Straipsnyje iš naujienų svetainės „Quartz“ šios knygos autorius Michaelas Adamsas pažymi, kad nederami žodžiai „mus suvienija“ ir dėl to, kad laikomi savotišku tabu, užtikrina tam tikrą artumo laipsnį.
Blogi žodžiai, M. Adamso teigimu, „netikėtai tampa naudingi mezgant žmogiškus ryšius, nes jie neša tam tikrą grėsmę. Mums patinka išvengti pasekmių, ir kartais tai darome su panašiai mąstančiais žmonėmis“.
Be to, kad padeda tėvams ir vaikams sustiprinti tarpusavio ryšį, išmoningos keiksmų tirados gali paliudyti protinius gabumus. Maristo koledžo ir Masačusetso humanitarinių mokslų koledžo tyrinėtojai nustatė, kad žmonės, naudojantys turtingą žodyną, taip pat žino daugiausia nederamų žodžių. Ne ką mažiau svarbu ir tai, kad keiksmai gali sumažinti skausmą ir padeda laimėti konfliktus.
Tačiau M. Adamsas pažymi, kad skatinimas vaikus keiktis gali turėti ir priešingą pusę. Juk galiausiai dalis galios, slypinčios keiksmažodžiuose, kyla iš to, kad tėvai ir visuomenė šnairuoja į jų vartojimą. M. Adamsas būgštauja, kad „visas socialinis keiksmažodžių nepriimtinumas gali išblėsti“. Tokiu atveju „šie žodžiai taptų tiesiog paprastais žodžiais“ ir prarastų savo poveikį. Taigi panašu, kad geriausia būtų vaikus instruktuoti rodant pavyzdį, o ne raginant.
Laisvai samdoma rašytoja ir mama Lindsay Goodwin iš Masačusetso Konkordo miesto nusprendė, kad neslėps savo polinkio keiktis nuo savo pradinę mokyklą lankančių vaikų ir jiems taip pat leis laisvai plūstis. Ji rėmėsi vienu tyrimu, parodžiusiu, kad ten, kur kalbame apie vaikus, „aiškus pagarbos parodymas gali būti vaisingesnis negu kiekvieno žodžio kontroliavimas“, ir tvirtina, kad net bjauriausi keiksmažodžiai tam tikromis aplinkybėmis gali būti pateisinti. Ji mano, kad leidusi savo vaikams laisvai rinktis žodžius – netgi tuos, kuriuos naudoja keikūnai, jie pasirinks tinkamiausius. „Esu įsitikinusi, kad padedu jiems mokytis formuoti savo kalbą, o ne leisti, kad kalba juos formuotų“, – tvirtino ji.