– Papasakokite, kaip Pūkelis atsirado jūsų gyvenimuose? Girdėjau, kad ši istorija visai nėra pramanyta.
Eglė: Kai prieš dvejus metus man gimė dvynukės, pirmaisiais mėnesiais nelabai turėjau galimybės su kažkuo bendrauti ir vis dažniau prigaudavau save besikalbančia su savimi… Taip prisiminiau savo vaikystės istoriją apie nematomą draugą Pūkelį, kurio pati gal net ir nepamenu tik iš daugybės mamos pasakojimų.
Stefanija: Mano mylima draugė Eglė yra gan vėjavaikška ir spontaniška. Tad visai nenustebau, kai vieną dieną Eglė paskambino sakydama, kad turi idėją ir norėtų, kad padėčiau ją įgyvendinti. Eglė papasakojo savo atsiminimus apie Naujamiestyje esantį butą su aukštu balkonu, šulinį kieme, išeinančius į darbą tėvus ir Pūkelį. Kiti atsiminimai, kaip ir daugybė mūsų vaikystės atsiminimų, buvo pilni emocijos – koks Pūkelis buvo jai svarbus, kaip gera buvo su juo bendrauti ir kad kiti jo nematė. Vėliau mes pradėjome šią istoriją plėsti. Žiūrint iš šalies, man atrodė, kad šios istorijos virtimas knyga yra tarsi prisidėjimas prie Eglės tapsmo iš dukters – mama, todėl tame mačiau labai daug grožio.
– Stefanija, ar buvo sunku rašyti vaikams? Gal pastebėjote, kad kažkas kūrybiniame procese buvo kitaip nei rašant suaugusiems?
Stafanija: Kadangi tai labai asmeninė istorija, norėjosi ją papasakoti kuo nuoširdžiau ir paprasčiau. Aš sakiau Eglei, kad nesistenkime sudrebinti viso pasaulio ar pakeisti vaikų pasaulėžiūros, o geriau rašykime knygą, kuri mums patiktų.
Tačiau, be abejo, galvojau, kad kalba nebūtų per daug sudėtinga, naudojau daugiau deminutyvų, nes vaikai nėra jiems tokie alergiški, kaip mes, suaugę. Mąsčiau, kad kuriant vaikams negalima meluoti, nes kai tik bandai kažką prikurti ir nori pasirodyti labai išmintingas, vaikai tarsi kiaurai tave permato. Taip pat, rašant vaikams, rašai ir tėvams. O kadangi dauguma mano draugų dabar yra jauni tėveliai, tai norėjosi knygą parašyti ir jiems.
Mums labai pasisekė, kad prie šios knygos teksto redagavimo prisidėjo poetė Aušra Kaziliūnaitė. Nors jos poezija visai kitokia nei šios knygos, jos įžvalgos buvo be galo vertingos. Būtent ji vietomis mus pristabdė, paskatino peržiūrėti tekstą, kad jis būtų labiau artimas vaikams.
Eglė: Kai atsirado noras užrašyti Pūkelio istoriją, kreipiausi į Stefaniją, nes manau, kad tai žmogus, kuris moka labai jautriai parinkti žodžius tiek mažiems, tiek suaugusiems. Ir nors ji sako, kad rinko žodžius, kurie būtų paprastesni, aš galvoju, kad gal mano dvejų metų mergaitės dar kai kurių žodžių nesupras, bet tai ir gerai! Aš galėsiu joms paaiškinti.
– Ar iškart žinojote, kad istorija bus eiliuota?
Stefanija: Buvau jau kelis kartus perrašiusi istoriją pagal Eglės pasakojimus, kai vieną dieną ji mane pasigavo darbų sūkuryje ir pasakė labai gražų dalyką: „Aš noriu, kad tu ne man rašytum. Aš norėčiau, kad tai būtų mūsų abiejų kūrinys. Kad tai būtų ir tavo, ir mano, ir mūsų abiejų knyga.“ Tada galvojau, ar norėčiau, kad tokia būtų mano pirmoji knyga? Po įvairių svarstymų, grįžau su mintimi, kas man būtų įdomu pabandyti – užrašyti istoriją eiliuotai. Tą akimirką viskas tarsi atsirišo. Atsiradus eilėms, atsirado žaidimas, o žaidimas yra gražiausia vaikiškumo forma.
