Socialiniuose tinkluose Jonės ir Gabrieliaus mama neslapsto jų veidų ir noriai rodo bei pasakoja Grigaliūnų šeimos džiaugsmus, neįmanoma nepajusti jos rūpesčio bei meilės.
Jūs teisi, aš iš tiesų džiaugiuosi vaikais. Ir tai rodau. Yra žmonių, kuriems net trukdo mano atvirumas ir džiugesys. Man patinka džiaugtis, aš myliu savo vaikus ir artimus, o socialiniai tinklai puikiai pasitarnauja, nes mėgstu dalyvauti, dalintis ir kalbėtis, bei kelti ūpą – sau ir kitiems. Esu super netobula mama. Neprisimenu iš kokios vaikiškos knygos ši mintis, bet skamba kažkaip taip: „žmonėms reikia labai daug visko. Žmonių daug, o visko yra labai mažai“. Taiklūs žodžiai. Todėl dažnai sau ir kitoms mamoms bei tėčiams kartoju, kad geriau džiaugtis ir augti kartu su vaikais, nei norėti būti tobulais tėvais“, – sako Agnė.
Jos energijos, atrodo, užtenka viskam, tad kur slypi paslaptis? Ar veikli mama turi kokį būdą, kuriuo galėtų pasidalinti su dejuojančiomis, kad nieko nespėja net ir augindamos vieną atžalą?
„Siūlau susilaukti antros atžalos ir pasižiūrėti, kas bus (juokiasi). Kas Jums sakė, kad aš viską spėju? Nespėju. Energijos turiu daug. Galbūt dėl to, kad dirbu mylimus darbus. Tiek renginių organizavimas, tiek komunikacija, tiek radijo laida yra mano žaidimo aikštelė. Galbūt todėl viskas vyksta sklandžiau ir greičiau. Jau seniai laikausi idėjos, kad šalia darbų ir vaikų gyvena ir du žmonės, kurie viską ir pradėjo. Todėl, kad santuoka ir visa kita veiktų, viską reikia kurstyti, reikia pabūti KARTU – o tada vėl viskas iš naujo, bet gal pailsi, viskas pasidaro šviesiau ir dejuoti ne tiek norisi“, – šypsosi A. Grigaliūnienė.
O kaip pasinėrus į motinystę nepamiršti vyro?
„Galbūt vyrai galėtų dažniau išbėgti į gyvenimo aikštelę, kaip sakoma, daugiau dalyvauti namų veiksme – tuomet jų niekas tikrai nepamirš?“, – yra įsitikinusi Agnė.
Ji sako, kad jau spėjo „išgyventi“ dvi skirtingas motinystes ir dažnai juokauja, kad turi vieną seną ir vieną naują vaiką.
„Gabrieliui 15 metų, Jonytei – 4. Tai dvi skirtingos motinystės, kurios savaip praturtino, nuvargino, bet iš esmės – džiugino. Kasdien vaikus auginti nėra paprasta. Visi tai žino, kas juos iš tikrųjų, ne pro forma – augina. Paradoksalu, bet dabar esu jautresnė mama. Daug daugiau išgyvenu, bet stengiuos to nerodyti savo vaikams, nes viena didžiausių vertybių, ką galime suteikti vaikams yra drąsa. Tai stengiuosi daryti kasdien. Drąsinti gyventi, patirti, susipažinti, mokytis, bandyti. Nes pasaulis mano akimis yra daugiau gražus, nei baisus. Bent jau taip norisi tikėti. Ir gyventi jame – yra didžiulė dovana. Ir kuo daugiau gyvenu, tuo labiau noriu savo vaikams perteikti meilės pačiam gyvenimui. Net jei gyvenimas kartais ir parodo savo aštrius dantis“, – sako A. Grigaliūnienė.
Jos teigimu, iš vaikų klausimų sulaukia pačių spalvingiausių, o su paaugliu sūnumi bendraudama „suaugusiųjų“ temomis, stengiasi kalbėti solidžiai.
„Taip su manimi bendravo tėvai: manęs nerado kopūstuose, nepirko parduotuvėje ir niekada nenorėjo atiduoti jokiam dėdei ar tetai jei neklausiau, o neklausiau daug kartų. Ko gero, ši tradicija persiduoda. Pati dabar mokausi atvirumo. Ne skandalingo, ne saldaus, bet ir ne rėkiančio. Todėl stengiuosi kalbėti paprastai ir aiškiai, bet ne prastai“, – sako renginių organizatorė.
