Prieš pradedant, noriu paminėti du dalykus. Pirma – aš nesu santykių ekspertė ir net nepretenduoju būti. Tačiau, mano galva, buitis yra tokia tarsi santykių pelenė – nesuprantu, kodėl apie ją tiek mažai kalbama. Tačiau šiandien išaušo stebuklingasis buities vidurnaktis.
Antra – jūs neprivalote man pritarti. Prabilus apie buitį, dažnai pasigirsta cunamio lygio reakcijos. Buitis yra kiekvienos poros privatus reikalas. Organizuokite ją taip, kaip jums patinka. O aš kalbėsiu apie tendencijas. Ir apie tai, ką per savo gyvenimą esu perskaičiusi.
Pirma. Neskaitykite šio įrašo, jeigu jūs patenkinta(s) savo buitimi ir buities organizavimu. Kartais žmonės susinervina nuo pokalbių apie buitį, nes galvoja, kad turi kažką keisti savo šauniame gyvenime. Turi kaip nors lygiau ir feministiškiau viską daryti. Ne, taip nėra. Nieko nereikia keisti, jeigu abi pusės buityje jaučia, kad darbai vyksta sąžiningai. Jeigu jūs patenkinta(s) savo buitimi – neskaitykite, tačiau jeigu antra pusė nepatenkinta(s) – skaitykite.
Antra. Buities organizavimas nėra vien buities klausimas. Tai yra ir santykių klausimas. Taip, žmonės išsiskiria dėl ne ten palikto puodelio arba besimėtančių kojinių. Ne dėl konkretaus puodelio ar kojinių, o dėl visumos. Dėl kojinių, kurios tampa paskutiniu lašu. (Dabar daugiau kalbėsiu apie moteris, nes moterims tenka didesnė krūvio dalis.) Moterys dažnai jaučiasi pažemintos, kai diena iš dienos su per retomis išimtimis turi atlikinėti dvaro prievoles (kaip viena mano draugė sako).
Trečia. Kodėl moterys daugiau tvarkosi? Nejaugi skuduras geriau prie rankos limpa? Ne. Atsakymas slypi auginime ir visuomenės lūkesčiuose. Jeigu ateinate į svečius ir ten... netvarkinga... Kokia tikimybė, kad mintyse smerksite vyrą ar bent jau abu, o ne moterį? Yra susiklostę taip, kad mergaitės/merginos išauga į moteris, kurios savo vertę konstruoja per tvarkingus namus. Ir tvarkingus vaikus. Netvarkingas žmogus-moteris yra prasta žmona/mama/partnerė. Netvarkingas žmogus-vyras yra tiesiog netvarkingas.
Ketvirta. Ar dėl to reikia kaltinti vyrus? Nerekomenduoju. Iš viso kaltinimas(is) šioje srityje neveikia, nes buitis neturėtų būti apie karą. Buitis turėtų būti apie santykį. Vienoje konferencijoje girdėjau puikų pavyzdį. Įsivaizduokite, kad buitis yra kalba, kuria su mergaitėmis bendraujama nuo vaikystės, o berniukai auga manydami, kad jiems tos kalbos mokytis nereikia. Niekas pernelyg net nespaudžia mokytis tos kalbos. Dalis berniukų susižavi ta kalba ir išmoksta vis tiek, tačiau daliai tai tampa svetimo pasaulio reikalu. Dalis mergaičių nuo mažų dienų sako „eikit sau“ su ta savo buitimi, net neketinu gaišti laiko“.
Kai likusi dalis – t.y. dauguma mergaičių ir berniukų užauga (ir jeigu yra heteroseksualūs, ir jeigu yra noro, ir jeigu pavyksta) ir apsigyvena kartu, buities darbus turi pasiskirstyti po lygiai. Bet – bum. Berniukas turi daugybę spragų buities moksle. O mergaitė varo dešimtais. Berniukas filmuose savęs nematė kaip besirūpinančio buitimi, knygelėse prie puodų. Prie vaikų vežimėlių pastoviai buvo mama, o tėtis ant fotelio rūkė pypkę ir skaitė laikraštį, mokyklos vadovėliuose vyrai kariavo, buvo genijais, politikavo, o apie buitį nieko neminėjo...
Penkta. Milenialsai vyrai – tyrimai rodo – nori visai kitaip organizuoti buitį ir kur kas labiau palaiko lygiavertiško ūkio idėjas. Bet jų noras mažai atsispindi buities krūvio perėmimo procentuose.
Šešta. Kodėl? Nes jie nežino, kaip tą daryti. Berniukams augant, tėvai dažniau negu mergaitėms moka už tai, kad tvarkosi namie. Berniukams moka ne tik dažniau, bet kai moka – moka daugiau. Pripažinkime, buitis yra iš dalies menas. Galvoje sutalpinti tiek veiksmo. Ne tik paties darymo, tačiau dar ir galvojimo (angl. mental load, worry work), ką reikia padaryti.
Septinta. Kai apsigyvenau su savo partneriu, po kelių savaičių pastebėjau, kad eilinį kartą aš plaunu grindis, plaunu indus ir dar visko kažko darau. Labai susinervinau (nors tada net feminizmai nebuvo galvoje). Kurį laiką nedrįsau nieko sakyti (nes: a) irzlios, bambeklės, pastoviai besiskundžiančios ir vyrą engiančios moters paveikslas juk nėra tai, su kuo noriu tapatintis; b) mes dar gana jauna pora ir priešaky dar daug sunkių diskusijų ir sunkiai diskutuoti dar tik mokomės) – bet kai išdrįsau, spėkit, kokia buvo partnerio reakcija..... „Aš maniau, kad tau patinka“. Man patinka knygą skaityti, ant sofos drybsoti, kavą gerti, pro langą žiūrėti, rašyti, o ne dulkes valyti.
