Po to, kai D. Trumpas kandidatu į viceprezidentus pasirinko J. D. Vance’ą, paskirdamas prieštaringais pareiškimais garsėjantį senatorių, kuris vienas radikaliausių populistinio Respublikonų partijos sparno politikų, netgi kai kurie amerikiečiai kėlė klausimą: kas toks? Portretą nupaišyti ir susidaryti pirmą įspūdį, regis, nėra sunku.
Vieniems jis atrodo kaip kylanti partijos žvaigždė, amerikietiškos svajonės pavyzdys, kaip iš sudėtingos šeimos kilęs, sunkią vaikystę patyręs „paprastas darbo žmogus“ prasimušė iki politikos viršūnių, kitiems – nuomones keičiantis ambicingas populistas, nepatyręs ir pavojingas.
Bet kuriuo atveju, jei D. Trumpas būtų išrinktas prezidentu, J. D. Vance’as taptų antruoju žmogumi JAV. O turint omeny, kad šis pasirinkimas praėjus kelioms dienoms po nepavykusio pasikėsinimo į D. Trumpą, tai tapo priminimu apie viceprezidento, kuris perimtų JAV vairą, jei prezidentas žūtų arba nebegalėtų vykdyti savo pareigų, svarbą. Bet ar išties verta nerimauti dėl J. D. Vance’o, kitų galimų D. Trumpo pasirinkimų bei jų pažiūrų – kokios jos yra iš tikrųjų, jei jis jas viešai keičia?
Kalba garsiai, bet nėra patyręs
Jamesas Davidas Bowmanas dar prieš dešimtmetį buvo nedaug kam žinomas buvęs jūrų pėstininkas, teisininkas iš kuklios šeimos. Po vedybų 2014-siais jis pasikeitė pavardę į savo senelio, sutrumpino vardą iki inicialų ir J. D. Vance’o. Pirmą kartą jis atkreipė į save dėmesį 2016 m. išleidęs memuarus „Hillbilly Elegy“, kuriuose niūromis spalvomis nupiešė savo skurdžią vaikystę Ohajuje, pakurstydamas nacionalinę diskusiją apie iššūkius, su kuriais susiduria baltųjų darbininkų klasė.
Savo kalboje respublikonų partijos kongrese J. D. Vance’as būtent tai ir akcentavo – daugiausiai dėmesio skirdamas savo šeimos istorijai, kad tai yra jo įkvėpimo ir atsispyrimo šaltinis, o taip pat ir vidaus politikai, kas imponuoja rinkėjams.
Tai yra ypač svarbu ne tik todėl, kad savo įvaizdį kruopščiai puoselėjantis politikas ir visa respublikonų partija tikisi pritraukti vadinamųjų baltųjų darbininkų klasės rinkėjų balsus, kurie kadaise buvo pagrindiniai Demokratų partijos šalininkai tokiose kovos laukuose kaip Mičiganas, Viskonsinas ir prezidento Joe Bideno gimtoji Pensilvanija, bet ir todėl, kad jį šalininkai regi kaip D. Trumpo įpėdinį.
Pats 79 metų D. Trumpas yra beveik dvigubai vyresnis už 39 metų J. D. Vance’ą, tad net jei nesėkmingas pasikėsinimas į buvusio JAV prezidento gyvybę ir nenutraukė jo gyvybės, o pergalė rinkimuose dar negarantuota, artimiausi 4 metai Baltuosiuose rūmuose, jei tik D. Trumpas ten patektų, gali būti ypač sunkūs, o tikimybė, kad jis siektų dar vienos kadencijos priklausytų nuo sveikatos.
Todėl daug vilčių dedama būtent į D. Trumpo pasirinkimą – viceprezidento pareigos neįpareigoja po ketverių metų siekti prezidento posto, bet pagunda istoriškai tampa nemenka – iš 49 viceprezidentų 6 vėliau laimėjo savo partijų nominacijas ir JAV rinkėjų buvo išrinkti prezidentais.
