Daugeliui pažįstama, kai, atrodo, turėtume būti laimingi už suteiktą galimybę būti dėmesio centre – pasisakyti, išsakyti savo mintis, paskatinti diskusiją, mes jaučiamės priešingai. Norime stebuklingai pradingti ir daugiau niekada nesugrįžti į situaciją, kai reikės pasisakyti prieš žmonių auditoriją, rašoma pranešime spaudai.
Manome, jog ši problema kamuoja tik mus suaugusius? Deja, galvojame klaidingai. Į viešojo kalbėjimo užsiėmimus vykstančius Oratorių mokykloje, Kaune, atėję moksleiviai, dažnai jau patys išdrįsta pasakyti, jog jaučia didelę baimę kalbėti viešai. Moksleiviai atvirauja sakydami, kad kiekvieną kartą eidami atsakinėti prieš klasę jaučia, kai pradeda trūkti oro, svaigsta galva, džiūsta burna, širdelė vis stipriau daužosi, o visos protingos mintys staiga „išgaruoja“.
Viešojo kalbėjimo svarba vaikams
Jaunesnio amžiaus vaikai retai kada patys suvokia, kad kalbėjimas viešai šiuolaikiniame pasaulyje yra būtinas įgūdis. Dažniausiai viso to svarbą turėtų pastebėti tėveliai, kadangi moksleiviai, turėję galimybę lavinti komunikacijos įgūdžius, paaugę kalbėdami viešai dažnai jaučiasi laisvesni, nejaučia paniškos baimės. Verta atkreipti dėmesį, kad mažieji turėtų nevengti išsakyti savo nuomonės, papasakoti apie savo patirtį mokykloje, užklasinėje veikloje, pasidalinti nuotykiais su draugais.
Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) vaikiškos knygelės apie drąsųjį kapitoną autorė S. Marshall teigia, kad viešojo kalbėjimo baimė atsiradusi dar ankstesnėse mokyklos klasėse tęsiasi ir toliau, ji persikelia į vidurinę, gimnaziją, vėliau universitetą ir darbinę veiklą. Ji gali trukti kone visą žmogaus gyvenimą, jei žmogus nematys poreikio tobulinti šių įgūdžių. Tad knygų autorės nuomone, sąmoningi tėvai turėtų vaikams išaiškinti, kad viešasis kalbėjimas, atrodantis lyg baubas, gali tapti žmogui lyg draugas, padėsiantis siekti užsibrėžtų tikslų. Autorės knygelėje sukurtas pagrindinis herojus kapitonas – drąsus ir nieko nebijantis, atkreipiantis vaikų dėmesį, jog baimė, tai tik mūsų pačių įsivaizdavimas.
Kur pritaikyti viešojo kalbėjimo įgūdžius?
• Kalbant prieš klases draugus, išreiškiant savo nuomonę, diskutuojant
Vaikai dar būdami darželyje yra skatinami kalbėti viešai, pasakyti eilėraštuką, padainuoti, o gal pristatyti skanų patiekalą, kurį išmoko gaminti šeimoje. Ekspertų nuomone, dažnai mažieji dar ankstyvajame amžiuje nejaučia baimės kalbėti viešai, šis baubukas pasireiškia šiek tiek vėliau – mokykloje. Dažniausiai baigdami pradinę mokyklą, vaikai jau pradeda suprasti viešojo kalbėjimo baimę. Jie pradeda atskirti pakitusius kūno signalus, kurie pasireiškia, kai tenka kalbėti prieš auditoriją: paraudę skruostai, padažnėjęs širdies plakimas, drėgnos rankos, oro trūkumas ir kt.
