Lietuvių dalyvavimas kursto aistras
Kauno IX forto muziejaus direktorius Marius Pečiulis sako, kad Kauno geto istorija suteikia galimybę bendrai vertinti Lietuvos paveikslą nacistinės okupacijos metu. Kauno getas buvo įkurtas laikinojoje šalies sostinėje, kur buvo sutelktas Lietuvos visuomenės, tuo pačiu ir žydų bendruomenės, elitas, aktyviai dalyvavęs visuomeniniame gyvenime ir prisidėjęs prie modernios valstybės kūrimo tarpukariu.
„Būtent dėl šios priežasties Kauno getas kelias aistras ir norėtųsi jį išskirti iš bendro Lietuvos paveikslo. Kai kuriuos jo aspektus galima panagrinėti ir pritaikyti visam Lietuvos Holokausto istorijos laukui“, – specialioje, Holokaustui skirtoje „Delfi“ laidoje kalbėjo M. Pečiulis.
Anot jo, klausimas, kuris net ir po 80 metų, kelias aistras – kas buvo tie, kurie fiziškai žudė Kauno gete buvusius žydus?
„Ne paslaptis, kad Holokaustą vykdė ne tik naciai, vokiečių saugumo daliniai, kurie atvyko prasidėjus nacistinei okupacijai ir karui su Sovietų Sąjunga, bet ir patys lietuviai. Skaičiai įvairuoja. Mes ginčijamės, kas yra kolaborantas, o kas – Holokausto dalyvis. Ar tas, kuris ne tik laikė ginklą, bet ir paleido šūvius į konkrečius asmenis? Ar laikė ginklą, bet šūvių nepaleido? Net ir šiandien interpretacijų turime pačių įvairiausių, bet paties fakto paneigti jau niekas negalėtų“, – sakė M. Pečiulis.
Jo tikinimu, apie holokaustą ir lietuvių dalyvavimą jame šalyje pradėta kalbėti sąlyginai vėlai – tik po 1990 metų, bet ne nuo pirmųjų nepriklausomybės atkūrimo metų.
„Gal tas intarpas, kai mes apie tai nekalbėjome, padarė savotišką meškos paslaugą, kai už mus kalbėjo kiti. Galbūt tada susiformavo masiškumo naratyvas, kad visi lietuviai yra žydšaudžiai, su kuo tikrai nesinori sutikti. Kalbant apie Holokaustą nesinori taikyti absoliučių kategorijų ir kraštutinumų“, – pabrėžė Kauno IX forto muziejaus direktorius.
Pasak laidos vedėjo Vytauto Bruverio, kalbant apie Holokaustą egzistuoja ir kitas kraštutinis įsitikinimas, kad jame dalyvavo saujelė „padugnių, kurie apskritai neturi tautybės“. Tokia formuluote, jo tikinimu, siekiama išplauti bent šiek tiek gausesnį lietuvių dalyvavimo įspūdį.
„Visi“ ir „saujelė“ – tai neapibrėžtos kategorijos, kurios neturi nieko bendro su istorijos mokslu“, – replikavo M. Pečiulis.
Kaip įveikti Holokausto neigimą?
Istorikas, profesorius Alvydas Nikžentaitis sako, kad sunaikinus Kauno getą Lietuva prarado labai svarbią visuomenės dalį. Anot jo, apskritai Holokausto tragedija parodė situaciją, kada žmonės praranda žmogiškumą, kas būdinga ir Kauno getui, kai kaimynai pradeda žudyti kaimynus vien dėl to, kad jie yra kitos tautybės, ir neretai galvodami, jog pataikaudami vienam okupantui, jie gali pelnyti privilegijų savo etninei grupei.
„Kauno getas atskleidžia ir labai skaudžias istorijas, kad Lietuvos nepriklausomybės kovose pasižymėję savanoriai buvo žudomi ir tai darė šalies piliečiai“, – sakė A. Nikžentaitis.
Jis paklaustas, kaip reikėtų vertinti tai, kad pačių lietuvių požiūris dėl tautiečių dalyvavimo Holokauste išsiskiria, sakė, kad šiandien pastebintis pokyčius ir pats faktas jau nėra neigiamas.
„Reikia prisiminti, kad niekados visuomenėje nebus taip, kad visi mes galvosime vienodai. Visą laiką bus tokių žmonių, kurie neigs Holokaustą ir lietuvių dalyvavimą jame. Tačiau svarbiausia, kaip į tai žiūri žiniasklaida, kultūrinis-politinis elitas“, – pabrėžė profesorius.
Anot jo, diskusijos apie Holokaustą: kaip jis vyko ar ką jis reiškia mūsų visuomenei, Lietuvoje vykusios tragedijos priminimas, yra būtini.
A. Nikžentaičiui antrindamas V. Bruveris sakė, kad istoriniai tyrimai yra viena, o istorinė edukacija, „įmomerialinimas“, „įmuziejinimas“ yra ne mažiau svarbūs.
„Neįvardinsiu nė vienos kitos formos, kaip mes galėtume pradėti tvarkingai dorotis su šia istorine atmintimi ir įveikti traumines patirtis, tik kalbant, edukuojant, šviečiant, pristatant“, – akcentavo M. Pečiulis ir pridūrė negalintis pateikti vieno recepto, kokia forma žmonėms reikėtų atskleisti problemą, kad ji būtų vieningai ir vienodai suprasta.
Pasak jo, tai yra didelis iššūkis įstaigoms, dirbančioms istorinės atminties pristatymo ir reprezentavimo plotmėje, nes būtina nuolat ieškoti formų. M. Pečiulis patikino, kad prieš dešimt metų Holokaustas buvo pristatomas visai kitaip nei dabar.
