„Mano dukra lanko chorą, tai buvo Mamų dienai skirtas mergaičių koncertas. Renginys vyko nedidelėje salėje, kur visos žiūrovų kėdės sustatytos viena už kitos paprastai, be jokio paaukštinimo. Bet viskas gerai, scena aiškiai matyti, o dainos – puikiai girdisi, – pasakojo moteris. – Tik amžina bėda – tėveliai su savo telefonais. Visą koncertą į savo vaiką teko žiūrėti per prieš mane sėdėjusios kitos mamos telefono ekraną ir iškeltas rankas. Tačiau šįkart nesusiturėjau ir užgrojus paskutinės dainos akordams pasilenkusi paprašiau jos leisti bent šios dainos pasiklausyti žiūrint į dukrą be trikdžių. Paprašiau tikrai mandagiai, tačiau atgalios gavau šiurkštų atsakymą – jei jau man trukdo, reikėjo eiti į pirmą eilę.“
Rasą toks kitos mamos atsakymas pribloškė, tačiau vėliau ji nurimo supratusi, kad pasistengti buvo verta: „Man ir dukra sakė, kad per iškeltas rankas manęs nuo scenos nematė, pastebėjo tik per tą paskutinę dainą.“
Moteris sakė nesuprantanti, kaip žmonės nesusivokia kitiems paprasčiausiai trukdantys. Juo labiau, kad po kiekvieno chorisčių koncerto tėveliai paprastai sulaukia profesionalių fotografo nuotraukų, o kartais ir vaizdo įrašų.
„Žinokit, net juokingai atrodo iš šalies. Kaskart tas pats – dar neprasidėjus koncertui, kiekvienas – nemeluoju, netgi tos pačios šeimos nariai – išsitraukia telefonus ir filmuoja. Padarau nuotrauką ir aš, bet vieną–du kadrus, niekada nesu filmavusi viso koncerto be sustojimo. Pavyzdžiui, ta mama, kuri man taip bjauriai atsikirto, filmavo kiekvieną dainą nuo pradžios iki galo – kiekvieną maždaug po 4 minutes, mačiau jos laikmatyje. Įdomu, ar ji vėliau taip visų ir klausosi namuose?“
Jei nenufilmavai – renginyje nebuvai
Paprašytas pakomentuoti dažną situaciją etiketo specialistas Giedrius Drukteinis apgailestavo, kad vilnietei teko patirti nemalonų kitos mamos elgesį. „Tai elementarus chamizmas, toks lietuviams įprastas agresyvumas, kai į jam adresuotą pastabą ar repliką būtinai reikia atsakyti su tam tikra agresijos doze pademonstruojant savo teises, savo pranašumą, statusą ir t.t. Tai, sakyčiau, yra gana lietuviška, mūsų genetinė liga, kurios mes neišsigydysime dar kokius 200 metų“, – vertino jis.
Specialistas sakė, kad ir pats susiduriantis su tokiu žmonių elgesiu. Jį kaskart stebina, kodėl, užuot pasimėgavę akimirka, žmonės savo noru į reginį žiūri pro savo ekranus. Vis tik tai – ne vien lietuviams būdingas fenomenas.
„Mane tai asmeniškai labai stebina, bet Vakaruose psichologai šį reiškinį, kai žiūrovai, užuot mėgavęsi koncertu, jį filmuoja, vadina abreviatūra FOMO (angl. fear of missing out – „baimė praleisti“). Tai šių laikų psichologinis fenomenas, noras visai aplinkai pademonstruoti, kad aš irgi ten buvau. Žmonės trumpus vaizdo įrašus talpina socialiniuose tinkluose ar kituose interneto šaltiniuose, nors tokie buitiniai, primityvūs pafilmavimai neperteikia nei renginio atmosferos, nei atlikėjų profesionalumo. Aš šio reiškinio nesuprantu, tai tėra dar vienas, pašalinis dalykas, trukdantis kitiems žiūrovams džiaugtis renginiu“, – komentavo jis.
Vis tik etiketo specialistas prisipažįsta, kad yra taip daręs ir pats. „Pamenu, esu filmavęs ir kėlęs į socialinius tinklus vaizdo įrašus iš Kaune vykusio „Iron Maiden“ koncerto. Tada man tikrai nelabai pavyko perteikti viso to jausmo ir, žinoma, garso, bet mano nuostabai, susilaukiau daug patiktukų ir teigiamų komentarų. Iki šiol negaliu suprasti, kas ten žmonėms galėjo patikti, – juokiasi G. Drukteinis ir tikina, kad net ir sulaukęs dėmesio, kitų renginių nutarė nebefilmuoti: – Juk einame į koncertus dėl savęs, o ne dėl to, ką apie tai pagalvos ir pakomentuos kiti. Iš esmės bandymas įamžinti renginius man primena vestuvių filmavimą. Tačiau gyvenime nesu sutikęs nė vieno žmogaus, kuris būtų žiūrėjęs savo paties ar mėgautųsi žiūrėdamas kitų vestuvinius filmus.“
Etiketo specialistas primena, kad būnant viešoje vietoje visada reikia paisyti kitų žmonių interesų, elgtis gražiai ir mandagiai. „Jei filmavimas greta esantiems žmonėms pažeidžia jų matymo lauką ar gerą savijautą, vadinasi, tai jau yra nemandagu, negražu, neetiška, neelegantiška ir t.t.“, – sakė jis.
G. Drukteinis ragina pasistengti tokias akimirkas išlaikyti kaip gyvą prisiminimą aktyviai stebint, o ne filmuojant. „Ne veltui daugelis koncertų vyksta pritemdytoje šviesoje, su tam tikromis žiūrovams skirtomis vietomis, krėslais, išdėstytais tam tikra tvarka, su atitinkamu salės išplanavimu, akustika – visa tai yra padaryta tam, kad salėje esantys žmonės galėtų gauti maksimalų malonumą iš to, kas vyksta scenoje, koks ir kur tas renginys bebūtų – pradedant amfiteatrais, baigiant sovietinės architektūros paminklais. Jei kas nors tokioje salėje atsinešęs išsitrauktų ir imtų valgyti bulvių traškučius, jei užsirūkytų, jei imtų garsiai kalbėti, visą tą atmosferą sugriautų. Jūsų nurodytu atveju, kai vyksta akademinio meno renginys, tai telefono išsitraukimas ir filmavimas, mano manymu, prilygsta keptos vištos atsinešimui ir valgymui valantis rankas į priešais sėdinčio žmogaus krėslo atlošą“, – įvertino etiketo specialistas.