Skeptikų nuogąstavimus patvirtino ir kare prieš Ukrainą demonstratyvus agresorės Rusijos tarptautinių konvencijų nesilaikymas. Rusai pasitaikius progai mielai apšaudo civilinius laivus Juodojoje jūroje. Kodėl jie Baltijos jūroje turėtų elgtis kitaip? Tad dalis Klaipėdos regiono gyventojų, turintys sąsajų su laivyba, šaiposi iš tokių planų.
Nuskandins uosto vartuose?
„Rusai paleis vieną raketą ir nuskandins tokį keltą nespėjusį išeiti iš uosto tiesiog vartuose. Ką toliau darysime?“ – retoriškai klausia laivavedys Arūnas.
Vyriškis yra jachtos kapitonas, turintis kapitono licenciją valdyti nekomercinius laivus.
„Pramoginio laivo kapitono licenciją Lietuvoje turi ne daugiau dviejų šimtų laivavedžių. Lietuviai turi apie 2000 mažųjų laivelių, kuriuos prasidėjus karui galėtume panaudoti civilių evakuacijai.
Kažkas sakė, kad gyventojus iš Klaipėdos uosto būtų galima evakuoti didžiaisiais keltais. Tačiau taip sakantieji nepagalvojo, kad dideli laivai, net ir civiliniai, rusams yra tarp prioritetinių taikinių. Paleistų raketą ir nuskandintų tokį keltą uosto vartuose. Užtat 2000 mažuosius laivelius, kurių ilgis 10, 12 ar 14 metrų, sunkiau aptikti. O ir aptikus spręstum, kurį iš taikinių rinktis – motorinę jachtą ar didelį ro-ro keltą? Jie tikrai tokio kiekio taikinių nesivaikytų ir brangių raketų jiems nenaudotų“, – svarstė vyriškis.
Arūnas papasakojo, kad vasarą dalyvavo pratybose, kuriose bandė imituoti civilių evakuaciją jūra.
„Reikėjo surasti neutraliuose vandenyse 15 jūrmylių nuo kranto dreifuojantį laivą, užmegzti su juo ryšį. Paskui surasti iš anksto slaptavietėje paslėptą įrangą – guminę valtį, motorą, degalus, gelbėjimosi priemones. Reikalingi kompasai. Šiandien daugeliui atrodo, kad užtenka išmaniojo telefono. Tačiau per karą mobilus ryšys neveiks! Kaip susiorientuoti? Kiek yra tos 15 jūrmylių? Kaip surasti neutraliuose vandenyse laukiantį laivą ir iki jo nuplaukti? Kaip nustatyti jo koordinates? Per pratybas modeliavome tokią situaciją ir paklaida buvo 2-3 kilometrai“, – pasakojo Arūnas.
Pasak laivavedžio, į Švedijai priklausančią Gotlando salą jachta galima nuplaukti per 15-21 valandą. Su greitaeigiais laivais – per 6 valandas į vieną pusę. Dar tiek pat užtruktų grįžti atgal. Jo manymu, į tokias pratybas reikėtų įtraukti didesnę visuomenės dalį, o organizuoti jas turėtų ne pavienės visuomeninės organizacijos, o Krizių valdymo centras.
Arūnas priklauso Lietuvos šaulių sąjungai (LŠS). Jis tokiose ir panašiose pratybose dalyvauja nuolat.
„Mes pasitreniravome evakuoti tik savo kuopos šeimų narius. O kur reikės dėtis kitiems Klaipėdos apskrities ir Vakarų Lietuvos gyventojams? Per Suvalkų koridorių išvykti nebebus šansų“, – aiškino Šaulių sąjungos narys.
Turi planą pirmosioms valandoms
Jis, kaip ir daugiau nei 14 tūkst. Lietuvos piliečių, priklausančių LŠS, paprastomis dienomis dirba tokį patį darbą, kaip ir mes, niekuo neišsiskiria iš eilinių gyventojų. Tačiau kelias dienas per mėnesį pradeda vykdyti visai kitas, su taikiu civiliniu gyvenimu nesusijusias užduotis: lenda į požemius, laksto motorinėmis valtimis įvairiuose vandens telkiniuose, šaudo, teikia pirmąją medicinos pagalbą, stebi apylinkes pasitelkę bepiločius orlaivius.
Jis, kaip ir daugeli kovinių šaulių, turi savo ginklus, savo transportą, yra parengęs planus savo kuopos nariams, kaip elgtis per pirmąsias agresijos valandas.
Arūnas, kaip ir daugelis aktyvių piliečių supranta, kad jei nesustabdysime agresoriaus Ukrainoje, reikės jį stabdyti čia, Lietuvoje.
