Išskirtiniame interviu leidiniui „People“ L. Hershberger papasakojo savo unikalią gyvenimo istoriją – mergina prisipažino priklausiusi amišų šeimai. Išeidama iš namų Lovina teturėjo vos 24 dolerius, o savo gimimo liudijimo nebuvo mačiusi akyse.
Delfi primena, kad amišai – tai religinė grupė, kuri pasižymi itin griežtomis moralės ir socialinio gyvenimo normomis. Dauguma amišų bendruomenių įsikūrusios JAV. Amišai nesinaudoja daugeliu šiuolaikinio gyvenimo atributų ir laiko juos nuodėmingais, gyvena patys augindami maistą, važinėja arklių traukiamais vežimais, vengia naudotis elektra. Jų gyvenimas primena XIX amžiaus buitį.
Ilgai planuotas pabėgimas
Amišė L. Hershberger tą vakarą į lagaminą susidėjo daiktus, kurie kelia sentimentalius prisiminimus, o likusį savo „turtą“ paliko 11-kai jaunesnių brolių ir seserų. Tiesa, vyriausias jos brolis Džozefas jau anksčiau buvo palikęs šeimą ir pradėjęs naują gyvenimą.
Lovina paliko raštelį mamai ir tėčiui. Kiek ji pamena, jame parašė vos kelis paprastus žodžius.
„Atsiprašau. Ir man viskas gerai“ – parašiau kažką tokio, – sako Hershberger. – Iš pradžių nepranešiau jiems, kur gyvensiu. Jie kurį laiką neturėjo jokios galimybės su manimi susisiekti.“
Ji žinojo – nesvarbu, ar bus pagauta bėganti iš namų, ar ne, šeimos narių širdys liks sudaužytos, nes jie supras, kad Lovina trokšta naujo gyvenimo.
„Išvykau pirmadienį, iškart po bažnyčios, – pasakoja ji „People“ praėjus daugiau nei trejiems metams nuo pabėgimo. – Pamaldos čia vyksta kas dvi savaites, taigi tėvai turėjo pakankamai laiko atsigauti ir priprasti prie to, kad galėtų vėl ramiai eiti į bažnyčią.“
„Kai kas nors palieka amišų bendruomenę, tai visada prilygsta tragedijai. Jie tai traktuoja tarsi laidotuves. Nenorėjau, kad tėvams iškart po mano išvykimo tektų eiti į bažnyčią. Norėjau, kad jiems būtų lengviau, norėjau duoti jiems laiko“, – priduria ji.
Nors mergina pykčio tėvams nelaikė, jie dukrai gyvenimo rožine spalva nenuspalvino – Lovina pabėgo siekdama išsivaduoti nuo jų kontrolės.
Prieš išvykdama trejus metus Hershberger dirbo vaikų mokytoja ir tai, sako ji, buvo vienintelis dalykas amišų bendruomenėje, kuris jai patiko. Ji visada mėgo mokyklą ir buvo gabi mokinė, nors vėliau suprato turinti išsilavinimo spragų. Pavyzdžiui, amišų bendruomenėje nebuvo mokoma pasaulio istorijos. Mergina mokėsi tik aritmetikos, anglų ir vokiečių kalbų.
Vis tik vėliau Lovinos tėtis nusprendė nutraukti mylimą amišų mokytojos veiklą – pagal bendruomenės taisykles jis turėjo teisę tai padaryti.
„Tėvai sprendžia, ką tu darysi su savo gyvenimu, kol sukanka 21-eri. Tėtis man pasakė, kad jie daugiau nebeleis man būti mokytoja, nes neva už tai nepakankamai moka“, – pasakoja Hershberger.
Tėvas norėjo, kad ji dirbtų visą darbo dieną jo lentpjūvėje, tačiau su tokia realybe mergina nenorėjo sutikti.
Būtent tada Hershberger pirmą kartą susimąstė apie savo gyvenimą. Iki atsisveikinimo su mokytojos darbu jauna amišų moteris niekada neabejojo savo gyvenimo būdu. Ji įsivaizdavo, kad visą gyvenimą tvirtai laikysis nustatytų taisyklių, paisys tradicijų, dėvės konservatyvius drabužius ir sukurs didelę šeimą, panašią į tą, kurioje užaugo.
