Gynybos rizikos kapitalo fondo „ScaleWolf“ vadovas Edvinas Kerza papasakojo, kaip vykdomas šis darbas ir ko turėtume saugotis, nenorėdami net patys to nežinodami, sukelti grėsmę Lietuvos saugumui.
Kaip dažnai Lietuvoje sučiumpama nedraugiškų užsienio valstybių šnipų (o galbūt yra ir draugiškų)?
Šita veikla vykdoma nuolat. Nedraugiškų valstybių spec. tarnybos Lietuvą ir kitas valstybes šnipinėja kiekvieną akimirką, kasdien. Iš pirmo žvilgsnio ši veikla neatrodo dažna, tačiau reguliariai nuteisiami nedraugiškoms valstybėms šnipinėjantys asmenys. Taip pat yra nesuskaičiuojamai daug operacijų, kurios ir kurių rezultatai niekada nepaviešinami, nes tai – super sudėtingos ir slaptos operacijos. Tokioms labai sunku surinkti įrodymų, o ir atpažinti pačius asmenis.
Šnipų gyvenimas labai pasikeitė po Krymo aneksijos. Tada pasaulio ambasados pirmą kartą išsiuntė didžiulį skaičių šnipų, ypač Rusijos, ir taip tikėjosi sutrikdyti tinklo veiklą. Deja, tai yra tik ledkalnio viršūnė, nes prieš porą metų prasidėjus plataus masto karui Ukrainoje vien iš Europos Sąjungos šalių ambasadų išsiųsta daugiau nei 400 Rusijos šnipų. Ir tai nėra visi saugumo tarnybų darbuotojai ir šnipai.
Ar visi šnipai – vienodai slapti bei ieškomi?
Ne, jie skirstomi į kelias kategorijas. Vieni dirba po diplomatine priedanga. Tai reiškia „legaliai“ siunčiami atlikti diplomatines funkcijas ir turi imunitetą. Visi žino, kad jie yra šnipai ir tai yra įprasta praktika, tačiau jų negalima suimti ar apkaltinti, kol jie nepadaro grubių pažeidimų ar nepakenkia valstybei. Dažniausiai jiems niekas nepateikia kaltinimų, o peržengusius ribą tiesiog išsiunčia iš šalies. Jie labai aktyviai veikia, lankosi mokyklose, studentų renginiuose, baruose ir ieško potencialą turinčių jaunuolių. Tai reiškia – pradeda verbavimą labai anksti, nes užaugę tokie jaunuoliai tampa vadovais, politikais, valstybės tarnautojais ir tampa naudingi. Tas tinklas yra be galo didelis. Didžioji dalis šio darbo vykdoma pasitelkiant užverbuotus asmenis.
Kita šnipų rūšis – slapti. Kai jų ieškoma, dažnai nežinoma daug informacijos apie juos ir jeigu sučiumpami, jie teisiami šalyje, kurioje vykdė šnipinėjimą, niekur nesiunčiami.
Kuo užsiima šie žmonės?
Šnipų darbo kryptys yra kelios. Legaliai rinkti informaciją apie kitą šalį negalima, tačiau jie tai daro įvairiausiai būdais. Kol tai yra vieša informacija, ši veikla – toleruojama. Kita kryptis – megzti artimus ryšius su žmonėmis, turinčiais prieigą prie valstybės paslapčių, kritinės infrastruktūros. Ir dar viena kryptis – rinkti informaciją pasitelkiant žmones, kurie turi ryšį su nacionaliniu saugumu. Šioje vietoje peržengiama riba, tokia veikla jau laikoma trikdančia.
Labai dažnai pasitaiko, galbūt net jums teko matyti, kaip įvairūs įtartini asmenys, mūsų ar užsienio šalių piliečiai, lankosi šalia strateginių Lietuvos objektų, kritinės infrastruktūros ir tuos objektus fotografuoja apsimesdami, pvz., turistais. Taip renkama informacija, kaip Lietuva apsaugota, kur ir kaip būtų galima surengti operaciją, sutrikdyti valstybės saugumui svarbią veiklą. Ta informacija keliauja į užsakovo rankas – nedraugiškų valstybių žvalgybos centrines būstines.
