„Kiekvienam meno kūriniui reikalinga idėja, gera idėja. Jos nebuvimo neįmanoma kompensuoti nei gebėjimu meistriškai piešti, nei išlavintu gebėjimu gerai rašyti, nors ir taip nutinka. Mano akį iškart patraukia piešiniai, kuriuose galima atpažinti neišmoktą, bet atrastą autoriaus savastį. Kuomet pats kūrėjas, ją jau atpažinęs ir radęs tam reikalingas raiškos priemones, visa iškloja ant popieriaus. Tuomet negalioja jokios taisyklės. Net jei ir neturi didelės piešimo praktikos, nors ji tikrai svarbi“, – taip į klausimą apie knygų kūrimo taisykles atsako dailininkė I. Babilaitė-Ibelgaubtienė.
Istorinė knyga vaikams = istorinis tyrimas
Istorinės paveikslėlių knygos vaikams idėja kilo teksto autorei Linai Mickutei: „Idėja kilo bevaikštant po Valdovų rūmus, apžiūrinėjant ekspoziciją, skaitant Žygimanto Augusto šeimos istorijos aprašymą, ties paskutiniu sakiniu, kad taip ir baigėsi šio valdovo istorija, užsidegiau mintimi apie tai parašyti knygą vaikams. Vieną rudens vakarą prisėdau ir supyliau, o tada, prisitempus kalną knygų iš bibliotekos, pradėjau tikrinti, ar teisingai viską surašiau iš atminties. Nors istoriją norėjau atskleisti pasakos principu, kiekvienas žodis šioje istorijoje gali būti vaikų įsimintas kaip klaidingas faktas, todėl konsultavausi su istorike Nelija Kostiniene. Po pastabų šukavau tekstą ir tada dar kartą tikslinausi ir tokias nekaltas frazes, kaip „niekas nežino, kodėl numirė pirmoji žmona“, teko pakoreguoti, nes vis tik buvo žinoma, kad nuo vaikystės buvo kamuojama ligos.“
Turėdama galutinį tekstą autorė susisiekė su I. Babilaite, nes labai žavėjosi jos sukurtomis iliustracijomis, o šiai netikėtai atrašius, kad tekstas patinka, prasidėjo knygos gamybos procesas. I. Babilaitė sako, kad jau kurį laiką pagalvodavusi, jog būtų įdomu padirbėti su istoriniais faktais paremtu tekstu, todėl L. Mickutės pasiūlymas kurti knygą apie Žygimantą Augustą vaikams buvo svajonės išsipildymas. Bendradarbiavimas paremtas pasitikėjimu, kuomet teksto autorė dailininkei paliko daug erdvės kūrybai ir istorijos vizualiai interpretacijai.
Istorinėje knygoje, nors ir vaikams, tačiau ne tik tekstas, bet ir iliustracijos reikalauja atitikimo laikotarpiui. Todėl knygos dailininkei Ieva Babilaitei teko iš pradžių padaryti istorinį tyrimą. „Tikrai užtrukau rinkdama medžiagą, tiek tekstinę tiek vizualią. Norėdama laisvai interpretuoti turėjau pakloti tam tinkamą pagrindą, pagrindimą, kodėl naudoju vieną ar kitą elementą, spalvas, motyvus. Skaitydama ir ieškodama informacijos apie pagrindinius veikėjus Žygimantą Augustą, Barborą Radvilaitę ir Boną Sforcą, su jais tiek susigyvenau, jog atrodė, kad dirbtuvėje plušame visi kartu. Užsimezgė savotiškas ryšys, meilė personažams. Man artimi istorikai ir archeologai, kurie panyra į vieną ar kitą laikotarpį ir jame apsigyvena visiškai nesureikšmindami dabarties.“
Iliustracijų įkvėpimas – gobelenai
Pasitelkusi istorines žinias dailininkė I. Babilaitė užsibrėžė kūrybinę užduotį surasti simbolius – atramos taškus: „Jau išleidus knygą, galiu įvardinti elementą – atradimą, formavusį knygos vizualiąją dalį. Tai Valdovų rūmuose matyti gobelenai, kurie yra to laikmečio liudininkai. Politinio ir visuomeninio, ekonominio ir finansinio statuso simboliai, nepaprasto grožio išausti piešiniai. Daugelį jų perpiešiau iliustracijoms tinkančia maniera ir jais išpuošiau visą knygą.“
Autorė kūrė iliustracijas iš atskirų popierinių detalių, kaip ji pati sako: „Kiekviena istorija-knyga tarsi išprovokuoja naujus sprendimus ir, žinoma, suteikia arba ne galimybę eksperimentuoti. Popierius, kaip ir žaidimas, kuriant būtini viso proceso metu. Stengiuosi nesikartoti, net jei ir norėčiau – nepavyktų. Kiekviena nauja istorija atsineša, pasiūlo naujus stilistinius sprendimus. Tai gal labiau charakterio savybė, kad man neįdomu kartotis. Žinoma, yra tam tikri spalvų deriniai, formų sprendimai, kuriuos galima atpažinti mano pieštose knygose. Popierius yra toji priemonė, kuri vienaip ar kitaip randa savo vietą iliustracijose. Jis gali būti įvairiausiais būdais padengtas, išmirkytas dažuose, suplėšytas ar sukarpytas. Popierius mano piešinių sufleris, kuris padeda išgryninti formą. Kiekviena piešta knyga – kaip dar vienas sluoksnis svarbus kitam sluoksniui atsirasti, tai ir braižo formavimas.“