Bet norint pakartoti tokį skrydį J. D. Vance’ui teks nemažai įrodyti – tiek sau, tiek partijai, tiek prezidentui, tiek juo labiau kritikams, kad jis nėra atsitiktinai iškilęs politikas.
Juk tiek JAV prezidentas, tiek viceprezidentas yra svarbiausi žmonės ne šiaip JAV, jie yra ir svarbiausi sprendimų priėmimo grandinėje – JAV prezidentas yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, kuris gali bet kurią akimirką įsakyti panaudoti branduolinius ginklus.
Jei prezidentas to negali padaryti, jo vietą užima viceprezidentas. Saugumo ir užsienio politika, net jei JAV rinkėjams dabar tai nėra įdomiausi klausimai, yra vienos svarbiausių temų tiek prezidentui, tiek viceprezidentui – kiekvieną jų žodį gaudo užsienio šalių lyderiai, diplomatai – tiek priešiškų valstybių, tiek sąjungininkų.
Tad jei per 2016-2020 m. pirmąją D. Trumpo kadenciją pasaulis kraupo ir bandė įprasti prie neprognozuojamo tuometinio JAV prezidento pasisakymų bei sprendimų, dabar, kai viceprezidentu pasirenkamas radikaliu vadinamas politikas, regis, galima tikėtis tik dvigubai daugiau neaiškumo, drastiškų pasisakymų bei sprendimų.
Būtent todėl kritikai dabar atkreipia daugiausiai dėmesio į tai, kuo išsiskiria J. D. Vance’as – menka politine patirtimi, nes jis senatoriumi išrinktas vos prieš 2 metus, o taip pat dėl radikalios retorikos, kuri šiuo metu tinka tik respublikonų partijai, jos rėmėjams.
Viena vertus, būtent pastarasis veiksnys yra svarbiausias, nes J. D. Vance’as bando įtikti netgi ne daugumai JAV rinkėjų, o tik tiems, kurie balsuos pirmiausiai už D. Trumpą. O jau tikrai jis nebando įtikti kitų šalių politikams, visuomenėms, netgi sąjungininkams. Iš pirmo žvilgsnio, tiesmukos, aštrios, prieštaringos jo kalbos, pasisakymai yra geriausias to įrodymas.
Pavyzdžiui, prieš kelerius metus J. D. Vance’as viešai pareiškė, kad jam vienaip ar kitaip nėra svarbu, kas nutiks su Ukraina, kuri tuo metu buvo sulaukusi tiek JAV, tiek daugelio kitų šalių paramos ir pirmaisiais atviros Rusijos invazijos metais bandė išlikti, išsaugoti nepriklausomybę.
JAV parama – tiek finansinė, tiek ypač ginklais ir kitomis priemonėmis tuo metu ukrainiečiams buvo (ir tebėra) kritinė, bet svarbiausia, kad ją rėmė dauguma politikų.
Bet greitai skeptikų balsai tapo garsesni, paėmė viršų ir vienas besipriešinančių tolesnei paramai Ukrainai buvo ir tebėra J. D. Vance’as. Jis ir toliau šiurpino tiek ukrainiečius, tiek kitus europiečius savo pasisakymais. Šiemet Miuncheno saugumo konferencijoje jis netgi tikino, kad, jo manymu, V. Putinas nekelia egzistencinės grėsmės Europai.
Tokiam teiginiui gali paprieštarauti daugelis Europoje, ypač Rusijos kaimynai, kurie su nerimu stebi Kremliaus pradėtą karą Ukrainoje, o šalių lyderių, karinių sprendimų priėmėjų ir ekspertų nuomonės sutampa – V. Putinas kelia ir kels dar didesnę grėsmę žemynui, nes jo imperinis Ukrainos sunaikinimo planas tėra tik pradžia.