„Amišai tikisi, kad visą gyvenimą darysi taip, kaip visada buvo daroma tavo aplinkoje, – sako ji. – Iš esmės tau nesuteikiama galimybė išlaisvinti savo vaizduotę.“
Vis dėlto pabėgimo naktį Hershberger kovojo su savo jausmais. Ji atsidūrė prie miško kirtėjo, kuris dirbo jos tėvui, durų slenksčio. Vyras nepriklausė amišų bendruomenei, bet jos šeima su juo buvo gerai pažįstami – mergina pabėgusi jau žinojo, kad vyras neužrakina puspriekabės, kurioje įmontuota lova.
„Tą naktį buvau labai išsigandusi. Užuot pasibeldusi į duris – juk buvo jau pirma valanda nakties – nuėjau ir įlipau į puspriekabę“, – pasakoja Hershberger.
Lovina pabudo ankstyvą rytą ir, išlipusi iš savo laikino miegamojo, nuėjo į pašiūrę. Kai namų šeimininkas galiausiai ją pamatė, miško kirtėjas iškart paskambino tėvams.
„Tos pačios dienos popietę jie atėjo į jo namus ir daugiau nei dvi valandas bandė įtikinti mane grįžti namo, grįžti pas amišus, – pasakoja mergina. – Buvau tarsi ištikta šoko. Nemanau, kad per tas dvi su puse valandos ištariau bent vieną žodį. Linktelėjau galva, gūžtelėjau pečiais, purčiau galvą ir panašiai, bet nesakiau jokių žodžių.“
Namo Lovina negrįžo.
Kilo problemų dėl tapatybės
L. Hershberger laikėsi savo. Padedama brolio Džozefo, ji jau buvo pasiruošusi žengti į šiuolaikinį pasaulį. „Buvau pavargusi nuo to, kad visi man nurodinėjo, kaip rengtis, kaip elgtis, kaip ką daryti“, – šiandien sako buvusi amišė.
Pirmuosius 18 savo gyvenimo metų Lovina neturėjo jokios prieigos prie kompiuterio ar mobiliojo telefono, neturėjo jokių žinių apie technologijas. Bet Hershberger turėjo išsiaiškinti ne tik interneto subtilybes – pavyzdžiui, būdama amiše ji keliaudavo tik arklio tempiamu vežimu.
„Galimybė laikyti vairuotojo teises iš pradžių buvo kone neprieinama – juk neturėjau nei socialinio draudimo, nei gimimo liudijimo. Šiems dviem dokumentams gauti prireikė daug laiko. Visų pirma reikėjo įrodyti, kad esu tikras žmogus“, – aiškina ji ir priduria, kad amišai tėvai paprastai vaikų dokumentus laiko užrakintus, kol jie susituokia arba sulaukia 21-erių.
„Prieš išvykdama niekada nebuvau mačiusi savo gimimo liudijimo ar socialinio draudimo kortelės“, – sako moteris.
Asmens tapatybės įrodinėjimo procesą apsunkino ir jos buvusi bendruomenė.
„Tai, kad mano tėvai manęs nepalaikė, darbuotojams atrodė įtartina“, – pasakoja ji.
Laimei, Lovina turėjo kelis artimuosius. Hershberger ir dabar dėkoja savo vyresniajam broliui Džozefui ir jo žmonai už tai, kad jie padėjo jaunai merginai prisitaikyti prie naujo gyvenimo pirmosiomis dienomis.
„Kai išvažiavau, turėjau vos 24 dolerius, – sako Lovina. – Jei ne mano brolis, nebūčiau išgyvenusi. Jis nupirko man telefoną, kitų daiktų ir niekada neprašė grąžinti skolos.“
Brolio žmona surado Hershberger pirmąjį darbą – ji turėjo valyti namus. Pinigų užteko gyvenimo pradžiai, mergina galėjo pati apmokėti sąskaitas. Tiesa, kuriozų išvengti nepavyko – ji juk net nežinojo, kas yra belaidžio ryšio planas.
„Vieną rytą bandžiau kažkam paskambinti – nepavyko. Tada parašiau SMS žinutę, bet ji neišsisiuntė. Negalėjau suprasti, kas negerai“, – šypteli Hershberger.
