Spektaklis kūdikiams ir maža šventė tėvams
Vienas G. Latvėnaitės-Glušajevos spektaklių – „Manuliukai“ – skirtas patiems mažiausiems vaikams. Tačiau paklausta, ar kurti vos 6–36 mėnesių sulaukusiems vaikams sunku, režisierė atsako, kad visiškai ne: „Man ši sritis labai įdomi, o kai įdomu, tai ir kliūčių nėra. Pamenu, kad spektakliui „Manuliukai“ ruošiausi kokius metus – skaičiau, rinkau medžiagą, kuri būtų naudinga. Norisi, kad spektaklis būtų naudingas ir vaiką atvedusiems tėvams, tačiau tuo pačiu leistų bent kiek atsipalaiduoti.“
Dažnai mamai, su kūdikiu atėjusiai į vaikišką spektaklį, tai būna malonus buvimas kitokioje aplinkoje, tarsi maža šventė. „Vienoms mamoms buitis patinka, jos jaučiasi puikiai, tačiau kitas tai šiek tiek slegia. Ateiti į teatrą su savo kūdikiu, kartu pasipuošti, pasižmonėti – tai labai smagu ir gražu. Prieš ir po spektaklio mamos gali pabendrauti tarpusavyje, o rasti bendraminčių, tam tikrą savo atspindį kitame – labai svarbu, ypač auginant pirmąjį vaiką“, – pasakoja G. Latvėnaitė-Glušajeva.
Gestų kalba – būdas suprasti ir sutarti
Spektaklis „Manuliukai“ įdomus tuo, kad veiksmo metu naudojami gestų kalbos principai. Gestų kalba – įrodytas, naudingas būdas siekiant komunikuoti su kalbėti dar nemokančiais mažais vaikais. G. Latvėnaitė-Glušajeva pasakoja šį metodą atradusi netikėtai, tačiau iš karto susidomėjusi – net pajutusi kruopelę apmaudo, kad nespėjo to išbandyti su savo pačios vaikais, kol šie buvo maži.
„Apie gestų kalbą ir jos naudą bendraujant su vaikais kalbama jau nuo kokių 2010 metų – tai puikus būdas suprasti savo kūdikį nuo 7–8 mėnesių iki tol, kai jis išmoksta kalbėti. Naudojant gestus, galima išmokyti kūdikį parodyti, kad jam skauda, kad norisi valgyti ir pan.“
G. Latvėnaitė-Glušajeva spektaklyje „Manuliukai“ vaidina kartu su kitomis dviem aktorėmis – Ilona Kvietkute ir Božena Aleksandrovič. Spalvotus ir linksmus žmogeliukus, gyvenančius sapnų šalyje, įkūnijančios aktorės vaikus ir jų tėvelius pakviečia į 45 minutes trunkančią spalvingą kelionę.
Visos emocijos – reikalingos
Kaip pasakoja kūrėja, į patirtį, su mažu vaiku atėjus į spektaklį, reikia žvelgti lanksčiai ir pozityviai: „Kartais iš mamų girdžiu, kad vaikui spektaklis nepatiko. Tokiais atvejais sakau, kad negalime žinoti, kas tokiam mažam vaikui patiko ar nepatiko – gal kūdikiui auga dantukas, gal jis nori valgyti, gal jaučia mamos įtampą... Net jei vaikas spektaklio metu ima verkti, nereikia dėl to jaustis blogai. Visada tokiu atveju prašau kantrybės ir tiek. Reakcija yra geriau nei jokios reakcijos, tai natūralu.“
Visos reakcijos, anot G. Latvėnaitės-Glušajevos, yra reikalingos. Kūdikių ašaros teatre – visiškai naujoje ir neįprastoje aplinkoje – yra normalus reiškinys. „Juk ir suaugęs žmogus, kai patenka į absoliučiai jam netikėtą situaciją, dažnai pajunta atmetimo reakciją. Ką jau kalbėti apie mažiausius vaikus. Tai vėliau gyvenime jie išmoks, kaip su emocijomis ir reakcijomis tvarkytis“, – teigia kūrėja.