1997 m. R. Arif buvo vos 13 m. – tais metais savo namų kieme ji įkūrė mokyklą, kuri buvo nemokama ir prieinama šeimoms, kurios neturi finansinių galimybių išleisti vaikus į mokymo įstaigą. Jauna mergaitė sukūrė ir taisykles – su vaikais turėjo būti elgiamasi pagarbiai, buvo griežtai draudžiama taikyti fizines bausmes, rašo globalteacherprize.org.
Mergaitė dirbo aštuonias valandas per dieną, kad galėtų pasirūpinti mokyklos finansais, paskui dar keturias valandas mokydavo mokinius, o naktimis mokydavosi pati. Po 27 metų mokykla, dabar jau įsikūrusi kitame, naujame pastate, teikia nemokamą išsilavinimą daugiau kaip 200 socialiai remtinų vaikų. Daugelis jos mokinių, kilusių iš kuklios aplinkos, ilgainiui ėmė dirbti jos įkurtame švietimo fonde, kiti padarė sėkmingas profesines karjeras kitur.
Ji ne tik vadovauja mokyklai, bet ir veda savigynos pamokas mergaitėms – anksčiau užpulta buvo ir pati R. Arif. Darbui atsidavusi mokytoja taip pat vadovauja profesinio rengimo centrui, kuris padėjo daugiau kaip 6 tūkst. moterų įgyti informacinių technologijų, tekstilės ir anglų kalbos įgūdžių.
Praėjus 26 metams nuo pedagoginės karjeros pradžios, R. Arif pastangos bei atsidavimas buvo pastebėti ir tinkamai įvertinti. Ji įveikė daugiau nei 7 000 kandidatų iš 130 šalių ir buvo paskelbta geriausia 2023 m. mokytoja. Pedagogė buvo apdovanota kasmetine Varkey fondo pasauline mokytojų premija – jai atiteko 1 mln. dolerių.
„Jos atsidavimas švietimui padėjo nesuskaičiuojamai daugybei vaikų. Šis apdovanojimas įrodo, kad Riffat Arif – tikra pokyčių kūrėja, moterų teisių ir vaikų švietimo gynėja visame pasaulyje“, – rašoma oficialioje organizacijos pareiškime.
Prizas pakistanietei buvo įteiktas 2023 m. lapkritį Paryžiuje.
Praėjus vos kelioms dienoms po apdovanojimų užsienio naujienų portalas npr.org parengė interviu su R. Arif. Mokytoja atsakė, kur planuoja išleisti laimėtą pinigų sumą, ir papasakojo apie savo sunkaus, bet prasmingo darbo užkulisius.
– Kokia buvo jūsų reakcija sužinojus, kad laimėjote piniginį prizą?
– Pirmosiomis sekundėmis nesugebėjau to suvokti. Negalėjau patikėti, kad buvo ištartas būtent mano vardas. Vis dėlto pastebėjau, kad pasirinkau auksinę suknelę, kurios spalva dera prie trofėjaus, tad giliai širdyje, matyt, šiek tiek to tikėjausi.
– Ką ketinate daryti su pinigais?
– Kai pateikiau paraišką dalyvauti šioje programoje, pirmiausia pagalvojau, kad pirkčiau žemės sklypą. Dabar išsiaiškinau, kad pinigai bus pervesti dalimis per 10 metų laikotarpį. Vis dėlto ketinu prašyti Pakistano vyriausybės suteikti man žemės, kad galėčiau pastatyti savo svajonių mokyklą.
– Kaip jums pavyko įkurti mokyklą būnant vos 13 metų?
– Susidūrusi su diskriminacija nusprendžiau, kad niekada nebegrįšiu į mokyklą. Taip pat supratau, kad ši istorija ne tik mano – ji apie kiekvieną vaiką, gyvenantį nepalankioje padėtyje esančioje bendruomenėje. (Pakistane religinės mažumos, tokios kaip šiitai, achmadžiai, induistai ir krikščionys, gali susidurti su diskriminacija).
