai, pasak pašnekovų, gali nulemti net kelios priežastys. O geriausias nesaugumo priešnuodis – pasirengimas iš anksto.
139 str. Konstitucijos straipsnis nurodo: „Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga“. Visuotinė gynyba yra efektyviausias būdas pasipriešinti bet kokiam agresoriui. Priešintis galima ir ginklu (stoti į LK, KASP, LŠS, LKA, į Komendantinius vienetus ir panašiai), ir be ginklų (padėti LK būnant mediku, virėjui, logistu, ryšininku, IT specialistu ir kitokių profesijų atstovais).
Karo sociologas Paulius Balsys įvardijo ir kitas priežastis, dėl kurių kyla nesaugumas bei priemones joms pašalinti: „Pirmiausia, kalbant apie šiuolaikinę visuomenę ir augantį jos postmaterialių-individualistinių vertybių tendencingumą, būtina akcentuoti kolektyvinių vertybių svarbą, ypač kalbant apie nacionalinį saugumą. Vienas iš tokių būdų – edukacija. Privalomos pilietiškumo ugdymo pamokos mokyklose, pilietinės užklasinės veiklos stiprinimas (Šaulių sąjunga, savanorystės, įvairios pilietinės iniciatyvos ir pan.)“.
Jis pridūrė, kad žvelgiant iš tolesnės visuomenės kaitos perspektyvos, tai nestabdytų jos natūralios evoliucijos ir postmaterialaus tapsmo, tačiau leistų sukurti geresnį visuomenės kolektyviškumo reikmės supratimą kalbant apie krašto apsaugą ir pilietiškumo reikšmę. Kryptinga edukacija mokyklose ir atitinkama užklasinė veikla yra pagrindinės priemonės siekiant sušvelninti konfliktą tarp skirtingų vertybių kuriamo diskurso.
„Tam tikra prasme, tai leistų amortizuoti šiuolaikinės, postmaterialios visuomenės supratimą apie pasiaukojimo ir kolektyvinių vertybių svarbą ir sklandžiau ugdyti šiuolaikinės visuomenės pilietinę savimonę“, – kalbėjo karo sociologas.
R. Kanapeckaitė apibendrino, jog visuotinėje gynyboje svarbu, kad kiekviena institucija ir įmonė turėtų veiksmų planą atėjus dienai X, o kiekvienas jos narys žinotų, kokia jo užduotis. O tie, kurie nenori ar negali prisidėti, kad žinotų, kaip išgyventi:
„Pilietiškumą ir patriotizmą skiepyti ir mokyti reikia per švietimo sistemą, kultūrą, sportą, visuomeninę veiklą ir panašiai. Sąmoningu ir visaverčiu piliečiu ne gimstama, bet tampama. Šeima taip pat vaidina svarbų vaidmenį šiuo klausimu“.
