Vis dėlto Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys, priklausantis Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ frakcijai Tomas Tomilinas, sako, kad valdžioje pasikeitus politinėms jėgoms, pokyčių bus ir energetikos srityje.
„Kaip ten bebūtų, atėjo centro-kairės Vyriausybė. Taip, tam tikras kairės aspektas čia bus. Čia bus daugiau dėmesio ne mega dideliem projektams, o municipaliniams projektams, savivaldybių parkams ir iniciatyvoms, bendrijoms ir t.t. Tai natūralu. Keičiasi valdžia, keičiasi truputį ir vėjai. Nėra taip, kad copy-paste nuo buvusios valdžios.
Čia centro-kairės koalicija už milžinišką visuomenės mandatą, kuri pasakė, kad jiems reikia daugiau kairesnės politikos“, – T. Tomilinas kalbėjo trečiadienį vykusioje konferencijoje „Energetinio bendradarbiavimo banga: „S&P Global“ Baltijos jūros regiono energijos potencialo apžvalga“.
Laikinasis žemės ūkio ministras, konservatorius Kazys Starkevičius primena, kad saugikliai energetikos sektoriuje yra, tad kardinalių investuotojus atbaidančių pokyčių būti neturėtų.
„Įstatymuose esame įteisinę, kad saulės ar vėjo elektrinių pradėti projektai iki 2031-ųjų gali būti vystomi tomis pačiomis sąlygomis. Tai labai svarbu visiems investuotojams gaunant kreditus iš bankų. Tai garantija, kad pasikeitus valdžiai netampomi tokie svarbūs projektai.
Girdžiu iš kolegų, kad nesiruošiama daryti perversmų ir garantijas duoda tai, kad buvęs ministras keičia esamą ministrą ir jis tęs tas linijas. Žiūriu į verslo ir užsienio partnerius, kurie nori investuoti Lietuvoje, kad tikrai tos garantijos bus“, – sako K. Starkevičius.
Po susitikimo su prezidentu Gitanu Nausėda kandidatas į energetikos ministro postą Žygimantas Vaičiūnas teigia matantis tam tikrų nerimo ženklų rinkoje. Jis žurnalistams sakė, kad projektai stoja dėl rinkos aplinkybių, biurokratinių niuansų. Pasak Ž. Vaičiūno, svarbu ieškoti būdų, kaip projektus toliau tęsti ir pirmiausia jis įvardija saulės bei vėjo energetikos projektus.
Renginio transliacija:
Pažanga saulės ir vėjo energijos gamyboje
Darbus baigiantis energetikos ministras Dainius Kreivys yra sakęs, kad planus dėl atsinaujinančios energetikos plėtros Lietuva įgyvendino greičiau nei buvo numatyta. Šiuo metu šalyje pagaminama maždaug du trečdaliai vartojimui reikiamos elektros energijos: beveik trečdalis – vėjo, kone 8 proc. – saulės jėgainėse.
„Namų darbus padarėme žymiai anksčiau negu dabar vejasi kitos didžiosios valstybės. Ypač dėl energetinio saugumo nepriklausomybės. Kalbant apie žaliąją energetiką, mes turime potencialo daigiau nei išnaudojame. Mes turime jį išnaudoti maksimaliai. Tai mūsų pažangos, pridėtinės vertės ir ekonomikos, apie kurią svajojame, pagrindas.
Vis dar esame kai kur pigios ir nekvalifikuotos darbo jėgos ekonomika. Tai mūsų achilo kulnas, kur turime daryti milžiniškas investicijas. Ne tik į energetiką, bet ir į žmonių, vadovų įgūdžių gebėjimus“, – sako jis.
T. Tomilinas priduria, kad dabar vėl itin svarbu didinti suvokimą dėl klimato kaitos.
„Skirtingai negu nuotaika Lietuvoje, pasaulyje mes esame žemiausiame taške diskusijų dėl klimato kaitos. Mes vėl turime laimėti debatus dėl klimato politikos reikalingumo, dėl gyventojų palankumo šiai politikai, dėl karbonizacijos“, – sako T. Tomilinas, atkreipdamas dėmesį, kad Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus laimėjus respublikonui Donaldui Trumpui, didėja rizika, kad naftos ir dujų bendrovės gali padidinti savo produkcijos apimtis.
