Vilniuje yra ir dar du – Botanikos sode įsikūręs „Alisa stebuklų sode”, kuriame nuvilta antrojo ir nuliūdusi, kad į parką negalėsiu atvykti su augintiniu, dar nebuvau, ir neseniai Vingio parke veikti pradėjęs „Džiunglių knyga”, į kurį mane pakvietė organizatoriai. O aš, užtikrinusi, kad tikrai nepasižadu tik girti arba apskritai rašyti, kvietimą priėmiau.
Kadangi parkas priima šuniukus, kas man visada yra pirmasis didelis pliusas, o kitaip, kai pramoga vyksta lauke, nė nelabai suprantama, šeštadienio vakarą, po galingų ir ilgų pietų, išėjome pasivaikščioti į Vingio parką. Džiunglių ieškoti.
Beje, bilieto kaina, už, kaip rašoma, Mauglio legendos įkvėptą šviesų taką, siekia 14 eurų. Vaikai iki 2 metų taku keliauja nemokamai, o senjorai ir studentai gali gauti nuolaidą, pateikę dokumentą.
Na, kaip norite, bet man ta šviesų takų pramoga atrodo tikrai brangi. Ir tikrai ne tik šita. Jos visos kainuoja panašiai. Tiesiog aš skaičiuoju, kiek keturių asmenų šeimai toks malonumas atsieitų. Ir man atrodo gana nepigu. Kita vertus, jei bus įspūdinga – tai verta.
Tikrai nustebino, kiek mažai žmonių šeštadienio vakarą ten buvo. Maniau, teks užpakaliais trintis, o vaikštinėjome mažomis grupelėmis, kurios retkarčiais prasilenkdavo. Gal tas purškiantis lietus išgąsdino žmones.
O gal kažkas pabijojo koją nusilaužti lyjant ir šąlant – ir labai teisingai. Nes parko administracija tikrai savo svečių nuo to nesaugojo. Takai buvo absoliučiai nebarstyti, tiesiog grynas ledas. Kai kur nerizikuodami eiti – tiesiog čiuožėme. Ir tai man buvo riebus minusas – ką, už 14 eurų nė druska ar žvyru pabarstyto tako svečias negaus?
Tačiau garsai ir vaizdai atėjus nuteikia maloniai. Čia jie, einant parku, vis kinta. Iš vienos pusės kažkas karkia, iš kitos – staugia. Panašiai skirtingus garsus įvesti bandė nepavykęs šviesų parkas „Pilių karai”, bet ten išėjo tik kažkoks susiliejęs triukšmas, o čia viskas vietoje: tikros džiunglės. Ir garsų skirtingumas tikrai pagyvina taką.
Kas man dar vis kliūva už akies – tai aplink eksponatus išdėliotos saugančios tvorelės – neva, už jų neikite. Aš suprantu, kad saugomasi nuo viešosios tvarkos taisyklių nesuprantančių galvijų, bet parko svečias šitaip jaučiasi ne džiunglėse, o zoologijos sode. O man zoologijos sodai nepatinka. Rumšiškėse to nebuvo ir kažkaip, matyt, nuo galvijų vis dėlto buvo apsisaugota. Ir šio parko kūrėjams patariu ieškoti kitų apsisaugojimo būdų. Tai supigina vaizdą. Panašiai, kaip ant televizoriaus ekrano palikta sauganti plėvelė, sovietinio skurdo ženklas.
Tačiau parku einame su gera nuotaika. Nėra taip, kad aikčiotume, bet smagu. Ne taip įspūdinga, kaip Rumšiškėse, kur menas, bet tikrai ne taip blogai, kaip „Pilių karuose”. Apskritai nėra blogai. Tiesiog tokie galai nesuvedžioti.
Pavyzdžiui, kai kas atrodo sugedę. Vienas kitas eksponatas nešviečia ar neveikia. Tai nėra dauguma, priešingai – mažuma, tačiau tokių smulkmenų gali prisigaudyti.
Arba – tas nuolatinis jausmas, kad daug ką jau esi matęs. Šviesų parkai turi sudėtingą užduotį: sukurti kažką naujo. O dalis tų gyvuliukų – jau matyta. Galbūt juos komponuoti reiktų įdomiau. Galbūt – padaryti kitokius. Įdomiau apjungti į istoriją, o ne šiaip padėlioti. Savo akimis mačiau, kaip šviesų parkas gali būti menu, čia – įspūdis, kad kažką labai neblogo ir mielo akiai suvežė be didelių užmojų. Su tam tikru išmanymu, bet be polėkio sukurti stebuklą, laviruojant tarp „bus gerai ir taip”, bet tarsi turint kažkokių vidinių žmogaus išteklių padaryti geriau. Kita vertus, buvo čia ir naujų momentų. Ir tikrai nenoriu, kad pagalvotumėte, jog niekas man ten nepatiko, nes buvo priešingai. Labai daug kas patiko.
Apėjome smagiai ir maloniai. Išėję sakėme – smagu, kad atėjome. Ir jei neturite ką veikti tamsų žiemos vakarą, o tie 14 eurų nėra paskutiniai jūsų piniginėje – sakyčiau, apsilankyti smagu. Vis pasikrutinimas. O kitąmet tikimės daugiau. Nes lankytojai jau išlepę ir tikisi tikrų kūrinių.