Eglė: Išties, tekstas labai pasikeitė, kai Stefanija atsiuntė pirmus du eiliuotus posmelius. Iškart pagalvojau, kaip gerai! Atrodė, kad skaitau ir nežinau, kas toliau bus, kaip tie žodžiai susidėlios, kokia bus istorijos pabaiga. Kadangi tekstas mane itin įtraukė, tolimesnis darbo procesas palengvėjo, nes buvo tiesiog smagu prie jo piešti iliustracijas.
– Kurdamos knygą vaikams greičiausiai atkreipėte daugiau dėmesio į dabartinę vaikų literatūrą. Jūsų nuomone, ko joje stinga, o gal kaip tik per daug?
Eglė: Aš labai mėgstu vaikų literatūrą ir animacinius filmukus, bet kokybišką turinį atsirinkti iš tokios gausybės yra labai sudėtinga. Dabar eidama į knygyną ieškoti knygų vaikams pastebiu, kad dažnai renkuosi perleistus senųjų autorių kūrinius, ypač, jei tai poezija vaikams. Manau, kad dabartinėje vaikų literatūroje nieko netrūksta, o kartais yra gal net ir per daug.
Stefanija: Man atrodo, kad dažnai žmonės susilaukę vaikų, paima knygeles į rankas ir tada pagalvoja: „Ir aš galėčiau taip parašyti.“ Ir tada ją parašo. O man atrodo, kad turėtų būti kitaip – knygą parašai ne todėl, kad gali, o atvirkščiai – kad negali neparašyti. Dėl mano užimtumo, mes su Egle labai užtrukome su šios knygos paleidimu į pasaulį, bet su kiekvienu mėnesiu atrodė, kad tiesiog negalime neparašyti šios knygos.
– Jūs jau seniai esate draugės, o kaip sekėsi dirbti kartu? Ar iškilo sunkumų?
Eglė: Sakyčiau, kad pati pradžia buvo sunki, kai nesinorėjo įžeisti viena kitos, išsakant savo nuomonę ir kol nenusprendėme, kad Pūkelis bus eiliuota pasaka. O vėliau, labai lengvai supratome viena kitą. Juo labiau, kad tai nėra pirmas projektas, prie kurio kartu dirbome, tik šis buvo išskirtinis, nes pirmas asmeninis.
Stefanija: Aš labai noriu padėkoti Eglei už kantrybę dirbant su manimi, nes aš tai pasirodydavau, tai vėl dingdavau kuriam laikui. Ačiū jai, kad nenustojo manęs skatinti, o dabar labai džiugu matyti šios kelionės virsmą. Viskas prasidėjo tarsi mano paslauga, o tapo mūsų bendru kūriniu. Aš manau, kad tai yra mano ir Eglės draugystės knyga. Taip pat, vis dažniau pagalvoju, kad tai vienas iš kelių gražiausių mano pastarojo meto kūrinių, nors dirbu su daugybe skirtingų projektų vienu metu.
– Vienatvė – tai jausmas, kuris nėra smagus nei mažiems, nei dideliems. Knygos veikėja Ugnelė pasijutusi viena greitai susigalvojo sau nematomą draugą. Ar vaikai vienatvę priima lengviau ir natūraliau nei suaugusieji? Kaip manote, ar reikia su vaikais apie ją kalbėti?
Eglė: Mes skirtingai išreiškiame ir „tvarkomės“ su vienatve. Vaikai – pasiimdami švelnutį ar susirasdami netikrą draugą, suaugusieji – eidami į kiną, teatrą ar barą… Gal tik vaikai savo vienatvę parodo ryškiau, nes mes linkę daugiau dalykų paslėpti – vaikai to dar nemoka. Manau, reikia kalbėtis apie viską, kas jiems įdomu.
Stefanija: O man atrodo, kad reikia kalbėti visomis temomis, nes dar kol norime kalbėtis, tol esame žmogiški.
Manau, tiek vaikai, tiek suaugę, turi savininkiškumo jausmą, ir nori, kad jų draugai būtų tik jų, kad niekur neišeitų ir niekada nepaliktų jų vienų. Reikia džiaugtis bendromis akimirkomis drauge, tačiau ir suprasti, kad jie nėra tavo nuosavybė ir atėjus laikui draugus reikia paleisti. O vaikams tarsi norisi duoti pažadą, kad ateis kiti ir kaip Pūkelis, jie gali sugrįžti kita forma, kitu pavidalu. Kartais tiesiog reikia lukterėti.