„Tai paveiks visus. Mūsų programos papildymas bei pagrindinis naujumo bei tęstinumo aspektas – reikės papildomų ambicijų. Pavyzdžiui, jei mes vystome energetiką, tai reikia ir socialinio aspekto: kaip tai paveiks mažuosius vartotojus, kiek jie mokės. Tokie socialinio teisingumo klausimai, kokia kainodara. Tai labai svarbu mums.
Atnešame šią naujovę, nes mums svarbu išeiti į gatvę ir įtikinti ne savo burbulą, o eilinį gyventoją, kuris sako: Europa išmeta tiek CO2, o moka trečdalį viso pasaulio įnašo nuo dekarbonizacijos projekto. Kodėl mes tiek daug mokam? Todėl, kad šie projektai ir iniciatyvos atneša daugiau socialinio teisingumo“, – sako T. Tomilinas.
K. Starkevičius sako, kad dėl kovido pandemijos ir prasidėjusio karo Ukrainoje Lietuva susidūrė su gilia energetine krize. Jis primena, kaip buvo keliami klausimai, ar sugebės tokį laikotarpį išgyventi šalies įmonės bei gyventojai, tačiau buvo sukurta subsidijavimo sistema tiek verslui, tiek gyventojams.
„2021 metais buvo 11 tūkst. gaminančių vartotojų, o dabar mes turime gerokai virš 100 tūkst. Noriu pabrėžti, kad bankuose žmonės šiai dienai laiko apie 20 mlrd. eurų. Galima sakyti, kad mes parodėme kryptį, kaip įdarbinti šiuos pinigus, nes buvo skiriama parama įsirengiant saulės elektrines, tačiau dalį reikėjo padengti savo pinigais. Mano skaičiavimais, 600-700 mln. savo lėšų tam panaudota“, – skaičiuoja K. Starkevičius.
Politikai bei verslas akcentuoja ir vėjo elektrinėse pagaminamos energijos svarbą.
Vyriausybė 2022 metais priėmė sprendimą vystyti du jūrinio vėjo elektrinių parkus. Energetikos ministerija skelbia planus, kad 2028 metais Lietuvos teritoriniuose vandenyse ties Palanga pradėsiantys veikti jūrinio vėjo parkai galėtų užtikrintų iki pusės dabartinio Lietuvos elektros energijos poreikio ir sumažintų šalies priklausomybę nuo elektros importo.
Pirmojo vėjo parko Baltijos jūroje konkursą pernai laimėjo „Ignitis grupė“, antrasis – paskelbtas lapkričio 18 dieną. Anksčiau pavasarį rengtas konkursas dėl antrojo parko nepavyko, nes buvo tik vienas dalyvis, o numatyta tvarka reikalavo, kad konkurse būtų bent du dalyviai. Dabar šio reikalavimo atsisakyta.
„Viena iš priežasčių – tai geopolitinė situacija. Mes esame tas pakraštys, kur vėjo jėgainė, kuri bus statoma, yra labiausiai priartėjusi prie mūsų priešo. Nors labai gerai, kad į NATO įstojo Suomija ir Švedija, o Baltijos jūra dabar vadinama NATO ežeru. Tai turi privalumų. Tačiau vertinant paskutinius įvykius dėl kabelių, kiekvienas investuotojas viską skaičiuoja. Tą reikia matyti. Jei šalis nori, kad joje būtų investuojama, reikia rasti ir padrąsinimus, kad su šia geopolitine situacija galima ir laimėti“, – sako K. Starkevičius.
Jis įvardija, kad teigiamai veikia biurokratijos sumažinimas. Pasak politiko, reikia palengvinti saulės ir vėjo energijos projektų įgyvendinimą, nes kai kurie stringa, o kartais – dėl perdėtų aplinkosauginių reikalavimų.