Tuo turėsime progą netrukus įsitikinti, nes Agnei uždavėme į redakciją skaitytojų atsiųstus atžalų klausimus. Kaip jai seksis į juos paprastai, aiškiai, bet ne prastai atsakyti?
– Jei man skauda pilvą, ar tai reiškia, kad jame auga vaikutis?
Ko gero, ten auga pats pilvas, bet kadangi nevalgei pietų – jis neturi iš ko augti. Todėl prašo Tavęs pasistiprinti.
– Kartą mačiau prie baseino moterį su plastmasine koja: ar ji lėlė Barbė?
Ji tikrai nėra lėlė Barbė. Ji daug ypatingesnė. Ir labai stipri, nes plastmasinė koja yra jai pridėta, kad būtų patogiau vaikščioti. Įsivaizduoji kokia ji stipri – jei išmoko su tokia koja judėti?
– Kaip jauteisi, kai buvo tavo paskutinė vaikystės diena?
Dažnai jaučiuosi, kad širdyje man vis dar dveji metai, tad iki vaikystės pabaigos dar toli.
– Kodėl žmogus negali numirti tada, kada nori, o turi mirti tada, kada reikia?
Labai geras klausimas, į kurį atsakymo žinoti nenorėčiau, nes būtų nepalyginamai nuobodžiau gyventi. Pagalvok, jei visuomet žinotum, kaip baigsis pasaka? Ar Tau tai patiktų?
– Ar žmonės, kurių akys rudos, viską mato rudai?
Nebūk rasistas.
– Kas nutinka, kad žmonėms tampa nebeįdomūs žaislai?
Grožis tame, kad žmonėms taip nenutinka niekada, jie visuomet susigalvoja sau naujų žaidimų arba žaislų. Tarkim, mano myliausias žaidimas dabar – boksas. Ohoho kaip smagu!
– Jei išgerčiau muilo, ar gali būti, kad bezdėčiau burbulais?
Kas tikrai gali būti yra tai, kad gali apsinuodyti. Pati esu apsinuodijus burbulais, bet ne muilo, tad muilo arba burbulų gerti nesiūlau.
– Kodėl seni žmonės tokie susiraukšlėję?
Dabar nepasakyčiau – yra daug gerokai pagyvenusių žmonių, bet jie visiškai nesiraukšlėja – todėl net gaila, nes žmonės bando apgauti gyvenimą – nepavyks. Todėl geriau raukšlėtis. Gal Tau ir man dabar gali pasirodyti keista, bet raukšlės gali ir puošti.
– Kodėl žmonės geria sugižusį pieną ir jį vadina kefyru?
Žmonės geria labai daug keisčiausių dalykų pasaulyje. Kefyras – tikrai ne pats baisiausias gėrimas. Todėl ramu. O dėl pavadinimo – tai žmonės dažnai linkę dalykus vadinti ne savais vardais.
– Kodėl Raudonkepuraitė neatskyrė savo močiutės nuo vilko?
Todėl, kad buvo kiek žioploka. Tau linkiu tokiam arba tokiai nebūti, atskirti draugus, žmones ir dalykus visur ir visada, ir pagalvoti apie tai, kad vilko gal ir nebūtina bijoti – su juo reikia susidraugauti, tada nebus problemų.
– Knygoje skaičiau, kad žmogaus kūnas sudarytas iš daug vandens. Tai kodėl aš nesu skystas?
Yra pavojus, kad Tu kietas.
– Iš kur atsiranda vanduo?
Geras klausimas. Į kurį egzistuoja daug atsakymų. Mano namuose vanduo atsiranda iš gerbiamųjų „Vilniaus Vandenų“.
– Kodėl mano draugės brolis gražesnis už maniškį?
Na tikrai ne gražesnis. Jie abu gražūs, nes broliai yra visuomet patys gražiausi ir šauniausi gyvenime. Ir šiaip – nepavydėk.
– Kam man mokytis matematikos, jei aš jau žinau, kad užaugęs būsiu valytojas?
Susiskaičiuoti šluotom ir kibirams.
– Kaip atskirti kas yra gerai, o kas blogai?
Jei atvirai, kartais būna, kad pati neatskiriu. Bet tada įvyksta negerų dalykų ir skauda širdį. Šiaip širdelė dažniausiai Tau pasako, kas gerai, o kas ne, tad mums abiems linkiu klausyti to, ką sako širdis.
include("/www/delfi/php/local/formAdmin/gen/241.inc"); ?>