„Mes pradėjome suprasti ir orientuotis į vartotoją. Mūsų orientacija pasikeitė nuo tų, kurie žino, labiau į tuos, kurie nežino ir nesupranta. Jeigu mes kalbame apie Holokaustą, tai savo aplinkoje, tyrėjų, mokslininkų, muziejininkų, turime santykį su šia tema. Reikia suprasti, kad yra žmonių, kurie neturi jokio santykio ir ši tema jiems nieko nereiškia. Tačiau tai nerodo, kad žmogus nėra empatiškas, mes tiesiog jo nepasiekėme“, – kalbėjo laidos pašnekovas.
Jo tikinimu, nepakanka, kad žmogus ateitų į muziejų ar kitą istorinės atminties vietą, o reikia, jog jis įjungtų mąstymą.
„Čia labai didžiulis iššūkis, kad turinys prakalbėtų per formą“, – pabrėžė M. Pečiulis ir pastebėjo, kad prasidėjo Holokausto proceso individualizacija, kai aukos nėra tik statistiniai skaičiai, o pasakojamos atskiros istorijos. Anot jo, labai svarbu dabarties žmogų supažindinti su praeities žmogumi.
„Tai yra tiesiausias kelias žadinti empatiją. Be jausmo sukūrimo muziejininkystėje nieko nebus. Kalbant apie trauminės istorijos pristatymą, labai svarbu išlaikyti balansą, o nemanipuliuoti trauma“, – akcentavo M. Pečiulis.
Skirtis tarp „mes“ ir „jie“
Laidos dalyviai ne kartą minėjo Izraelio holokausto memorialo Jad Vašem sektiną pavyzdį. Kompleksas yra sudarytas iš keleto dalių: holokausto istorijos muziejaus, memorialinių vietų tokių, kaip Vaikų memorialas ir Atminimo salė, holokausto meno muziejaus, skulptūrų, lauko atminimo aikštelių, tokių kaip Bendruomenių slėnis, Sinagogos, holokausto mokslinių tyrinėjimų instituto su archyvais, bibliotekos, leidybos namų ir edukacinio centro pavadinto Tarptautine mokykla/institutu holokausto studijoms.
„Mes turime nepamiršti paties svarbiausio – kaip sužadinti empatiją aukoms. Galime pasakoti baisias istorijas ir kitaip dominti, bet dauguma lietuvių suvoks ir suvokia iki šiol, kad aukos yra svetimi“, – sakė A. Nikžentaitis.
Pasak jo, viena iš priemonių sužadinant empatiją Holokausto kontekste galėtų būti prisimenant žuvusius lietuvius sovietiniuose lageriuose ir parodant tuometinės sistemos nežmogiškumą. V. Bruveris taip pat pasidalino pastebėjimu, kad masinėje lietuvio sąmonėje egzistuoja skirtis tarp „mes“ ir „jie“ bei žydų žudynės yra tarsi atskiriamos nuo mūsų tautos istorijos.
„Čia kalbame apie tam tikrus sukurtus stereotipus, kurie buvo gajūs labai ilgą laiką, ir jų naikinimą. Jie labai smarkiai įsirašė į istorinę atmintį, jų ištrynimas – tai atimantis laiko procesas“, – antrino M. Pečiulis. Vis tik, jo tikinimu, naikinti atskirtį tarp „mes“ ir „jie“ gali padėti jau minėta edukacija.
„Atvira ir edukuota visuomenė yra pajėgi eiti į konsensusą, pajėgi suprasti argumentų kalbą. Jeigu mes neugdysime kritiškai mąstančios visuomenės, tai niekada nebūsime pajėgūs suprasti paties Holokausto“, – pabrėžė muziejininkas.
Istorinių faktų vertinimas
V. Bruveris pastebėjo, kad iki šiol netgi akademiniame lygmenyje nėra aiškaus sutarimo, kurie parodytų tuometinės visuomenės įsitraukimo į Holokaustą mastą, ar aiškių kriterijų, ką laikyti įsitraukimu. Jis tikina pasigendąs diskusijų šiuo aspektu.
A. Nikžentaičio įsitikinimu, paprastai ne istoriniai tyrimai, kurie daugeliui yra per sausi, lemia tam tikrus debatus. Anot jo, šio vaidmens galėtų imtis pati žiniasklaida.
„Nėra paslaptis, kad nepatogios temos dažnai buvo bandomos apeiti. Jeigu kalbėsime apie vienus ar kitus memorializacijos projektus, kartais konkretūs faktai ar procesai parodomi tik iš vienos pusės, bet nevertinama įvykių visuma. Dar plačiau žiūrint, labai didelė problema, kada bandome skatinti suvokimą ir supratimą, bet pateikiami tik istorijos fragmentai. Tokiu būdu mes kaip tik duodame įrankius ir ginklus propagandos veikimui, nes tos dėmės, kurias užpiešiame, arba juodas dėmes bandome perpiešti baltai, jas vis tiek atkapsto“, – kalbėjo M. Pečiulis.
Anot jo, procesus reikia analizuoti bendrame įvykių kontekste, neužmirštant nė vienos pusės. Pavyzdžiui, kalbant apie nacistinę okupaciją nereikėtų pamiršti pirmosios sovietinės okupacijos, nes tai, pasak laidos pašnekovo, yra tiesiogiai susiję procesai.
„Kad ir kaip skaudėtų, mes į žaizdas turime kišti nagus, traukti, diskutuoti. Blogiausia, kad mes norime labai greitų atsakymų, mes turime išmokti priimti informaciją. Turbūt greičiausiai sprendimus priima tie, kurie mažiausiai įsigilina į situaciją, mažiausiai įvertina visus faktus“, – savo nuomonę išsakė muziejininkas.