Vis dėlto J. D. Vance’as leido aiškiai suprasti, kad renkantis tarp paramos Europai, juo labiau Ukrainai ir tarp sąjungininkų Artimuosiuose rytuose, t.y. Izraelio, o taip pat žiūrint į Kinijos grėsmę, pastarieji du vektoriai neišvengiamai taps svarbesni, jei Baltuosiuose rūmuose vėl dirbs D. Trumpas.
Nesyk girdėti įspėjimai iš JAV
Kita vertus, svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, ką dar pasakė ir nuosekliai kartoja J.D. Vance’as ir ne tik jis. Kandidatas į viceprezidentus toje pačioje Miuncheno saugumo konferencijoje taip pat akcentavo iš Vašingtono jau keliolika metų kartojamus priekaištus europiečiams. Šių priekaištų esmė yra labai paprasta: Europa turi ne šiaip daugiau dėmesio skirti savo pačių gynybai, bet ir įrodyti, kad naštą kartu su amerikiečiais jie gali pasidalinti tolygiai bei sąžiningai.
Būtent sąžiningumas, o tiksliau jo stoka iš Europos pusės buvo ir tebėra vienas pagrindinių D. Trumpo administracijos bei dabartinės kampanijos užsienio politikos akcentų: sąjungininkai naudojasi JAV karine galia, amerikiečiai moka gerokai didesnę kainą, velka per didelę naštą, rūpindamasi kitų, o ne savo saugumu – tai esą nesąžininga. Ir nors tai nėra nauji JAV priekaištai, netgi ne visada teisingi, įgarsinti D. Trumpo jie pamažu virto kaltinimais, šantažu ir ultimatumas.
Panašiai kalbėjo ir tebekalba ir J. D. Vance’as. Jei europiečiai nesutinka su jo vertinimu, kad Rusija nėra tokia grėsmė, jei jiems Kremlius išties kelia grėsmę, tai kodėl, po galais, Europa pati nieko nedaro, kad jaustųsi saugiau? Kodėl JAV turi vėl gelbėti europiečių kailį, saugoti turtingo ir išlepusio žemyno šalis, kurios vis dar po šitie amerikiečių pastabų, nesugeba pasirūpinti savo saugumu?
Dar daugiau, Miunchene J. D. Vance’as įgėlė ir tiems europiečiams, kurie mėgsta girtis ir skaičiuoti tariamai padidintas išlaidas gynybai, didesnes investicijas į įsigijimus, o ypatingai tiems, kurie bando lygiuotis BVP. Esą Europos šalių BVP tiek bendrai, tiek gynybai kartu sudėjus pranokstą Rusiją.
„Čia Europoje girdžiu daug savigyros, kaip pagal BVP mes esame turtingesni už Rusiją. Ir taip, esame turtingesni, mūsų piliečiai turtingesni už rusus, gyvename geriau, tuo galime didžiuotis. Bet karų su BVP nelaimėsi, laimėsi ginklais. Ir Vakarai negamina pakankamai ginklų“, – įgėlė J. D. Vance’as ir dar užbėrė druskos ant žaizdos – kai Rusija įsiveržia į Europos valstybę – Ukrainą, europiečių pramonė nepajėgia pagaminti karui reikalingos įrangos ir ginklų.
Be to, anot J. D. Vance’o, Europa negali kliautis kaip įprastai – amerikiečių parama, nes ir JAV nėra pajėgios pagaminti tiek, kad galėtų vienu metu kariauti kelis karus.
„Mums reikia, kad Europa prisiimtų didesnį vaidmenį už savo saugumą. Ir taip yra ne todėl, kad mums nerūpėtų Europa. Taip yra todėl, kad mes turime pripažinti, jog gyvename pasaulyje, kuriame visko trūksta. Čia dominuoja mintis, jog JAV yra supergalybė, kuri gali daryti viską vienu metu.
