Blogerė Celeste Erlach yra dviejų mažylių mama. Vienas jų – naujagimis. Ji parašė vyrui laišką prašydama daugiau pagalbos prižiūrint vaikus. Šis laiškas tapo labai populiarus internete, nes jame piešiamas realaus gyvenimo su mažyliais paveikslas, kai mama jaučiasi daranti viską ir tame įstrigusi.
Dar šis laiškas svarbus ir tuo, kad jame paminėti būdai, kaip partneriai gali vienas kitam padėti ir vienas kitą palaikyti.
„Brangusis vyre,
Man. Reikia. Daugiau. Pagalbos.
Praėjusi naktis tau buvo sunki. Paprašiau tavęs pažiūrėti kūdikį, kad galėčiau anksčiau atsigulti. Kūdikis verkė. Tiksliau klykė. Girdėjau jį antrame aukšte ir nuo to garso negalėjau užmigti. Svarsčiau: ar nusileisti žemyn ir tau padėti, ar tiesiog užsidaryti duris, kad galėčiau šiek tiek daugiau pamiegoti, ko man tragiškai trūksta. Pasirinkau pastarąjį variantą.
Po 20 minučių tu atėjai į kambarį, nešinas vis dar klykiančiu kūdikiu. Paguldei jį į lopšį ir stumtelėjai jį arčiau mano lovos krašto. Tai buvo aiškus ženklas, kad vaiko priežiūra iš tavo pusės yra baigta.
Norėjau ant tavęs užrėkti. Tuo momentu troškau įplieksti didžiulį konfliktą. Aš žiūrėjau kūdikį ir dar vieną vaiką visą prakeiktą dieną. Visą prakeiktą naktį kėliausi su kūdikiu, kad jį pamaitinčiau. Mažiausiai, ką galėjai padaryti, tai palaikyti jį pora valandų, kad pamėginčiau užmigti.
Tik kelios valandos brangaus miego. Nejau tiek daug prašau?
Žinau, mes augdami matėme, kaip mūsų tėvai atliko tipiškus motinos ir tėvo vaidmenis. Mūsų mamos buvo pagrindinės vaikų prižiūrėtojos, o tėčiai beveik nekišo rankų. Jie buvo puikūs tėčiai, tačiau iš jų nebuvo tikimasi, kad jie didelę laiko dalį praleis keisdami sauskelnes, maitindami, prižiūrėdami ir slaugydami vaikus. Mūsų motinos buvo supermoterys, palaikiusios šeimos dinamiką. Jos virė, valė ir augino vaikus. Bet kokia tėčio pagalba būdavo sveikintina, bet netikėta.
Matau, kaip kiekvieną dieną mes vis labiau pasiduodame tokiai šeimos dinamikai. Mano pareiga pamaitinti šeimą, valyti namus ir rūpintis vaikais yra savaime suprantama, nors ir grįžau į darbą. Dėl to kaltinu ir save. Parodžiau precedentą, kad galiu tai padaryti. Ir, jei atvirai, noriu tai daryti. Nenoriu įžeisti, bet nesu tikra, ar norėčiau žinoti, kaip atrodytų vakarienė, jei šios pareigos tektų tau.
Aš matau mūsų draugus ir kitas mamas darančias visus šiuos darbus ir darančias juos gerai. Aš žinau, kad tu matai taip pat. Jei jie susidoroja ir jei mūsų mamos sugebėjo tai atlikti gerai, kodėl negalime mes?
Aš nežinau.
Galbūt mūsų draugai viešumoje vaidina, nors iš tikrųjų slapta kenčia. Galbūt mūsų motinos taip pat daugelį metų tyliai kentėjo, o dabar, prabėgus 30 metų, jos tiesiog nebepamena, kaip iš tikrųjų joms buvo sunku. Galbūt – ir dėl to kaltinu save kiekvieną dieną – tiesiog nesu sutverta šiam darbui, kaip visos kitos. Ir nors man tenka gūžtis, vos apie tai pagalvojus, vis tiek tai ištarsiu: man reikia daugiau pagalbos.