Knygos „Pasaka apie paskutinį Lietuvos princą“ teksto autorė L. Mickutė pasakoja, kad nuo pat pradžių žinojo, jog knyga turi būti spalvota, o kadangi I. Babilaitės iliustruotos knygos skiriasi viena nuo kitos, ji nežinojo, kaip atrodys galutinis variantas, bet nuojauta kuždėjo, kad „bus labai gerai“. „Pirmo susitikimo metu Ieva parodė eskizuotą knygelę, kuri šiandien atrodo kaip kita knyga. Iš pradžių atsirado tekstas, todėl aš žinojau, kiek teksto bus kiekviename puslapyje, pagal jį Ieva piešė savo vizualią istoriją, kaip man sakydavo, „auginu sluoksnį po sluoksnio“. Aš tik vėliau supratau, kai pamačiau, kaip pasikeitė iliustracijos nuo pirminių variantų. Nuo iš popieriaus išlankstytos mini knygelės iki pilnų atvartų, pripildytų popierinių figūrų. Prisipažinsiu, kad, kai pamačiau galutines Ievos iliustracijas, knygos maketą, o vėliau ir pačią knygą, aš žinojau, kad rankose laikau apdovanojimo vertą knygą. “
„Pirminė iliustracija, kurią siunčiau knygos autorei, liko tik kaip vienos iš iliustracijų idėja, bet techninius sprendimus paprastai formuoju pakeliui, o jie apauga įvairiausiais popieriniais atradimais. Kuriant knygą, ieškant vizualių sprendimų, užtrunku. Ir, atrodo, jau atradau tinkamas raiškos priemones, knygai įpusėjus, viskas gali pasikeisti. Kuomet knyga atspausdinta, jokių minčių nekyla, nebent kurti antrinį ar kokį kitą personažą, kuris galėtų būti tęsinys pirmtako. Tiek būnu susigyvenusi su istorija, kad paleisti nelengva, juo labiau keisti. Na, kaip su šeimos nariu, priimi arba ne“, – taip iliustracijų kūrimo procesą apibūdina pati dailininkė I. Babilaitė.
Vaiko skonį ne tik galima, bet ir būtina lavinti
Paklausta apie savo vaikystės knygas I. Babilaitė prisimena, kad buvo knygų, kurios savo piešiniais gąsdino, buvo tokių, kurias skaitydama labai laukdavo, kada gi atsivers tą paveikslėlį. „Nors tuo metu spauda buvo gan skurdi, bet geras piešinys, nors ir viena linija, juodai baltas, jaudindavo.“
Pačiai kūrėjai pomėgis piešti išryškėjo 4–5 gyvavimo metais, bet apie knygų iliustravimą rimtai galvoti pradėjo po susitikimo su Algirdu Steponavičiumi. „Mokiausi M.K. Čiurlionio menų mokykloje ir su visa klase vis keliaudavome pas kokį nors dailininką į dirbtuves apžiūrėti darbų ir pasikalbėti. Man tuomet buvo apie 12 metų, kai išsižiojusi klausiausi Algirdo Steponavičiaus pasakojimo apie P. Cvirkos knygos „Nemuno šalies pasakos“ kūrimą. Dailininkas vertė puslapius taip pagarbiai ir su visomis smulkmenomis pasakojo piešinių atsiradimo istorijas, ką pavyko ar nepavyko atspausdinti, ką maketuotoja ištrynė, o neturėjo. Tuomet supratau, koks įdomus tas vidinis knygos pasaulis kuriame, žutbūt, noriu atsidurti.“
Ne tik knygų dailininkė, bet dėstytoja, mokytoja ir edukatorė I. Babilaitė dalinasi, kad šiandien pati vesdama dirbtuves apžiūri ir aptaria su įvairaus amžiaus vaikais piešinius knygose. „Vaikams reikia paduoti, paskatinti, pasiūlyti ir kartu patyrinėti geras knygas. O tuomet jau galima ir apklausą atlikti.“ Pasak jos, vaiko skonį ne tik galima, bet ir būtina lavinti, kreipti. „Būna, kad nutinka atvirkščiai, vaikus pripratiname prie labai prastų iliustracijų.“
Menininkė knygas vaikams pristato, kaip vientisą meno objektą. „Rengiu įvairias dirbtuves, skatinu vaikus išbandyti skirtingus iliustracijų kūrimo būdus, kalbu apie tai, kad iliustracija svarbi kaip antrinis arba pirminis tekstas. Piešinys gali būti ne tik papildantis, bet vedantis norimos minties link.“