Ir aš jums kartoju, atsibuskite. Dabartiniame pasaulyje Amerikos galimybės vienu metu remti Ukrainą, sąjungininkus Artimuosiuose rytuose ir ruoštis krizėms Pietryčių Azijoje nėra realistiška. Tiesiog neveikia matematika, kalbant apie ginklų gamybą“, – teigė JAV senatorius.
J. D. Vance’o nuomone, tai reiškia, kad europiečiai pagaliau nusipelno sąžiningo požiūrio iš JAV: amerikiečiams reikia sąjungininkų, o ne išlaikytinių.
Šią savaitę jis savo kalboje užsienio politikai teskyrė kelis sakinius, tačiau pakankamai griežtus: jis su D. Trumpu užtikrins, kad sąjungininkai mokėtų „sąžiningą kainą už taikos išsaugojimą pasaulyje“. Daugiau jokių nemokamų pavėžėjimų šalims, kurios išduoda Amerikos mokesčių mokėtojų dosnumą.
Tokį požiūrį paantrino ir paties D. Trumpo pareiškimai, kad Jungtinės Valstijos „niekuo nesiskiria nuo draudimo bendrovės“, o „ Taivanas mums nieko neduoda“, nors „turėtų mokėti už gynybą“.
Taivanas į tai jau atsikirto, primindamas, kad šalis per aštuonerius metus padidino karinį biudžetą nuo 2 iki 2,5 proc. BVP, o D. Trumpo kritikai dar ir priminė, kad Taivanas už 19 mlrd. dolerių užsakė amerikietiškos ginkluotės, dalies kurios vis dar nesulaukė. Bet atsikirtinėjimas ir D. Trumpui, jo oficialios ar spėjamos komandos nariams esmės nekeičia ir įspūdžio respublikonams nedaro.
Lietuvos 3 proc. gynybai irgi nežavi
Viena vertus, kritika europiečiams yra įsisenėjusi, ją galima kartoti, pasitelkiant grasinančias užuominas, antra vertus, to retorikoje užtenka D. Trumpo rinkėjams, kai kalbama apie užsienio politiką – naratyvas, kad visos kitos šalys gyvena JAV sąskaita ir elgiasi nesąžiningai veikia.
Tai neblogai iliustruoja ir Elbridge’o Colby, buvusio Pentagono pareigūno, artimo D. Trumpo šalininko ir, galimai, būsimojo prezidento patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pasisakymai. Pavyzdžiui, pavasarį komentuodamas Lietuvos sprendimą padidinti gynybos finansavimą nuo 2,5 proc. iki 3 proc. tuo metu, kai kai kurios kitos NATO šalys iki šiol neskiria nė 2 proc., E. Colby neliko sužavėtas.
„Lietuva turėtų skirti ne 2,5, bet 5 ar daugiau proc. BVP. Mums reikia mažiau jaudinančios retorikos iš tokių šalių, kaip Lietuva ir daugiau savęs pavertimo dygliakiaulėmis, su minų laukais, prišaudytais artilerijos sektoriais“, – kalbėjo E. Colby. Prieš kelias savaites jis neigiamą retoriką Lietuvos atžvilgiu dar labiau sustiprino.
„Nemanau, kad Lietuvos skiriami 3 proc. gynybai yra įspūdingi. Estija skiria 3 proc. Jei būčiau jų vietoje, skirčiau 10 proc. jei jau jie rimtai kalba apie tai, kokia grėsminga yra Rusija“, – šaipėsi E. Colby. Šią savaitę jis iš esmės pakartojo, kad nepaisant to, ką bedarytų europiečiai, D. Trumpas nėra ir nebus patenkintas – reikėtų daugiau.
Tokios kalbos lietuviams ir kitiems NATO sąjungininkams Europoje gali nepatikti, atrodyti įžeidžiančiai, absurdiškai, nes neatsižvelgiama į kontekstą, realias galimybes.