Į įkurtą mokyklą atsivedžiau savo jaunesnę seserį, pasikviečiau savo draugų jaunesnius brolius ir seseris. Iš pradžių jiems tai buvo tarsi savotiška žaidimų erdvė, juk neturėjome nei knygos, nei sąsiuvinio.
– Kur radote pinigų idėjos įgyvendinimui?
– Mano tėvai negalėjo man padėti, todėl būdama 13 m. išmokau siuvinėti. Iš to uždirbau pirmąsias pajamas.
Dirbdavau po 8 valandas per dieną, 4 valandas mokindavau savo mokinius, paskui 4 valandas mokiausi save. Pati niekada nebelankiau jokios mokslo įstaigos. Savarankiškai ruošdavausi egzaminams, susimokėdavau mokestį ir gaudavau diplomą. Taip įgijau du magistro laipsnius – politikos mokslų ir istorijos.
Niekada nebuvau pasiėmusi nei vienos laisvos dienos, nevaikščiojau ir į bažnyčią. Neturėjau ir draugų, nes buvau susikoncentravusi tik į 3 dalykus. Neplanuoju ištekėti – mano gyvenimo tikslas yra svarbesnis už vedybas.
2008 m. savo istorijomis apie mokymą ėmiau dalintis internete, 2013 m. viename pasauliniame konkurse laimėjau 20 tūkst. dolerių. Už šią sumą Gudžranvalos pakraštyje įkūriau geresnę mokyklą ir pasirūpinau profesinio rengimo centru suaugusiesiems.
– Koks profesinio mokymo centro tikslas?
– Suteikti įgūdžių mamoms, kad jos galėtų pradėti pačios užsidirbti pinigus ir išvengtų fizinio ir psichologinio smurto, taip pat, kad galėtų pačios išlaikyti savo vaikus. Mokome siuvimo, informacinių technologijų ir skaitmeninio raštingumo, anglų kalbos. Kuriame ir savo drabužių liniją, gautas pajamas investuojame į projektą. Taip sukuriamos darbo vietos toms, kurios centre mokosi siūti. Čia 30 darbuotojų ir visos jos yra moterys.
– Kaip išmokote pedagogikos subtilybių? Koks buvo jūsų požiūris į mokymą pačioje pradžioje?
– Norėjau daryti kažką priešingo tai patirčiai, su kuria teko susidurti vaikystėje. Todėl 7 val. ryto išeidavau iš namų mokyti vaikų, o grįždavau 3 ar 4 val. po pietų ir būdavau labai alkana. Niekada nevalgiau mokinių akivaizdoje – daugelis jų neturėjo už ką maitintis, o aš neturėjau lėšų pamaitinti juos visus.
Pasisodindavau mažus vaikus ant kelių ir mokydavomės. Kai mokytoja rodo vaikams tokią meilę, jie jaučiasi saugūs, tarsi būtų netoli nuo namų – aš jiems buvau kaip antra mama. Noriu, kad visi mokytojai būtų tokie. Man neteko pasidžiaugti savo vaikyste, todėl dabar trokštu, kad vaikai būtų lepinami, mylimi. Jie yra tarsi rožių žiedlapiai.
– Kaip skatinate vaikus lankyti mokyklą?
– Gudžranvaloje daugiau nei 20 tūkst. vaikų dirba ir uždirba pinigus savo šeimom. Mano darbas – pasiekti jų tėvus ir padėti jiems suprasti, kad net jei jie nepakankamai sočiai pavalgo, net jei jų namai nėra pakankamai geri, išsilavinimas yra svarbus. Mano darbas yra ne pasakoti, o parodyti vaikams, kad būti išsilavinusiam yra geriau už viską.
– Kaip jūs tai parodote?
– Naudoju meilės kalbą. Meilė yra ta kalba, kurią gali suprasti visi. Meilė – tai kalba, kuriai įtakos nedaro nei religija, nei finansinė padėtis. Meilė yra visur, meilės reikia visiems.