Nereikia pamiršti ir kiršinimo, neapykantos kurstymo, dezinformacijos skleidimo, nepasitikėjimo skatinimo. Tam dažnai pasitelkiami socialiniai tinklai, internetas. „Deep fake“ kūriniai tampa vis sunkiau atskiriami nuo realybės. Neseniai nustatyta, kad socialiniuose tinkluose yra atskirų grupių, kuriose dalinamasi kenksminga informacija, o juos administruoja tie patys asmenys. Iš šalies tos grupės gali atrodyti niekuo nesusijusios, tačiau jos „susijungia“ į vieną didžiulį ir pavojingą marionetinį tinklą, valdomą tų pačių asmenų. Tokie „burbulai“ sukuria milžinišką poveikį, nors dažnas net nepagalvotų.
Kas jų laukia, jeigu yra sugaunami?
Nedraugiškų šalių žvalgybos pareigūnai sėda į kalėjimą. Kai kurie išvengia bausmės, nes slapstosi užsienyje, tačiau mūsų šalyje jie nuteisiami už akių. Tas pats įstatymas galioja ir Lietuvos piliečiams, o gresianti bausmė – iki 15 metų nelaisvės.
Kokia situacija su lietuviais – ar šiuo metu turime užsienyje dirbančių šnipų?
Jokia žvalgyba to niekada nepatvirtins, tačiau visų šalių žvalgybos atlieka savo darbą – vykdo iškeltas užduotis. Tai reiškia – įvairiausiais būdais bando išsiaiškinti, ką planuoja nedraugiškos valstybės. Taip pat imasi kontrveiksmų, trikdo tuos planus. Skirtingos šalys šia informacija dalinasi tarpusavyje, nes kolektyvinė gynyba yra prioritetas, pavyzdžiui, NATO šalims.
Ar visada ir kaip šalys tarpusavyje dalinasi surinkta informacija?
Yra specialūs bendradarbiavimo komitetai, dvišalės bei daugiašalės sutartys, kurių atstovai vieni kitiems perduoda informaciją. Tai irgi daroma labai atsargiai, stengiamasi neatskleisti daugiau, negu reikia. Žvalgybos metodai yra labai jautrūs ir sudėtingi, tad perduodant informaciją labai svarbu neišduoti metodo, kaip ji buvo gauta. Dažnai tai yra labai brangūs instrumentai, techniniai sprendimai, žmonių tinklas, kurių atskleidimas gali sužlugdyti ateities operacijas. Skirtingos žvalgybos turi skirtingų strategijų bei metodų rinkti informaciją, kuriuos atskleidus jais pasinaudoti gali priešiškos šalys. Pavyzdžiui, Rusijos ir Baltarusijos žvalgybų veiksmai Lietuvos atžvilgiu yra ypatingai agresyvūs bei aktyvūs, o tai reiškia, kad ir mūsų kontrveiksmai turi būti tokio paties lygio.
Taip pat stipriai intensyvėja Kinijos šnipų veiksmai. Iš vienos pusės tai – politinės priežastys, iš kitos – sparčiai auga skaitmeniniai veiksmai. Todėl ekspertams tampa pakankamai paprasta rinkti informaciją, nes labai dažnai mes nesuprantame, kad netinkamos apsaugos priemonės internete ženkliai sutrumpina žvalgybos pareigūnų operacijos atlikimo trukmę, o duomenų kiekiai surenkami milžiniški.
Kiek laiko gali užtrukti viena operacija šiame darbe, o gal ji net tampa viso gyvenimo karjera?
Reikia turėti omenyje, kad tai yra nenutrūkstama strategija – planas, kaip gauti informaciją ir plėsti tinklą. Užduotys kiekvienai komandai formuojamos individualiai, pakankamai plačios ir konkrečios, su aiškiais tikslais. Neretai tai susiję net su žmonių gyvybių atėmimu. Pasiekus tikslą operacija baigiama ir imamasi kitos.
Kiek šnipų skirtingose šalyse įdarbinama apskritai, jeigu lygintume valstybių dydžius, ekonomikas, pavojus, su kuriais susiduria skirtingos šalys?