Tai taip pat nereiškia, kad stebuklingai pasiekus 5 ar daugiau proc. finansavimo gynybai kartelę priekaištų iš Vašingtono neliktų – pagrindiniu Lietuvos uždaviniu per artimiausius metus taps gebėjimai įtikinti JAV, kad Lietuva ne šiaip diplomatinėse kalbose yra „patikima partnerė“, bet ir Vašingtone būtų tokia matoma. Ir ne tik matoma – Lietuvai reikės būtent įsigijimais įrodyti, kad Lietuva rimtai nusiteikusi reaguoti į Rusijos grėsmę, o įrodymus dar reikės ir įtikinamai iškomunikuoti.
Savaime prezidentu dar neišrinkto D. Trumpo ar jo būsimos bei netgi galimos komandos reikalavimai arba lūkesčiai šiuo metu dar gali atrodyti ir tik kaip įkaitusios rinkimų kampanijos retorika – neatsakinga, bet nebūtinai būsimosios politikos išraiška.
Jei D. Trumpas, J. D. Vance’as ar tokie žmonės kaip E. Colby patektų į Baltuosius rūmus po lapkritį vyksiančių JAV prezidento rinkimų, jie nebūtinai skubėtų išvesti amerikiečių karius iš Lietuvos – ji nėra logiškas pirmasis taikinys ar „nesąžiningumo“ įrodymas. Priešingai, Lietuva turi visas galimybes būti geruoju pavyzdžiu.
Vis dėlto akivaizdūs keli dalykai. Pirma, tai, kad Europos šalys nesugeba pagaminti pažadėtos amunicijos, skirti reikiamų priemonių Ukrainos ir savo gynybiniams poreikiams, nepaisant visų ambicingų pažadų, jų nesilaiko, yra ne šiaip apgailėtina, dėsninga, bet ir tampa žodine amunicija D. Trumpo ir jo komandai rinkimuose. Kol kas tai tėra rinkimų „mėsa“.
Tikimybė, kad tai gali virsti sprendimais yra reali – net jei Pentagonas ir kitos institucijos paprotintų patį D. Trumpą, J. D. Vance’ą dėl to, ką reikštų paramos mažinimas ar nutraukimas Ukrainai, ką reikštų sąjungininkų Europoje apleidimas, suradikalėję ir izoliacionizmą pasirinkę respublikonai, apie kurį anksčiau yra įspėjęs pats respublikonų prezidentas George’as W. Bushas, gali išpildyti grasinimus.
Antra, tai, kad tokių šalių, kaip Vokietija, pažadai dvigubinti paramą Ukrainai yra laužomi, net jei bandoma dangstytis įvairiomis priežastimis, pavyzdžiui, visuomenės pritarimu, pats faktas skamba nekaip ir tik dar labiau menkina amerikiečių pasitikėjimą Europa.
O kartu galiausiai tai gali neišvengiamai lemti ir paramos visai Europai mažinimą, ypač krizinių situacijų metu, jei tokios krizės pirmiausiai kiltų Pietryčių Azijoje. Net jei JAV galimybės plėsti savo pramoninį potencialą teoriškai yra didesnės, nei Europos ir didesnės, nei teigia J. D. Vance’as, abejonės, ar jos gali prilygti toms JAV pastangoms, kurios buvo sutelktos Antrojo pasaulinio karo metais išties sklando ore.
Antra vertus, Europos šalys – tiek didžiosios, tiek prie Rusijos esančios, gali įrodyti, kad pasirengė tam planui B, kuris vadinasi „antroji D. Trumpo kadencija“. Kad ir ką ji reikštų, kad ir kaip išsipildys (arba ne) J. D. Vance’o perspėjimai, grasinimai, kad JAV nėra pajėgios remti visų sąjungininkų, Europai tai visų pirma yra galimybė – galbūt paskutinė – įrodyti, kad dėl Senojo žemyno respublikonų retorika klysta. Neįrodžius to, Europa rizikuoja grįžti į 1939-1945 m. situaciją. Tik teoriškai jau – ne JAV.