Vis dėlto specialistai atkreipia dėmesį, kad nereikėtų koncentruotis tik į atsinaujinančią energetiką, o palaikyti balansą, atsižvelgiant į galimybes, konkurencinę aplinką ir dabartinę geopolitinę situaciją bei Lietuvos saugumą.
„Be jokios abejonės tai labai svarbu. Net dėl žaliosios transformacijos yra tam tikri ginčai – kas užtikrina balansą, ar reikia mums būtinai reikia atsikratyti biokuro katilo namuose, o gal geriau jį palikti. Gal jis bus reikalingas, kai kokia nors diversija nutrauks elektros tiekimą“, – svarsto T. Tomilinas.
Ypatingas dėmesys vandenilio gamybai
Daug dėmesio pastarąją kadenciją Energetikos ministerija skyrė ir vandeniliui. Numatoma, kad iki 2040 metų šešias šalis – Suomiją, Estiją, Latviją, Lietuvą, Lenkiją ir Vokietiją – turėtų jungti 2,5 tūkst. kilometrų ilgio žaliojo vandenilio koridorius – tai turėtų būti vienas pirmųjų veikiančių tarpvalstybinių vandenilio projektų Europoje.
Be to Lietuva iki 2050-ųjų jau turėtų pasigaminti pakankamai vandenilio savo poreikiams patenkinti, o perteklinius energijos produktus eksportuos į kitas šalis, naudodama vietinę žaliąją elektros energiją, teigia ministerija.
Vandenilis – tai bespalvės ir bekvapės dujos. Pereinant prie žaliosios energetikos, vandenilis naudojamas kaip alternatyva kitokiam kurui. Juo gali būti varomas įvairus transportas ir technika: laivai, vilkikai, automobiliai, juo galima šildyti ir namus.
Vis dėl to šioje srityje susiduriama su kliūtimis. Kretingos rajono Darbėnų seniūnijos gyventojai šiemet pasipriešino planuojamoms vandenilio ir metanolio gamyklos statyboms. Jie baiminosi dėl galimos taršos, įvairių incidentų, taip pat galimo sprogimo ar rizikos likti be gėlo vandens.
„Reikėjo didesnį dėmesį skirti darbui su visuomene, informavimui, kokias privilegijas jie gautų. Tai nupiešta kaip didžiausias siaubas, kad kažkas sprogs. Reikia kaltę prisiimti ir mums, politikams, kad nepadarėme visko iki galo. Investuotojas išsigando ir atsitraukė“, – pasakoja K. Starkevičius.
Jis primena, jog įstatyme yra numatyta, kiek nuo pagamintos energijos atiteks bendruomenei.
„Tai reikia labiau ir išaiškinti, kad žmonės žinotų, jog į penkiolikos kilometrų zoną patenkanti gyvenvietė kiekvienais metais gaus 60 ar 100 tūkst. eurų, paskaičiavus nuo pagamintos elektros kiekio bei galios. Šias lėšas bendruomenė galės naudoti savo lėšoms.
Kodėl lenkiame lenkus? Jie klausia mūsų patirties, kodėl turime gaminančių vartotojų proveržį. O pas mus kiekvienas gaminantis vartotojas turi savo elektros sąskaitą, kur du metus kaupia. Pas lenkus to nėra ir jie pristojo. Kai ką turime geriau nei kaimyninėse valstybėse. Reikia peržiūrėti ir įstatymus, kad būtų teisingiau paskirstoma“, – sako K. Strakevičius.
Jo teigimu, vandenilio projektai svarbūs ir turės būti vykdomi.
Klaipėdos uoste prasidės žaliojo vandenilio gamyba – tai pirmasis toks projektas Lietuvoje. Pasak Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos, po poros metų jų laivyną papildys vandeniliu varomas laivas, uosto įmonės taip pat planuoja savo technikos keitimą į varomą vandeniliu.
„Reikia daryti viską, kad būtų kuo mažiau dirbtinių kliūčių. Manau, kad įstatyminiai aktai visai neblogai tai reguliuoja, tik reikia dirbti su bendruomenėmis. Įstatymuose jiems numatytos kompensacijos. Jeigu reikia dar ką nors tobulinti, mes esame tam atviri“, – tikina K. Starkevičius.