Pastebėta, kad 2022 m. Rusijai užpuolus Ukrainą daugelis lietuvių neliko nuošaly – stojo į Krašto apsaugos savanorių pajėgas (KASP) ir Lietuvos šaulių sąjungą (LŠS).
Derina su šeima
Vienoje projektavimo įmonių dirbantis klaipėdietis Saulius prisipažino, kad jei ne šeima, tai šiandien būtų su ginklu rankoje Ukrainoje.
„Kaip suradau Šaulių sąjungą? Ieškojome sūnui būrelio ir nuvežėme jį į jaunuosius šaulius. Tačiau jis neužsikabino ir nebelankė. Užtat šaulių veikla užkabino mane. Matyt, jaučiu kažkokią kaltę ar moralinę skolą, kad nesu tarnavęs kariuomenėje. Todėl mažiausiai vieną savaitgalį per mėnesį skiriu Šaulių sąjungai. Visada šią visuomeninę veiklą derinu su namiškiais. Tiksliau, kiek žmona leidžia.
Tačiau šis pomėgis, ar kaip jį pavadintume, yra išties brangus užsiėmimas. Juk viską perkame patys. Tik dabar rinktinė gavo kažkiek šalmų ir neperšaunamųjų liemenių. O juk iki tol viską pirkomės už asmenines lėšas. Kiek man tai kainuoja? Negaliu sakyti tikrosios sumos, nes jos šeimoje neviešinamos. Bet oficialiai – apie 50 eurų per mėnesį tikrai išleidžiu“, – nedrįsta atskleisti paslapties Saulius.
Jis prisipažino, kad knygų apie karą jis namie neskaito, kad negąsdintų namiškių.
Pirmojo pasaulinio taktika
LŠS Vakarų (jūros) šaulių 3-osios rinktinės 311 kuopos vadas Algimantas Poška sakė, kad kuopa gimė prieš septynerius metus nuo idėjos. Kasmet visko po truputį daugėjo – minčių, idėjų, gerėjo materialinė bazė.
„Dabar nebespėjame įvykdyti to, ką patys susiplanavome. Iš pradžių kovinis rengimas buvo orientuotas į „žaliąją“ taktiką. Greitai supratom, kad tai Pirmojo pasaulinio karo taktika, tuo metu pasaulyje jau vyksta, galime sakyti, Trečiasis pasaulinis. Stengiamės judėti koja kojon su šių dienų karo technologijomis. Skiriame didelį dėmesį padalinių valdymui, bepilotėms sistemoms, taktinei medicinai, pilkajai taktikai. Neturėdami kokių nors pajėgumų bendradarbiaujame su kitomis kuopomis. Turime savo medikų būrį, kuris baigė pagal NATO standartus atitinkantį kursą“, – vardijo kuopos vadas.
Šiuo metu jo vadovaujama kuopa turi kelias transporto priemones, į kurias nuolat investuojama. Kuopa įsigijo modernias ryšio antenas, kitą įrangą. Taip viena iš transporto priemonių paversta ryšių bei bepiločių centru. „Investavome ne vieną tūkstantį eurų, neskaičiuojant savo darbo valandų. Pagal panaudos sutartį su rajono savivaldybe išsinuomojome patalpas 10 metų, skirtas jaunųjų šaulių būrelio mokymams. Esame įsteigę VŠĮ „Vėtros šaulių kuopa“. Turime savo vandens transportą, kurį naudodami per pratybas praplečiame šaulių mobilumo galimybes“, – pasakojo A. Poška.
Jis prisiminė, kad patalpas Priekulės miesto centre norėjo „prichvatizuoti“ vietinis įtakingas veikėjas, turėjęs minčių atidaryti alkoholio parduotuvę. Tačiau patalpas pavyko gauti šauliams. Pastatą suremontavo gavę ES paramą, pridėjo ir nuosavų lėšų.
A.Poška pabrėžė, kad kuopa išsilaiko iš nario mokesčių, finansiškai padeda rėmėjai, verslas.
Platesnė „pilkoji“ zona
Kuopos ryšininkas ir bepiločių orlaivių operatorius Modestas prisiminė, kad baigęs įvadinį šaulio kursą suprato, kad bėgioti su kuprinėmis, gulėti pasalose ir nešioti sužeistuosius amžius neleidžia.
„Pasvarsčiau, kad galėčiau būti naudingas kitose srityse, kurias, galbūt, išmanau geriau. Kadangi esu informacinių technologijų specialistas, tai pasisiūliau būti drono operatoriumi. Palaipsniui darėme vis daugiau, įsigijome modernią palydovinę ryšio įrangą, kuri mums leidžia būti nepriklausomiems nuo kitų ryšio operatorių. Ėmėme diegti šifruotą telefoninį ryšį.