Kiekviena žvalgybos tarnyba turi gilias savo tradicijas, unikalias užduotis, privalo atsižvelgti į pačios valstybės požiūrį. Kadangi tai yra ardanti ir neteisėta veikla, civilizuotas pasaulis stengiasi laikytis galiojančių teisės aktų bei vykdyti gynybinio pobūdžio operacijas. Tuo tarpu, šalys agresorės negerbia nieko ir neturi jokių skrupulų vertybėms bei išnaudoja šį elementą, kaip vieną pagrindinių užsienio politikos instrumentų. Nėra vienodo modelio ar būdo apskaičiuoti, tačiau žinoma, jog didžiausios šalys skiria milžiniškas investicijas ir resursus šiai sričiai palaikyti bei vystyti. Žvalgyba yra viena pirmųjų institucijų, „akys“, kurios laiku pastebėjusios gali išgelbėti žmonių gyvybes bei įspėti šalį apie artėjantį pavojų, kaip buvo Ukrainoje prieš pat karą.
Taip pat galime prisiminti metus, kai visą pasaulį krėtė terorizmo banga, tarkime, ISIS piko laikotarpiu. Šnipų infiltravimasis yra viena iš formų, kaip žvalgyba veikia draugiškoje teritorijoje, labai pavojingu būdu. Sėkmės atveju tai išgelbsti daugybę gyvybių visame pasaulyje. Šio darbo rezultatas – beveik atslūgusi teroristinių išpuolių baimė ir sumažėjęs skaičius.
Neseniai nuskambėjo kelios istorijos apie Rusijai šnipinėjusius Mantą Danielių bei kitus asmenis. Galbūt geopolitinių neramumų metu jų padaugėja, o gal slaptosios tarnybos dažniau paskelbia apie tokius atvejus?
Manau, kad bandoma išlaikyti balansą. Iš vienos pusės, viešumas nepadeda žvalgybos pareigūnams atlikti savo darbo. Iš kitos pusės, visiškai neskelbti informacijos apie tai irgi negalima, nes turi būti vykdoma ir atgrasymo politika. Gali atrodyti, kad informacijos rinkimas – nieko blogo: paėmiau kelis šimtus eurų, pažiūrėjau per tvorą, nieko nepavogiau, pasakiau, ką mačiau.
Esu susidūręs su atveju, kai kompetentingas asmuo, nedirbantis su slapta informacija, už sąlyginai mažą atlygį nedraugiškai valstybei perdavinėjo informaciją apie tai, kas vyksta strategiškai Lietuvai svarbiame objekte. Protu sunkiai suvokiama, kad žmonės sukelia riziką sau ir savo šaliai praktiškai už maistą. Jeigu jis tiksliai žinotų, kokie ilgi kalėjimo metai jo laukia, kad tarnybos atlieka savo darbą, galbūt prieš imdamasis tokių veiksmų pagalvotų dukart ir atsisakytų. Todėl mūsų saugumo tarnybos pakartotinai įspėja visuomenę ir net nurodo, iš kokių krypčių galime sulaukti pavojaus. Taip pat būtina viešinti nuteistų asmenų pavardes, nors ir neatskleidžiant detalios informacijos iš teismo posėdžių ar tų asmenų veiklos. Privaloma didinti sąmoningumą ir įspėti žmones.
Galbūt pasitaiko atvejų, kai informacija renkama iš žmonių, kurie apie tai net nenutuokia?
Nei kiek nenustebčiau, nes niekada negali žinoti, su kuo iš tikrųjų bendrauji. Dažnai žmonės yra užverbuojami dėl savo silpnybių, senų klaidų. Tarkime, keliaujant svetimoje šalyje padaugina alkoholio ir yra užfiksuojami kontraversiškose nuotraukose. Vėliau šantažo būdu jie gali būti priverčiami rinkti informaciją, kalbinti kolegas, kurie net neįtaria, kad perduoda informaciją priešiškos valstybės tarnyboms.