Dalis manes jaučiasi visiška nevykėle vien todėl, kad prašau padėti. Juk tu ir taip padedi. Tu esi nuostabus tėvas ir puikiai susitvarkai su vaikais. Tai turėtų būti lengva ir man, tiesa? Motiniškas instinktas, ne?
Bet aš esu žmogus ir miegojusi tik penkias valandas jaučiuosi mirtinai pavargusi. Man tavęs reikia.
Ryte man reikia, kad suruoštum mūsų mažylį į darželį, kad aš galėčiau pasirūpinti naujagimiu, paruoščiau visiems priešpiečius ir išgerčiau puodelį kavos. Ir tikrai ne, suruošti mažylį į darželį nereiškia pasodinti jį priešais televizorių. Tai reiškia pasodinti jį ant puoduko, paduoti pusryčius, prižiūrėti ir paduoti jam vandens, jei jo prašys. Paruošti jo kuprinę.
Naktį man reikia valandos, kad lovoje nurimčiau, žinodama, kad vyresnysis vaikas miega savo kambaryje, o kūdikis yra tavo globoje. Žinau, kaip sunku yra klausyti kūdikio verksmo. Patikėk, tikrai žinau. Tačiau jei aš galiu žiūrėti ir raminti kūdikį didžiąją dienos dalį, tu galėtum tai padaryti valandą ar dvi vakare. Prašau. Man tavęs reikia.
Savaitgaliais man reikia daugiau pertraukų. Laiko, kai galėčiau viena išeiti iš namų ir pasijusti individualiu žmogumi. Tegu tai bus paprasčiausias pasivaikščiojimas aplink kvartalą ar tiesiog apsilankymas maisto prekių parduotuvėje. Kartais, kai būnu numačiusi plaukimo užsiėmimus ar rungtynes, ir kai atrodo, kad viską kontroliuoju, man reikia, kad pasiūlytum man savo pagalbos ranką. Ar patartum pagulėti, kai vaikai miega pietų miego. Ar pradėtum tvarkyti indus, man to nepriminus. Man tavęs reikia.
Galiausiai norėčiau išgirsti, kad esi dėkingas už viską, ką darau. Norėčiau žinoti, kad pastebėjai, jog išskalbiau drabužius ir paruošiau skanią vakarienę. Norėčiau žinoti, jog vertinti, kad maitinu kūdikį krūtimi ir darbe nusitraukiu pieną, nors man kur kas būtų lengviau maitinti kūdikį mišinukais. Tikiuosi, jog pastebi, kad aš niekada neprašau tavęs pasilikti namuose ir praleisti darbovietės renginius ar sporto treniruotes. Iš manęs, kaip mamos, tikimasi, kad aš visuomet būsiu namuose ir visuomet galėsiu prižiūrėti vaikus, kol tu būsi išėjęs. Aš pati sudarau tam sąlygas, visą laiką sėdėdama namie.
Žinau, kad mūsų tėvai elgėsi ne taip, ir aš nekenčiu prašyti. Norėčiau, kad viską galėčiau atlikti pati ir kad atrodytų, jog tai nereikalauja didelių pastangų. Norėčiau, kad man nereikėtų šlovės už tuos darbus, kurių dauguma žmonių tikisi iš mamos. Tačiau man tenka mojuoti balta vėliava ir pripažinti, kad esu tik žmogus. Aš tau atvirai pasakau, kaip man tavęs reikia, ir jei toliau gyvensiu tokiu tempu, kokiu gyvenu, aš palūšiu. Tai sukels skausmą tau, vaikams ir visai mūsų šeimai.
Nes, pripažinkime, tau taip pat manęs reikia“.
Po to, kai laiškas internete sulaukė didelio dėmesio, kilo dar vienas klausimas – ar tai padėjo?
„Žinoma, taip. Komunikacija dažniausiai padeda“, – juokdamasi atsako Erlach. „Vyrui papasakojau apie visus darbus ir reikalus, kuriuos turiu nuveikti ir apie kuriuos jis net nenumanė. Ir jis man papasakojo apie savo susirūpinimą ir stresą, kurį patiria tapęs naujagimio tėčiu. Aš net nenumaniau, kad jis taip jaučiasi. Tai buvo akis atverianti patirtis ir aš esu už tai dėkinga“.