– Kartu su psichologe Justina sugalvojote projektą-paskaitų ciklą „Mama keičia rolę“, kur padedate mamoms po vaiko priežiūros atostogų atgauti pasitikėjimą savimi ir iškelta galva grįžti į darbo rinką. Papasakokite savo patirtį. Ar teko susidurti su ta situacija, kai dvejojote, ar jau laikas pradėti darbus, ar dar geriau pabūti su vaiku namie?
Giedrė: Visada dirbau sveikatingumo srityje, todėl mano karjeroje kažkokio kardinalaus lūžio nebuvo. Mano verslas atsirado tada, kai gimė mano vaikai. Niekada nebuvau ta mama 24/7, nes, net būnant vaikams mažiems, vis tiek bendravau su kitomis mamomis, vedžiau paskaitas, studijavau. Nebuvau visai tradicinė mama.
– Justina, papasakokite, tai ko mamos labiausiai bijo, prieš grįždamos į darbą?
Justė: Visų pirma, kad nebemoka pateikti savęs, nebežino, ką apie save pasakyti. Jei mama buvo išėjusi iš savo darbovietės 4-5 metus, jei augino 2-3 vaikus, jai trūksta elementarių žinių, kaip eiti į darbo pokalbį, kaip parašyti CV. Bijo nuvertinimo, kas bus, kai pasakysiu, kad 6 metus auginau vaikus. Kaip sureaguos? Antra – rinka greitai keičiasi, todėl savaime kyla klausimas, kiek tu dar atitinki reikalavimus. Kitas dalykas – nėra taip lengva palikti savo seną gyvenimo būdą. Vaikai, kaip jie susidoros, kaip šeimai pavyks susigyventi su nauju rėžimu, kaip keisis santykiai su vyru, ar išvis užteks laiko, kas bus, jei vaikai sirgs. Tai viena baimė yra dėl namų, kita – kaip pradėti ir trečia – ar aš sugebėsiu.
– Ar yra koks nors optimalus laikas, po kurio lengviausia grįžti į darbą?
Giedrė: Vienareikšmiško atsakymo čia nėra. Galima sakyti, kad kuo trumpiau buvai iškritęs, tuo lengviau grįžti, bet, kita vertus, kaip mama galiu pasakyti, kad ta, kuri grįžta labai anksti, turi labai daug nerimo – su kuo paliksi vaiką, kaip jam seksis, ar nenutrauksime to svarbaus ryšio, ar aš jam nepakenksiu, palikdama pirmais gyvenimo metais su svetimu žmogumi. Juk per pirmus trejus metus kuriasi labai daug svarbių dalykų – prieraišumas, pasitikėjimas savimi ir pasauliu. Todėl reikia žiūrėti, koks yra vaikas ir kaip jaučiasi pati mama. Vienai bus labai gera grįžti po metų, o kitai ir po dvejų dar kils abejonių.
Justė: Kitas dalykas – situacija, kurioje tu grįžti. Ar tau padės vyras? Ar prisijungs seneliai, tetos, net darželis – ar tu jį gavai, ar gavai tokį, kokį norėjai, ar tu pasitiki, kad vaikas ten bus saugus ir dirbdama neturėsi galvoti, kas vyksta. Žiūrint iš psichologinės pusės, pirmieji trys metai išties labai svarbūs. Tai auksinis laikas, didžiausia investicija į vaiką. Tuo metu padėti pagrindai vėliau turės svarbios įtakos gyvenime. Todėl kiek įmanoma reikėtų į tą laiką investuoti. Bet tai priklauso nuo galimybių. Kita vertus, viskas priklauso ne nuo kiekybės, o kokybės. Gali būti mama 8 valandas, bet svajoti, kaip gera būtų darbe, o gali dirbti 4 valandas, o kitas 4 būti su vaiku ir būti su juo kokybiškai. Kita vertus, visada prieš grįžtant į darbą galima ateiti ir pasikonsultuoti su specialistu. Nes niekas nepasakys, kiek laiko geriau būti vaiko priežiūros atostogose. Turi pats sau atsakyti ir suvokti, kodėl aš tai darau ir kodėl tai darau dabar.
– Gal yra kokia taisyklė, kaip susidoroti su kaltės jausmu?
Giedrė: Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tas kaltės jausmas yra visada. Mes visos jį jaučiame ir visai nesvarbu, ar daug būname su vaiku, ar mažai, vis tiek dėl ko nors jausime kaltę. Jei išeiname į darbą, tai dėl to, kad nebūname su vaiku, jei būname su vaiku, tai dėl kokių nors profesinių nuostolių ir neišpildytų galimybių. Visada reikia bandyti tartis su savimi ir ieškoti aukso vidurio. Neįmanoma visko suderinti. Arba skiri daugiau laiko šeimai, arba – darbui. Pamenu, buvo metas, kai studijavau, kūriau verslą ir tik vieną dieną per savaitę nuo ryto iki vakaro būdavau su šeima. Nuolatos jaučiau vidinį graužulį. Kita vertus, jau buvo gaila to įdirbio, kad viską mesčiau. Turėjau galimybę pirmadienį prasitęsti savaitgalį, grįžti anksčiau iš paskaitų ir visą laiką skirti vaikui. Tada pasijutau geriau.
