Pirmuosius šešerius metus vaiko smegenų potencialas – milžiniškas. Toks, kokio niekada vėliau nebebus. Tai visai nereiškia, kad turime vaikus paversti mažaisiais genijais – didelis spaudimas smegenų vystymuisi visai nepadeda, o priešingai – gali pakenkti.
Vaiko verksmas, jo pyktis ar poreikis žaisti ir būti šalia tėvų – viskas turi priežastį. „Šimtai mokslinių tyrimų įrodė, kad smegenys labai plastiškos, o deramas strategijas taikantys tėvai padeda vaikui subalansuotai vystytis. Taigi sujungiau žinias, priemones ir metodus, padėsiančius daryti teigiamą įtaką vaiko intelektinei ir emocinei raidai.
Susipažinę su mano naujausiais tyrimais, išmoksite ne tik ugdyti intelektinius ir emocinius gebėjimus, bet ir galėsite užkirsti kelią nepageidautiniems trikdžiams: dėmesio deficitui, vaikų depresijai ar elgsenos problemoms. Esu įsitikinęs, kad pamatinės žinios apie vaiko smegenų vystymąsi ir sandarą sudomins smalsius tėvelius.
Patikinu, kad pateikta informacija, strategijos ir patirtys pravers kiekvienam rūpestingam tėčiui ir mamai. Nuoširdžiai tikiu, kad nutiesę kelią į įstabųjį vaiko smegenų pasaulį, užmegsite stabilesnį ryšį su vaiku ir geriau suprasite savo atžalą“, – įsitikinęs Álvaro Bilbao.
Kviečiame skaityti knygos „Vaiko smegenys paaiškintos tėvams“ ištrauką:
Siųskite teigiamas žinutes
Kita gera pasitikėjimo vaiku strategija – skleisti teigiamas žinutes. Kaip supratome iš skyriaus apie priemones, neigiamos žinutės („Esi slunkius“, „Blogai darai“) nepadeda vaikui pagerinti savo veiksmų, o, priešingai, tik sukelia nerimą ir menkina savivertę. Paskatink vaiką, siųsk teigiamas žinutes, kai jis pranoksta save. Galbūt mažylis užsiima sudėtinga veikla, yra susikaupęs, gal labai stengiasi, padrąsink jį ar tiesiog pabrėžk, kad padarė tai, ko pernai vasarą dar negebėjo.
Svarbiausia – pastebėti elgesį, o ne rezultatą
Paskatink jį tokiomis frazėmis: „Buvai labai drąsus“, „Šauniai susikaupei“, tai kels jo pasitikėjimą savimi. Taigi, užuot gyrus rezultatą, svarbiausia pripažinti vaiko elgseną. Kaip žinia, pripažįstant rezultatą (pavyzdžiui, „Puikiai sudėjai dėlionę“), atlygio siekiantys neuronai ieškos kitų veiklų, kuriose galima pasireikšti, mat jie suprato: už gerai atliktą darbą gaunamas atlygis. Gavęs nelauktą rezultatą, vaikas linksta vengti sudėtinių užduočių ar tų, kuriose slypi rizika susikirsti, taigi perdėm nervinasi ir bet kokia kaina vengia sudėtingų veiklų. Betgi kai atpažįstami kiti vaiko veiksniai, kurie pasireiškia susikaupimu ar tuo, kaip gudriai išsprendė problemą, kaip mėgavosi ar stengėsi, vaikas links prie sudėtingesnių užduočių, jis stengsis, mėgins pranokti save, mėgausis geba mąstyti, susikaupti ir spręsti užduotis.
Kaip pagirti vaiką?
Iki 1970 m. manyta, kad geriausias būdas paskatinti vaiką – paprasčiausiai pagirti jo elgseną. Daugybe tyrimų ieškota frazės ar efektyvios žinutės motyvacijai ir pasitikėjimui žadinti. Šiandien jau žinome, kad nėra idealios formulės, mat kiekvienas vaikas tikslų siekia savitais gabumais. Svarbu pabrėžti gebėjimą, kuris yra pritaikomas, ir paraginti, kai vaikas griebiasi naujų priemonių. Norint paskatinti, užtenka budriai stebėti vaiką atliekant užduotis ir užduoti paprastus klausimus: kaip atidarė dėžutę? Ar buvo atkaklus? Gudrus? Kaip elgėsi, kai piešė? Ar susitelkė į detales? Buvo susikaupęs? Ar stengėsi neišlįsti iš už linijos? Ar mėgavosi? Tiesą sakant, nė nebūtina vaiko raginti ar džiūgauti, jo smegenys jau žino rezultatą ir jaučia pasitenkinimą. Verčiau ne apdovanoti už rezultatą, o įvertinti pastangas, susikaupimą ar atkaklumą.
Atsakomybės mokoma nuo mažų dienų
Atsakomybė gyvenime neišvengiama. Nors egzistencija mums atrodo graži ir maloni, gamta dar moko, kad yra ir kita, sunki ir nuožmi kovos už išgyvenimą pusė. Nėra būtybės, kuri nekovotų, neieškotų maisto ar pastogės išgyvenimui. Dažnai konsultuoju suaugusius žmones, kurie kasdien kenčia kad ir dėl nedidelių atsakomybių. Dirbti, ruošti valgį, mokėti mokesčius ar rūpintis vaikais – visa tai pernelyg sudėtinga. Tokiais atvejais klausiu, ką juos mokė apie atsakomybių už dideles ir nedideles gyvenimo užduotis priėmimą. Daugelis net nusipurto, išgirdę žodį „atsakomybė“. Kartais per konferencijas manęs teiraujasi, ar nėra žiauru dvimetį apkrauti atsakomybėmis. Jei nuoširdžiai, nemanau, kad žiauru. Mano galva, atsakomybė tėra rūpestis savimi, o lavinti atsakingumą – nuostabi strategija mokyti vaikus rūpintis savimi ir save vertinti.