Čia diskusija iš tų laikų, kai faksas ir telegrafas dar buvo gyvi.
Nuo tų laikų turėjome daug sunkių diskusijų, kur aš daug kalbėdavau apie tai, kaip mane verčia jaustis vienokie ar kitokie mūsų buities dalykai. O jis kalbėdavo apie tai, kaip jį verčia jaustis. Kadangi mano partneris žino, kad aš su skuduru rankoje negimiau – šiomis dienomis skundžiuosi kur kas rečiau.
Aštunta. Skųstis nėra blogas dalykas. Esame užaugę/-usios visuomenėje, kur skundimasis yra tarsi kažkokia nuodėmė. Tačiau taip neturėtų būti. Jeigu žmogus pyksta, nervinasi, irzta dėl to, kad jo prašymų ir norų kas nors (o ypač gyvenimo partneris/-ė) nemato, negirdi – tai nėra sportinis ar mėgėjiškas skundimasis. Tai yra skundimasis, kuris turi būti, po velniais, išgirstas tam, kad santykis vyktų į priekį, o ne atgal.
Devinta. O apie ką kalbėtis?
Pirmiausia, turbūt reikėtų kalbėtis apie tai, kokios buities norite abu/abi. Kokie jūsų buities standartai. Kaip suprantate tvarką. Po to kalbėkitės apie tai, ką jūs iš tikro darote: ir viena(s), ir kitas(s). Išaugti vaikų drabužiai, vitaminai, vizitai pas gydytojus, langų valymas, kilimų dulkinimas, gartraukio šveitimas ir t.t. Kalbėkitės apie tai, kokie darbai jums patinka, o kokie – ne. Skirstykitės darbus. Ieškokite sistemų, kas veikia abiems. Darykite darbų sąrašus (net ir mažytėliausių), siųskitės tam sukurtus apps'us. Galbūt susimažinkite savo tvarkos standartus? Nes ne tik vyrams reikia pasitempti iki moterų lygio. Tačiau ir moterims reikia stengtis nestatyti savo vertės ant švarios – kartais net blizgančios – buities. Ypač turint vaikų.
Dešimta. O kas jeigu visi bandymai kalbėtis niekur neveda ir jūs liekate prie savo lūkesčių skilusios geldos ir jūsų antroji pusė tiesiog net nesistengia girdėti/keistis. Arba pasikeičia parai ir dviems ir tada trukt už vadžių, vėl iš pradžių. Tada reikia eiti pas santykių ekspertus/-es, bet svarbu gerai atlikti namų darbus ir eiti pas tokius, kurie neknisa proto su moteriškumo ir vyriškumo misijomis.
Buitis yra apie santykį, o ne kažkokius vienos pusės įgeidžius. Jeigu jūsų partneris/-ė nenori eiti į buities santykį arba jeigu jūs nesate pasiryžusi/-ęs turėti dar ir dar kartą sunkių diskusijų, kur jūs pasakojate apie tai, kaip jaučiatės ir kokie jūsų lūkesčiai (be svaidymosi kaltinimais) – kvepia š... Kažkas minėjo, kad tokie santykiai yra toksiški. Nesinorėtų klijuoti etikečių, bet greičiausiai toksiškumo tokiuose santykiuose yra.
Žinoma, tokių porų intymus gyvenimas pradeda šlubuoti, nes, kalbant apie aistrą ilgalaikiuose santykiuose, rūpinimasis partneriu/-e it vaiku veikia kaip didžiulis antiafrodiziakas. Net neužsiminsiu šįkart apie didesnį moterų skurdą, menkesnes galimybes siekti profesinių svajonių ir pan. Tiesą sakant, nežinau, ką pralošia vyrai šioje situacijoje? Gali pralošti santykį su vaikais, jeigu jų turi. Turbūt santykį su partnere? O dar?
Ir galiausiai. Toks dalijimasis buitimi yra ganėtinai naujas dalykas pasaulyje. Iki šiol turėjome aiškias (ir griežtas) lyčių roles santykiuose. Dabar tokių nebeturime. Esame laisvi ir laisvos (sąlyginai) rinktis, kokiais vyrais ir kokiomis moterimis norime būti. Tačiau nesame tikri kaip. Ypač kai buitis yra tokia paradoksaliai nesibaigianti. Nenudirbamas darbas.
Tad mūsų užduotis yra išmokti gyventi lygiavertiškai, kad abi pusės jaustų teisybę. O vienintelis būdas to išmokti yra kalbėtis, bandyti, vėl kalbėtis, vėl bandyti ir daryti daryti daryti. Būtinai daryti. Kartu. Nes jeigu neišeina kartu – tai jau nebe santykis.
Beje, homoseksualiose šeimose yra kur kas mažiau skundimosi dėl jausenų, kad buities darbai pasidalijami nesąžiningai. Kodėl? Nes žmonės dalijasi darbus pagal pomėgius, o ne lyties vaidmenis.
Ir dar! Iki apsigyvenant kartu moterys tvarkosi daugiau nei vyrai (pagal šalis varijuoja, tačiau, pvz., mūsuose skirtumas nėra didelis), tačiau po to, kai apsigyvena kartu, moterų buityje praleidžiamas laikas šokteli, o vyrų krenta...