Ryt, ketvirtadienį, meno žinovai kalbės apie teatrą, jo reikšmę ir naudą augančioms asmenybėms – mūsų vaikams, kaip teatro edukaciją perkelti į kiekvieno namus ir tėvystę padaryti žaismingesnę bei lengvesnę. Pati Gintarė sako, kad tokių susitikimų su mamomis jai visada norėjosi ir tikisi, kad tai taps tęstiniu projektu.
– Jau rytoj pirmą kartą pakviesite mamas su vaikais iš pat ryto atvykti į teatrą. Ką jūs ten veiksite?
– Taip, pirmą kartą kviečiame mamas ir vaikus į tokius rytinius, teatrinius pusryčius. Pasiūlysime, kaip galima namuose su savo mažais vaikais kurti teatrą ir dieną padaryti prasmingą. Konkrečiai aptarsime, kokiomis priemonėmis tą daryti. Nustebsite, kad tos priemonės – pačios paprasčiausios, esančios visų namuose.
– Iš kur jūs pati semiatės šių idėjų?
– Ilgą laiką dirbau iki mokyklinio ugdymo mokyklėlėje. Mano kolegė Ilona Kvietkutė taip pat turi nemažą pedagoginę patirtį. Tai su ja turime patirties tiek sceninės, tiek kaip mamos, tiek kaip pedagogės. Kadangi pati auginu vaikus, man asmeniškai labai norisi tokių susitikimų su mamomis, su vaikais. Nes noriu dalintis, sužinoti, noriu ramybės namuose, noriu pati būti rami. Mano šūkis – meilė yra veiksmas, o dalinimasis grožiu, kuris puošia kasdienybę, yra mano sąmoningai pasirinktas veiksmas, kurio tikslas kurti gražesnę dabartį, nes tik graži dabartis gali vesti į gražų rytojų. O mūsų dabartis ir rytojus yra mūsų vaikai. Nuo to, kaip gyvens jie, priklauso, kaip gyvensime mes.
– Ką duoda teatras mažiems vaikams?
– Teatras vaikams dovanoja smalsumą, drąsą, suteikia plačią emocinę ir kūnišką paletę. O mūsų spektaklis „Manuliukai“ yra apie emocijas. Jame vaikai juokiasi, krykštauja, šoka, tyli, virkauja, užmiega, ploja, žaidžia, šypsosi. Po pirmo spektaklio ateikite antrą, trečią kartą. Juk žmogaus emocijų paletė įvairi mes juokiamės ir verkiam, prisimenam ir svajojam. Tad dovanokime tai mūsų vaikams, o teatras tam geriausia vieta.
– Ar juntate poreikį spektaklių mažiems vaikams?
– Jų niekada nebus per daug. Nes toks teatras Lietuvoje atsirado neseniai ir jis sukviečia tik nedidelę auditoriją. Mūsų Vilniaus mažasis teatras gali priimti tikrai nemažai šeimų. Spektaklyje vaikų dėmesį kaustome judesiu, garsais, spalvomis.
– Ar ateina tik mamos, ar pastebite ir tėčių?
– Ateina tėčiai, mamos, močiutės, seneliai, dėdės, tetos, jiems įdomu, jiems rūpi, kaip jų vaikas, anūkas, sūnėnas, ar dukterėčia reaguoja.
– Yra idėjų, kad toks renginys taptų tęstiniu projektu, tiesa?
– Taip. Monospektaklyje „Urvinė mama“ pabaigoje sakau: „Aš galvojau, kad esu vienintelė pasaulyje išprotėjusi mama. Bet ne. Aš žinau, kad mūsų yra daugiau, mačiau ir mieste, internete, facebook'e, tai burkimės, junkimės, nes mums to reikia“. Kviečiu burtis į tokias grupes,nes norisi dalintis gražiais dalykais. O kai visa šeima spektaklio metu šypsosi, matai savo gyvenimo prasmę. O pozityvumas vaikiškoje pasąmonėje labai gražiai nusėda ir jam augant pražysta nuostabiausiais žiedais. Norisi auginti sveiką, jausmingą, empatišką žmogų todėl tikiu, kad šis projektas bus tęstinis.
Susitikimas-edukacija vyks ketvirtadienį, sausio 30 d., 10 val. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre (Gedimino pr. 22, Vilnius).