Justė: Apskritai visuomenėje normalu skirstyti jausmus į gerus ir blogus, kad neva pykčio, nerimo, kaltės reikia atsikratyti. Bet iš tiesų visi jausmai yra reikalingi ir siunčia kažkokią žinutę. Kaltės jausmas siunčia žinią, kad baigiasi kažkoks vienas etapas ir prasidės kitas. Šalia yra nerimas, kad vaikui nebegalėsi duoti tiek, kiek anksčiau. Jei tos žinios neignoruoji, gali daryti tam tikras išvadas ir sprendimus. Tarkime, kokybiškiau leisti laiką su vaiku. O jei jau ta kaltė yra tokia, kad nebeleidžia ramiai dirbti, tai gal ir nereikia su ja susidoroti, gal reikia sau atsakyti, iš kur ji kyla. Gal kažką darai ne taip. Jei ta kaltė pagrįsta, gal tikrai per anksti išėjai į darbą. Tai kaltė yra nuostabus jausmas, ji duoda daug informacijos.
– Ką gali mamos padaryti būdamos vaiko priežiūros atostogose, kad vėliau būtų lengviau grįžti į darbo rinką?
Giedrė: Reikia stengtis savęs neizoliuoti, eiti į kokius nors seminarus, mamų susibūrimus, skaityti. Stengtis neužsisukti toje kasdienybėje, nes iš tikrųjų iš tos, kaip mamos vadina, chalatinės kūtvelos sindromo yra labai sunku išlipti.
Justė: Man atrodo mes pernelyg sureikšminame kažkokias standartines kompetencijas. Gal tu ir neišmanysi pakitusių įstatymų, bet su vaikais tu lavini labai daug kitų įgūdžių: laiko planavimas, atsakomybė, logistika, prioritetų perskirstymas. Atrandame daug dalykų, kurių, nebūdama mama, įgysi nebent dirbtinai, eidama į seminarus, bet tai nebus tas pats. Reikia suprasti, kad kažkokią dalį informacijos praradai, bet kitą dalį įgavai. Tai visų pirma reikia keisti požiūrį į save – aš niekur neiškritau, tiesiog vienas kompetencijas pastiprinau, kitos – susilpnėjo. Kitas dalykas – tai tik du metai, skirti vaiko auginimui. Tai įvyksta vieną, du ar tris kartus per gyvenimą, nežinau ar reikia pulti bėgti į kursus, mokytis naujų dalykų ir pan. Gal tikrai reikia paskaityti knygų apie vaikus, šeimą, santykius, savivertę. Nes tuo metu tai yra tavo darbas. Bet jei jau visai blogai jautiesi, gal vežiojant vežimėlį, gali paklausyti audio knygų, susijusių su tavo sritimi, paskaityti straipsnių. Viskas priklauso nuo mamos – jei tai padės jai jaustis geriau, tai puiku, jei ne –reikia žinoti, kad niekur mes neiškrentame.
– O kaip mamas šiandien vertina darbdaviai?
Justė: Kadangi daug dirbu su įmonėmis, pastebiu, kad vis labiau yra pradedama vertinti šeima, šeimos vertybės. Anksčiau daugiau orientavomės į tą jaunystės kultą, kur populiariausi darbuotojai buvo jauni, paromis dirbantys žmonės, dabar ateina kitoks suvokimas, vertinamas žmogus, kuris turi šeimą, nes jis turi tam tikrų kompetencijų, atsirandančių lygiagrečiai su šeima. Jis turi motyvaciją, jis nemes darbo po savaitės. Kuo toliau, tuo labiau keičiasi požiūris. Kaip tik neseniai girdėjau dviejų mamų pokalbį, kurių viena sakė: štai aš ateisiu į pokalbį, pasakysiu, kad turiu du vaikus, ir man pasakys, kad manęs nereikia. Kita, kuri dirba personalo skyriuje, sako: nors niekada to garsiai neįvardijame, bet mes kaip tik bijodavome tų jaunų, kurios ateina ir galbūt netrukus eis gimdyti. O moteris, kuri jau turi du vaikus, kad eis gimdyti trečio – šansas yra tikrai nedidelis. Tai gali visada save matyti kaip trūkumą, o gali – kaip privalumą.
– Kaip dažnai, gimus vaikui, mamos nori keisti rolę?