Ne veltui Baltarusijos, Rusijos režimai taip aktyviai kviečia užsieniečius atvykti į jų šalis. O tuo pačiu priiminėja įstatymus, kad apie atvykusius ir, pavyzdžiui, butą išsinuomojusius užsieniečius piliečiai privalo pranešti tarnyboms. Jeigu toje šalyje esama artimųjų, užsieniečiams neretai grąsinama, kad bus pakenkta jiems. Todėl saugumo tarnybos ir įspėja gyventojus, ypač aukštus pareigūnus, nevykti į nedraugiškas šalis, nes rizika ne tik Lietuvai, bet ir konkrečiai tam žmogui, kyla milžiniška.
Galbūt jums pasitaikė įdomių šnipų istorijų, kuriomis galėtumėte pasidalinti?
Labai konkrečių atskleisti negaliu. Mane truputį neramina skaitliškumas, nes su labai daug „turistų“, lankosi šalia svarbių objektų ir juos fiksuoja. Nors teisinių veiksmų prieš tokius žmones imtis sudėtinga ir dažnai nėra pagrindo, po kruopelę jie suneša ypatingai daug informacijos, kuri tampa vertingu rinkiniu, naudojamu nedraugiškų valstybių planams, kaip reikėtų pulti, destabilizuoti valstybę.
Prisiminiau atvejį, kuomet ruošėmės pirmininkauti Europos Sąjungos tarybai ir Briuselyje. Su kitais rūpinausi tam skirtų patalpų įrengimu. Į tą vietą kartą atėjo iš išorės tvarkingas, kultūringas žmogus, kuris, matyt, nesitikėjo, kad patalpos jau bus saugomos. Jis slapstydamasis, apsimesdamas sutrikusiu, mėgino pakliūti į vidų, slėpti savo tapatybę, pirštų antspaudus. Kol galiausiai buvo užkardytas ir atiduotas teisėsaugai. Kadangi šis įvykis, tokių žmonių veiksmai ir elgesys buvo nufilmuotas apsaugos kamerų, vėliau puikiai pasitarnavo mokymuose. Labai aiškiai išryškėjo, kodėl sau iš paskos būtina uždaryti duris, net laikinai išėjus iš kabineto, nepalikti jo atviro, apsaugoti kompiuterinę techniką, nepalikti dokumentų gulėti ant stalo ir panašiai.
Stebėjimo veiksmai atliekami nuolatos, nes nedraugiškos valstybės tikrai ruošiasi dienai X. Mes kartais per naiviai galvojame, jog ta diena – labai toli ar neišauš apskritai, tačiau reikia labai aiškiai suprasti, kad oponentai tikrai taip negalvoja. Jie kiekvieną mielą dieną neveikia daugiau nieko, tik renka informaciją ir ruošiasi tokioms situacijoms.
Ar tiesa, kad šnipai susikuria tapatybes ir dažnu atveju apie jų tikrąją veiklą nežino net artimiausi žmonės?
Paskutiniai šnipų mainai atskleidė, kad daug metų užsimaskavę šnipai gali gyventi vienoje teritorijoje, sukurti šeimas ir turėti slaptą gyvenimą. Niekas net negali įtarti, įskaitant ir šeimos narius, kad jų tėvai ar vaikai dirba šnipais. Sunku pasakyti, kiek tokių šnipų yra. Mano manymu, tokia praktika yra plačiai taikoma. Žinoma, ji – viena sudėtingiausių, nes reikalauja ypatingo slaptumo.
Anksčiau priešiškų valstybių šnipai būdavo ne tik kankinami tardant, įkalinami, bet ir nužudomi. Ar tai egzistuoja iki šiol?
Tai – visiškai realus scenarijus, tiek kalbant apie šnipų, tiek apie jų taikinių gyvybes. Būna, žmonės tiesiog dingsta. Galime prisiminti Skripalių istoriją ir kitas. Šiais laikais labiau įprasta iš šnipų gauti maksimalią naudą. Iš pradžių iš jų išgaunama visa galima informacija, po to jie kalinami, o atsiradus galimybei deramasi dėl mainų. Šis darbas – sudėtingas ir rizikingas, tad nenuostabu, kad kartais jie pakliūva į nelaisvę.