Gyvenote užsienyje. Kodėl grįžusi nusprendėte prisijungti prie Lietuvos kariuomenės, o galbūt dėl to ir grįžote?
Grįžau dėl tarnybos. Dirbdama užsienyje bendraudavau su artimaisiais, dažnai neišvengdavome diskusijų apie Ukrainos įvykius, ne kartą susimąsčiau, o jeigu tai įvyktų ir mūsų gimtinėje. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių nusprendžiau grįžti. Taip pat norėjau išbandyti save bei įgyti naujos patirties.
Kaip nutiko, kad turėdama net 5 brolius tarnybą kariuomenėje pasirinkote būtent jūs?
Mūsų šeima – didelė, mano visi broliai vyresni už mane. Kai broliai buvo tinkamo amžiaus tarnybai, geopolitinė padėtis nebuvo tokia įtempta, taip pat dar nebuvo privalomojo šaukimo. Kai patvirtino privalomąjį šaukimą į Lietuvos kariuomenę, dalis brolių jau buvo sukūrę šeimas, kiti save realizavo sportuodami ir kitose srityse.
Lietuvos kariuomenėje moterų procentas vis dar mažas – ar tarnaujančioms moterims pakankamai pritaikyta pati sistema, sukuriamos vienodos galimybės?
Dėl sistemos – tai nėra mano kompetencija, nemanau, kad galėčiau išsamiau papasakoti. Tačiau Margirio batalionas pateisino mano lūkesčius ir poreikius.
Fizinės moterų ir vyrų galimybės skiriasi. Ar Lietuvos kariuomenėje egzistuoja skirtingi normatyvai, priklausomai nuo lyties?
Kalbant apie fizinio parengimo testą, moterims taikomi žemesni, subalansuoti normatyvai. Kadangi atėjau kaip savanorė, turėjau daugiau motyvacijos siekti aukštesnių rezultatų, dėl to didelių problemų su fiziniu pasirengimu neturėjau.
Kaip vertinate idėją dėl privalomojo šaukimo ne tik vyrams, bet ir moterims?
Dėl šito mūsų šalyje vyksta karštos diskusijos. Asmeniškai aš norėčiau išlikti neutrali ir neišreikšti savo nuomonės. Jeigu moteris svarsto apie galimybę atlikti karo tarnybą, teks save išbandyti skirtingose situacijose, o tai sustiprins ją kaip asmenybę.
Kariuomenė ir bendrai militaristika – vyrų dominuojamos sritys. Kaip jums sekasi kasdien atlikti tarnybą (galbūt sulaukiate kritikos, pašaipų ar, atvirkščiai – palaikymo)?
Visą tarnybos laiką stengiausi koncentruotis į palaikymą, jo sulaukiau ne tik iš savo kolegų, bet ir iš vadų. Bataliono vadas plk. ltn. M. Spiečius motyvuodavo savo kalba ir autoritetu. Kritika neišvengiama bet kurioje srityje, viskas priklauso nuo asmeninio požiūrio: jeigu ji skatina tobulėti, tai tik į naudą.
Atlikote tarnybą minosvaidžių būryje ir esate šarvuočio vairuotoja. Kodėl sudomino būtent minosvaidžiai ir sunkioji ginkluotė?
Nebuvo taip, kad galėjau rinktis, tiesiog priskyrė tokiai kuopai. Pareigos taip įvardinamos, tačiau vykdant tarnybą šiemet nebuvo poreikio eiti šarvuočio vairuotojos pareigų. Šiuo metu atlieku kitas funkcijas – skaičiuotojo ryšininko. Tarnybos pradžioje nesitikėjau, kad pateksiu į sunkiųjų ginklų kuopą ir teks išbandyti minos metimą ar tokius ginklus kaip minosvaidis bei automatinis šautuvas G36.
Ar planuojate likti dirbti kariuomenėje? Kodėl?
Šiuo metu dar nesu pateikusi dokumentų į profesinę karo tarnybą. Siekiu priimti apgalvotą ir atsakingą sprendimą, tad norėčiau tam skirti pakankamai laiko.
Požiūris į Lietuvos kariuomenę pastaraisiais metais smarkiai keitėsi. Skiriama daugiau dėmesio karių savijautai bei aprūpinimui. Kaip manote, ko dar trūksta, kad lietuviai nebebijotų atlikti pareigą šaliai ir nebeturėtume verkiančių šauktinių?
Nauji iššūkiai ir pokyčiai dažnai sukelia nerimą. Kiekvienas žmogus į juos reaguoja skirtingai, ypač kai kalbama apie nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, kai ugdomi didesni reikalavimai, atsakomybė ir disciplina.
Dabartinė geopolitinė situacija paskatino dalį kariškių atsisakyti darbo kariuomenėje. Kaip jūs jaučiatės dėl galimos dienos X?
Galimybės dėl X dienos išlieka tiek kariškiui, tiek civiliui. Nors karo pavojus visada egzistuoja, mes, kaip kariuomenės nariai, jaučiame didesnę atsakomybę ir esame labiau paruošti tinkamai reaguoti į susiklosčiusią situaciją. Vis dėlto, pavojaus atveju jautiesi geriau, kai esi treniruotas ir parengtas.