Svarbu ugdyti savarankiškumą
Atsakomybėmis puikiai ugdomas pasitikėjimas. Kiekvienas vaikas gali būti atsakingas edukaciją ir rūpestį savimi liečiančiose srityse. Kuo anksčiau atžala išmoks jų imtis, tuo lengviau jas įvaldys ir daugiau pasitikėjimo įgaus. Įdomiausia tai, kad vaikams patinka atsakomybės. Jiems tai galimybė išmokti naujų dalykų ir dominuoti savo aplinkoje. Patariu imtis nuo pradžių pradžios – akimirkos, kai vaikas pradeda vaikščioti. Kaip ir mokykloje, vaikai gali ir, mano nuomone, privalo padėti surinkti žaislus ir išmesti į šiukšliadėžę servetėles. Kadangi aš gyvenu prie pat darželio, mano trys vaikai į darželį patys žingsniuoja nuo vienerių metų amžiaus. Trimis minutėmis ir dviem perėjomis nuo namų nutolęs darželis einant vaiko žingsniu pasiekiamas per penkiolika ar dvidešimt minučių. Nė viena atžala nesiskundė, iš dalies dėl to, kad dvylikos trylikos mėnesių amžiaus vaikai nešneka, maža to, jie mėgavosi rytiniu pasivaikščiojimu.
Nuo mažų dienų vaikai turėtų padėti namų ruošoje
Mano vaikai visada įlėkdavo į klasę pirmi; padėjau jiems, drąsinau ir lydėjau už rankos, bet į klasę jie įžengdavo vieni, nes ne mano darbas nuvesti juos į klasę, jų pareiga – ateiti. Ir tai tik nedidelis pavyzdys, kaip smulkiais gestais nuo kūdikystės ugdomos atsakomybės. Vaikams ūgtelėjus, mokyk susidėti nešvarius drabužius į skalbinių krepšį, nusinešti indus baigus pusryčiauti ar išvalyti ant stalo išpiltą pieną. Tai ne bausmė, jei šias atsakomybes skatinsi natūraliai, užduotis vaikai įgus atlikti patys ar su trupučiu pagalbos. Kiekviename amžiaus tarpsnyje yra tam tikrų veiklų, kurias vaikai gali atlikti, dėl to jaučia pasitikėjimą savimi ir išmoksta prisidėti prie namų ruošos. Patikinu, vaikai mėgs užsiimti veiklomis, jie augs jausdami pasitenkinimą ir pramoks rūpintis savimi.
Kaip vaikams priimti teisingus sprendimus?
Jau aptarėme, kaip svarbu empatiškai vaikui paaiškinti, kad visi jo jausmai yra svarbūs ir vertingi. Žinojimas, kad, atsižvelgiant į situaciją ir išlaikant pagarbą kitiems, galima pykti, džiaugtis ar nervintis, – puikus tiltas į pasitikėjimą savimi. Kita savikliovai ugdyti reikšminga užduotis, kurioje mes, tėvai, neretai suklumpame, – sprendimų priėmimas. Įprastai, tėčiai ir mamos padeda vaikams priimti geriausius sprendimus. Štai tipinis pavyzdys: „Paula, ko nori gimtadieniui?“ – „Pakelio braškinės kramtomosios gumos.“ – „Labai jau mažai nori, gali prašyti ko nors daugiau.“ Šis paprastas pokalbis įvairiomis versijomis kartojasi kasmet, o rezultatas visada toks pats. Dėl gumos krykštaujanti mergaitė paprašo lėlės, kuria nė krisleliu nesidžiaugia.
Vaikui svarbu nebijoti mokytis iš klaidų
Daugelis sprendimo akimirką jaučia nesaugumą. Nežino, ką rengtis, abejoja dėl užsakymo restorane, neišmano, ką rinktis, tad tampa puikiais sodininkais savo abejonių, neapsisprendimo ir dilemų sode. Vienai smegenų daliai visada aišku, ko ji nori, o kita – priverčia dvejoti. Smegenys tampa racionaliųjų ir emocinių sričių konfliktų centru. Abejonė dažniausiai kyla ne iš emocinės, o iš racionaliosios dalies. Po teisybei, didžiąją dalį sprendimų: nuo valgio restorane, gyvenimo partnerio ar namo pirkimo priima emocinės smegenys, daugeliu atveju, racionaliosios pagrindžia mūsų veiksmus ar logiškai paaiškina instinktyviai priimamą sprendimą. Dar įrodyta, kad ryžtingi veiksmai dažniau priimami emocinėmis, o ne racionaliosiomis smegenimis. Išsiaiškinta, kad alternatyvas racionaliai besirenkantieji dažniau būna neužtikrinti ir priima prastesnius sprendimus. Nors pasirodys prieštaringa, geras būdas padėti vaikui pasiryžti ką nors daryti – leisti jam apsispręsti, remiantis instinktais, sudaryti sąlygas mokytis iš savo klaidų.
Akivaizdu, kad atžala suklys, argi yra neklystančių? Verčiau nevengti klaidų, o pratinti kliautis savimi ir padėti įsisavinti teigiamas ir neigiamas pamokas.
Daugiau skaitykite Álvaro Bilbao knygoje „Vaiko smegenys paaiškintos tėvams“, kurią išleido leidykla „Obuolys“.