Važiuodavome pas kauniečius, kurie yra labiau pažengę ugdant bepiločių orlaivių pilotus. Iš pradžių mums atrodė, kad dronai yra panacėja. Vėliau atsirado jų slopinimo įranga. Bet jei atsiranda liga, tai atsiranda ir priešnuodžiai. Tad tas procesas nesustojantis“, – kalbėjo Modestas.
Jis pasakojo, kad iš pradžių nelabai žinojo, nuo ko pradėti, rinkosi tiesiog pasimokyti pilotuoti dronus.
„Išsikėlėme tikslą tiesiog rinkti skraidymo valandas. Vėliau prisigalvojome įvairių užduočių. Praėjusios vasaros pradžioje buvo prasidėjo virtinė pratybų, kuriose įgavome daug patirties, identifikavome klaidas, kurias analizavome. Nuo to sulig kiekvienomis pratybomis ėmėm justi realią naudą. Stengiamės išlaikyti balansą, labai vertiname, mylime savo antrąsias puses, kad pakenčia tai, ką darome.
Tokių židinukų, kalbu apie mūsų kuopą, kur ruošiamasi potencialiai agresijai, visoje Lietuvoje daugėja. Gal bent taip parodysime, kad geriau čia nelįsti?“ – svarstė Modestas.
Profesionalūs medikai
Šią vasarą, pasakojo A. Poška, Vakarų šaulių rinktinės medikai dalyvavo keleriose pratybose su kelių NATO šalių specialiosiomis pajėgomis. „Pamatę mūsų paramedikės Simonos sugebėjimus nustebo, kaip ji spėja po darbo ligoninėj dar savaitgalį kitus mokyti ir treniruotis su jais? Atsakiau, kad ji ne medikė, o užsiima baldų gamyba. Jie atsakė, kad geras „joke“. Taip užsieniečiai ir nesuprato, kas yra tokie šauliai“, – juokėsi A. Poška.
Kuopos paramedikė Simona juokauja, kad „gelbėti pasaulį“ norėjo nuo mažumės. Kai kilo dilema, ką pasirinkti, baldų projektavimą ar pasienio mokyklą, mergina pasirinko baldus. Tačiau po kelerių metų įstojusi į LŠS vėl grįžo į „pasaulio gelbėtojų“ gretas.
„Neseniai ėmiau studijuoti E. Galvanausko mokymo centre paramediko specialybę. Šiaip esu baldų projektuotoja ir dizainerė. Tačiau iki paramediko atvedė Šaulių sąjunga. Gal baldų projektavimas ir pelningesnė profesija, bet darbas biure ir rutina mane vargina. Dalyvaudama LŠS veikloje susidomėjau pirmąja pagalba ir tai mane užkabimo. Niekuomet nebūčiau pagalvojusi, kad pasirinksiu!
Manęs negąsdina kraujas, negyvėliai. Turėjome galimybę stebėti autopsiją, tai nei vaizdas, nei kvapas manęs nė kiek nesukrėtė. Supratau, kad esu savo vietoje.
Pratybose ir kursuose įgytas žinias realiomis sąlygomis teko pritaikyti tik vieną kartą. Per pratybas susižeidė vienas šaulys – prasiskėlė galvą. Suteikiau pirmąją pagalbą ir vežėme į ligoninę, kur jis gavo kvalifikuotą gydymą. Galvą teko net siūti.
Kartą per mėnesį visuomet dalyvauju pratybose. Tačiau būna, kad ir dažniau. Vedu taktinės medicinos kursą. Šauliai gerai mane priimą. Nors esu moteris, bet jėgų turiu. Galiu ir apversti, ir pakelti didelį vyrą. Tačiau su seksizmo apraiškomis susidurti neteko“, – pasakojo Simona.
Visuomeninė organizacija, skirta gynybai
Šiuo metu Lietuvos šaulių sąjunga vienija per 14 000 narių. Šaulių sąjunga – tai valstybės remiama sukarinta visuomeninė organizacija, vienijanti valstybės gyvenimui ir gynybai neabejingus žmones. LŠS yra laisvų, savo laiką Tėvynės gynybai ir stiprinimui skiriančių žmonių organizacija.
Agresijos atveju Lietuvos šaulių sąjungos koviniais būriais remtų Lietuvos ginkluotąsias pajėgas, kitais pajėgumų vienetais padėtų užtikrinti viešosios tvarkos palaikymą, kritinės infrastruktūros objektų apsaugą, okupuotoje teritorijoje vykdytų ginkluotą ir nesmurtinį pilietinį pasipriešinimą, siekiant atgrasyti priešą, apginti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir jos teritorijos vientisumą, užtikrinti piliečių saugumą.