– Ar turėjote viziją, kokios bus knygos iliustracijos? Ką norėjosi jomis perteikti?
Eglė: Pūkelio eskizą buvau pasidariusi vos tik kilo idėja, o ir mergaitę nupiešti buvo lengva, nes aš taip atrodžiau vaikystėje, net rūbai tie patys! Tačiau parinkti bendrą stilistiką ir sukurti aplinką, kurioje atsirastų Ugnelė ir Pūkelis, nebuvo lengva. Aš Stefanijai turbūt kas antrą dieną siuntinėjau po eskizą, kol su dideliu jos palaikymu, likau patenkinta rezultatu. Nuo pat pradžių žinojau, kad naudosiu akvarelę – tai man buvo didelis iššūkis.
Stefanija: Kai tik pradėjome vystyti šią idėją, šalia pasidėjome visą krūvą vaikiškų knygučių ir galvojome, kaip „nulaužti“ jų sėkmės kodą. Tačiau, greitai supratome, kad madų nesivaikysime. Nors dažnai vaikiškose knygose dominuoja ryškios spalvos, Eglė pasirinko akvarelę, kas yra taip gražu ir švelnu. O dabar Eglės išlietas galutinis variantas tarsi nėra panašus į nieką konkretaus, bet truputį primena jaukų vaizdą iš mūsų vaikystės.
Eglė: Išties, norėjosi, kad knygos iliustracijos būtų tarsi kombinacija, kas mums patinka dabar, ir tai, kas žavėjo, kai buvome vaikai.
– Egle, esate sukūrusi ne vienos knygos dizainą, o koks jausmas kuriant savą knygą? Ar jautėte, kad tai lengviau, ar kaip tik sunkiau?
Eglė: Kurti savo knygą buvo žymiai sunkiau. Dažniausiai dirbant su klientu, jis pasako, ko nori, o tu žinai, ko jam reikia. Darant sau, atrodo, kad nežinai, ko tau reikia, be to, norisi panaudoti ir išbandyti viską, kas tik pasaulyje sukurta. Būtent dėl to, komandoje dirbti yra žymiai lengviau. Stefanijos paskatinimas, pagyrimas būdavo kaip kliento patvirtinimas, kurio labai reikėjo, norint judėti į priekį.
– Kokia pagrindinė žinutė yra paslėpta po šios švelnios istorijos puslapiais? Ką išsinešate pačios ir ką norėtumėte, kad kiti pajaustų?
Eglė: Kai Stefanijai pasakojau šią istoriją, net nesusimąsčiau, kokią pagrindinę mintį noriu perteikti ją skaitysiantiems vaikams. O Stefanijai sudėliojus istorijos žodžius, viskas pasidarė aiškiau – per gyvenimą smagiau keliauti drauge.
Stefanija: Man atrodo, tai istorija apie meilę ir draugystę nesisavinant. Kiekvienam ateina šansas turėti draugų. Arba mes juos surandam, arba jie mus. Knygoje yra labai daug sluoksnių, tad norėčiau, kad kiekvienas perskaitęs išsineštų vis kažką kitą.
Stefanija Jokštytė – tekstų rašytoja ir kūrybininkė, apdovanota vietiniais ir tarptautiniais apdovanojimais. „Vilnius City Opera“ rinkodaros vadovė, projekto „Vilniaus kontekstai“ kuratorė, agentūros „Menų Komunikacija“ įkūrėja, kultūros komplekso „SODAS 2123“ komunikacijos strategė, teatro „Darbininkai“ komunikacijos ir viešųjų ryšių vadovė, knygelės vaikams „Pūkelis“ autorė, LRT klasika laidos „Muziejaus Istorijos“ vedėja.
Eglė Marija Ažubalytė – laisvai samdoma grafikos dizainerė ir iliustratorė. Eglė pastaruoju metu kaip knygų dizainerė sukūrė N. Rekašiūtės knygą „How to swim through pain“, V. Urbonaitės-Barkauskienės „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“, A. Landsbergienės „Pradinukų abėcėlė tėvams ir mokytojams“, I. Juodelytės ir V. Makvytės knygą „Women are poems“. 2020 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos organizuojamame „Gražiausios 2019 metų knygos“ konkurse, mokslinės, dalykinės knygos, vadovėliai kategorijoje, apdovanota už gražiausią metų knygos dizainą (A. Landsbergienė „Pradinukų abėcėlė tėvams ir mokytojams“).