Vaikai nori išsakyti mintis, bet nedrįsta, gėdijasi, galvoja, kad jų mintys yra neįdomios. VšĮ „Oratorių mokykla“ įkūrėja, direktorė Vilma Kubilienė teigia, kad vaikai turi būti mokinami bendravimo pagrindų, turi žinoti kaip valdyti kūno kalbą, balsą, praktikuoti streso nusiraminimo būdus, įveikti auditorijos baimę, pasitikėti savimi. „Ir jeigu vaikams bus suteiktos sąlygos įveikti tą vieną dažniausių žmonijos baimių dar tada, kai jie vaikai, vėliau, beaugdamai ir suaugę jie nebebijos ir bus tokie, į kuriuos gera žiūrėti, su kuriais nepaprastai gera bendrauti, kurie drąsiai sieks savo svajonių, žodžiu – bus laimingi“. Taip pat ir mokykloje, norint atskleisti save, parodyti savo talentus, gebėjimus – kalbėti viešai yra būtinybė. Taip ir pedagogui lengviau vaiką nukreipti tinkama linkme, padėti atrasti jo mėgiamas veiklas.
• Ugdant savarankiškumą, socialinius įgūdžius
Dažnai galime išgirsti tėvelius diskutuojant, kad jų vaikas sugeba savarankiškai nueiti į užklasinės veiklos būrelius, atsiradus neaiškumams prieiti prie mokytojo pasiklausti, analizuoti savo klaidas, važiuoti į stovyklas ilgesniam laikui ir kt. Kitas atvejis priešingas – vaikas nuolat prašo, jog mama ar tėtis jį nuvežtų, pasiliktų kartu, paskambintų mokytojai, vengia pasilikti jam nepažįstamoje aplinkoje. Vaikų psichologų nuomone, dar ankstyvojoje vaikystėje lavinti viešojo kalbėjimo įgūdžiai vyresniame amžiuje gali padėti vaikui būti savarankiškesniam, nebijoti paklausti, nebijoti pačiam pirmą kartą nueiti į būrelį ar draugo gimtadienį. Išugdytas savarankiškumas, socialiniai įgūdžai vaikui leidžia veikti savarankiškai, jis dažnai netgi sako: „aš susitvarkysiu pats“. Tiesa, tokie vaikai noriai prisijungia ir prie įvairių užklasinių, savanoriškų veiklų, debatų – jie žingeidūs ir suprantantys, kad viską daro dėl savęs. Tai augantys lyderiai, nuomonių formuotojai ir įkvėpėjai.
• Ugdant atsakomybės jausmą
Vaikai, lankantys viešojo kalbėjimo užsiėmimus, praplečia ne tik žinių bagažą, bet ir suvokia, kad mokosi dėl savęs, dėl savo gyvenimo tikslo, tad sutinka prisiimti atsakomybę. Atsakomybę už užduoties paruošimą, laiko planavimą, draugo išklausymą, pagarbą kitų žmonių mintims ir kt.
Mažieji turi papasakoti apie dalykus, kas juos domina, gal tai kompiuteriniai žaidimai, gal plaukimas, gal kelionės, jie suvokia, kad jų užduotis – pasiruošti užduočiai. Taip pat, vaikams tenka pasukti galveles, norint pristatyti temą, apgalvoti kokią žinutę nori perduoti auditorijai, kad ji būtų rišli, sklandi, sudomintų klausytojus. Tad kalbėjimas viešai priverčia vaikus kažkuo domėtis, atrasti naujų veiklų, minčių. Atsakingai pažiūrėti į užduotis, kurios yra jiems priskirtos. Vaikai užsiėmimų metu tarpusavyje dalinasi mintimis, diskutuoja, mokosi teikti grįžtamąjį ryšį, kritiškai mąstyti, vieni kitiems užduoti klausimus. Taip sužino daug įdomių dalykų ne tik ruošdamiesi savo kalbai, bet ir iš draugų pasakojimų, patys susidomi naujomis veiklomis.
Lietuvoje norisi išauginti motyvuotus, sąmoningus, turinčius gyvenimo tikslus, suprantančius, kad mokytis reikia dėl savęs, moksleivius. Jau dabar turime ateities verslininkus, mokytojus, politikus, mokslininkus paskatinti kaupti žinias, plėsti savo akiratį visuomeninėje veikloje. Moksleiviai turi išsiugdyti drąsą, pasitikėjimą savimi ir mokėti savarankiškai išsiaiškinti nesuprantamus dalykus, esant poreikiui turi išdrįsti kreiptis pagalbos į mokytoją ar kt. švietimo specialistą.