Šviečia visuomenę apie amišų bendruomenės gyvenimą
Nors iki tol Lovina niekada nebuvo prisilietusi prie telefono, Hershberger technologijas pavertė savo karjeros įrankiu. 2022 m. ji parsisiuntė „TikTok“ ir ėmė žiūrėti vaizdo įrašus, ypač tuos, kuriuose žmonės kalba apie tai, kaip užsidirbti pajamų internete.
„Vėliau ėmiau žaisti su redagavimo programėlėmis. Ėmiau kurti vaizdo įrašus ir juos montuoti, žiūrėjau, ką galiu padaryti“, – aiškina ji.
Jos „TikTok“ dabar ne tik apie amišus. Iš pradžių Lovina neminėjo savo kilmės, norėjo įsilieti į kitų kūrėjų gretas. Hershberger turėjo paskyrą, kurioje nugulė mitybos ir sveikatingumo turinys.
Deja, nei viena, nei kita niša nesulaukė auditorijos. „Aš tiesiog stengiausi pritapti, būti tokia, kaip visi. Bet man nepavyko“, – prisipažįsta ji.
Vieną dieną Lovina apsirengė įprastus drabužius. „Aš nesu tik kalė“, – skambėjo žodžiai socialiniuose tinkluose. Hershberger nuleido kamerą, tada vėl pasirodė vilkėdama amišų drabužius ir užbaigė: „Aš esu kalė su istorija.“
„TikTok“ vaizdo įrašas išpopuliarėjo ir surinko daugiau nei 9,6 mln. peržiūrų bei 1,2 mln. „patinka“ paspaudimų. Lovina atrado save socialinėje erdvėje.
„Žmonės manęs klausia, o aš atsakau į jų klausimus. Taigi tai yra kelias, kuriuo dabar einu. Man nereikia su visais dalytis absoliučiai visu savo gyvenimu. Man nereikia keltis ir filmuoti visą dieną, o paskui vaizdo įrašą montuoti. Galiu tiesiog pasakoti žmonėms apie tai, kas man patinka, tada, kai noriu“, – įsitikinusi mergina.
Dauguma Lovinos vaizdo įrašų susiję su tai, ką ji matė iš arti, pavyzdžiui, kaip amišai moka mokesčius, kas įeina į amišų mergaitės rytinę rutiną ir kaip bendruomenėje vyksta skyrybos.
Dabar Hershberger „TikTok“ seka daugiau nei 500 tūkst. vartotojų.
„Amišų drabužiai – tai tarsi mano prekės ženklas, tapatybės dalis – sako ji „People“. – Mano turinys skirtas šviesti žmones apie amišus, todėl noriu, kad jie tai ir matytų, o ne tik girdėtų.“
„TikTok“ platformoje ji palaiko santykius ir su kitais buvusiais amišais. Tiesa, jie bendrauja ir realiame gyvenime. Merginos patirtis rodo, kad buvę amišai vienas kitam yra dosnūs, ypač kol jie atsistoja ant kojų.
Dabar ji kartą per dieną paskelbia po įrašą socialinių tinklų paskyroje, o ribotą mokyklinį išsilavinimą kompensuoja naudodamasi kadaise nepažinta priemone. „Kiekvieną dieną naudojuosi „Google“, – šypsosi ji.
Bendrauja su šeima
Ji sako, kad laiškai yra pagrindinis būdas palaikyti ryšį su broliais, seserimis ir tėvais, nors retkarčiais aplanko juos ir bendruomenėje.
Kadangi Hershberger išvyko dar netapusi oficialia bažnyčios nare, amišų taisyklės nedraudžia bendrauti. „Jie gali manęs išsižadėti, gali mane ignoruoti. Jie gali liepti man nesilankyti namuose, bet techniškai jie negali manęs vengti“, – aiškina Lovina „People“.
„Tiesa, jiems neleidžiama man skambinti. T. y. jie galėtų kartais man paskambinti, bet mama ir tėtis mieliau to nedaro. Juk aš pažeidžiau taisykles – man nevalia turėti telefono, bet aš jį turiu“, – priduria ji.
Hershberger sako, kad, nepaisant sudėtingo santykio su tėvais, tarp jos ir brolių bei seserų nėra įtampos.