Giedrė: Statistikos nėra, bet iš savo patirties galiu taip nuspėti, kad apie pusę keičia savo profesinę kryptį. Tos, kurios turėjo mylimą darbą, tos ir grįžta. O kartais lūžis būna labai ekstremalus.
– Kaip atpažinti tikrą idėja nuo hormoninių jausmų sukelto noro, kažką keisti?
Giedrė: Reikia pasitikrinti. Per tuos du metus, kada esi motinystės atostogose, gali bandyti, kurti, rodyti. Dabar yra socialinė medija, kur kiekvienas gali kurti ir rodyti. Pasižiūri, ar žmonės domisi tavo idėja. Jei taip, gal tai ir yra tavo būsimas verslas.
– Ar iš tiesų hormonai gali taip suvelti galvą, kad net ir keisčiausios idėjos gali pasirodyti tobulomis?
Justė: Yra hormoninių atvejų, kai žmogų išbalansuoja, bet tai vienetai. Daugumai tiesiog labai stipriai persidėlioja vertybės. Tu atpažįsti save, išmoksti save girdėti, nes nėštumas ir gimdymas verčia atsisukti į save, į savo jausmus, savo kūną, neignoruoti dalykų, kuriuos galbūt iki tol galėjai ignoruoti. Tarkime, jei tu visada mėgai piešti ir turi dabar du metus, kai gali tą daryti, natūraliai kyla mintys, kodėl turėčiau dabar eiti ir skaičiuoti, jei noriu piešti. Tai nepriskirčiau to hormonams, nes tai skamba, neva moterys yra kažkokios nestabilios, negali su savimi tvarkytis ir padaro kvailų sprendimų. Ne, jos pradeda girdėti save. Juk ne visi, pasirašę verslo planą, tampa verslininkais. Idėjos irgi žlunga, nesvarbu mama tu ar ne. Ne visos finansuotos idėjos pasiekia dienos šviesą.
– Yra įvairių tyrimų, kurie neva byloja, kad dirbančių mamų vaikai užauga sėkmingesni. Kiek čia yra tiesos?
Justė: Gal pirmiau reikėtų apsibrėžti, kas yra sėkmingas žmogus. Turiu daug klientų, kurie ateina į konsultacijas yra sėkmingi, įkūrę verslus, pastatę namus, pasodinę medžius, pasiekę karjeroje aukštumų, bet yra be proto vieniši, geria antidepresantus, turi nerimo bėdų ir panašiai. Tai kas yra sėkmė? Kad vaikai modeliuoja tėvus – taip. Jei jie matė nuolat dirbantį tėtį ar mamą, jie perima tas vertybes, nuostatas ir pan. Bet klausimas: kaip tas tėtis ar mama dirbo? Jei dirbo labai intensyviai, bet visada buvo nelaimingi ir bambantys apie tai, koks blogis yra tas darbas, tai vargu ar užaugęs toks vaikas labai norės dirbti. Jei matė mamą, dirbančią keturias valandas per dieną ir nuolat besišypsančią, gal labiau norės dirbti. Mes visuomenėje keliame keistą sėkmės kriterijų, kurį siejame su karjera. Bet aš manau, svarbiau ar žmogus laimingas.
– Kas dar be darbo neramina mamas, esančias vaiko priežiūros atostogose?
Justė: Santykiai su vyru. Ypač jei ir prieš vaiko atsiradimą jau buvo ne viskas gerai, ir vaikas yra tarsi gelbėjimosi ratas, viskas tampa 10 kartų sudėtingiau. Diskomforto daug, pykčio daug, kuris kartais pereina tiems patiems vaikams. Net jei ir lauktas vaikas, keičiasi gyvenimo būdas. Ir jei vyras nori likti savo sename gyvenimo būde: toliau vakarėliai, žvejybos, draugai ir gali tą pakankamai lengvai daryti, mamos poreikiai tampa visai kitokie.
– Nereikia tikėtis, kad gimus vaikui sugebėsi gyventi kaip ir anksčiau?
Giedrė: Tėvams, kurie to tikisi būna labai sunku. Būdavo tokių mamų, kurios ateina ir sako, kad štai pagimdysiu ir niekas nepasikeis, eisiu dirbti, eisiu į kursus, pasamdysime auklę, trumpam pasiimsiu su savimi į paskaitas ir pan. Aš klausau ir galvoju: palauk, tu nežinai, kaip tu jausiesi emociškai.
Justė: sunkiausia yra tiems, kurie nori viską kontroliuoti. Čia turi susitaikyti su tuo, kad bus krūva dalykų, kurių nesuplanuosi: ligų, emocijų, pokyčių ir pan. Jei tu gyvenime esi linkęs priimti naujoves lanksčiai, bus lengviau, jei viską nori sukontroliuoti – bus sunkiau. Tai nereikėtų idealizuoti motinystės, bet nereikia ir gąsdintis.