Kol Vakarų šalys kovoja su senėjančios visuomenės keliamais iššūkiais, izraeliečiai sūpuoja vežimėlius su iškart keliomis atžalomis. Ką gi Izraelio vyriausybė daro, siekdama paskatinti ar bent išlaikyti tokį gimstamumą? Ogi visiškai (arba beveik visiškai) nieko. Gausios šeimos Izraeliui būdingos nepaisant motinystei ir tėvystei nedėkingos Izraelio socialinės sistemos.
Kūdikio susilaukusiai izraelietei priklauso vos 15 savaičių pilnai apmokamų motinystės atostogų. Šias atostogas ji gali prasitęsti savo sąskaita – darbovietė jos darbo vietą saugos dar tris (kai kuriais atvejais – devynis) mėnesius, tačiau gyventi teks iš santaupų ar partnerio atlyginimo.
O kaip dėl nėštumo ir gimdymo atostogų? Jų tiesiog nėra. Pažįstu moterų, kurios į ligoninę gimdyti iškeliavo tiesiai iš darbovietės, kai prasidėjo sąrėmiai. Nors teoriškai į motinystės atostogas galima išeiti likus 7 savaitėms iki numatytos gimdymo datos, dauguma izraeliečių šia teise nepasinaudoja, nes tuomet į darbą grįžti tektų kūdikiui sulaukus vos kelių mėnesių.
Pagimdžius kūdikį ir norint sugrįžti į darbo rinką, finansiniai galvosūkiai nesibaigia, nes savivaldybės lopšelių tiesiog nėra, o į darželius vaikai priimami tik sulaukę 3 metų. Mažumai pasiseka gauti vietą nevyriausybinių organizacijų, kaip kad WIZO ar Naamat, subsidijuojamuose lopšeliuose, tačiau dauguma tėvų savo pusės metų sulaukusius mažylius leidžia į privačius lopšelius, neretai kainuojančius astronomines sumas, samdo auklę arba prašo savo tėvų pagalbos.
Daugiau nei pusė (56 %) dvejų metų nesulaukusių mažylių Izraelyje lanko ankstyvojo ugdymo įstaigas, palyginus su 35 % vidurkiu EBPO šalyse. Beje, net ir privatūs lopšeliai šalyje dirba vos iki 16–17 valandos.
Vienu brangiausių pasaulio miestų tituluojamame Tel Avive privataus lopšelio kainos vaikams iki 3 metų svyruoja nuo 850 iki 1350 eurų (palyginimui: minimali alga šalyje siekia 1420 eurų, vidutinė – kiek daugiau nei 3000 eurų neatskaičius mokesčių). Taigi, išlaidos lopšeliui neretai sudaro jaunų tėvų pajamų liūto dalį. Vis dėl tai jų neatbaido nuo ketinimo susilaukti dar vieno ar dviejų vaikų.
Gausios šeimos itin būdingos žydams ultraortodoksams ir arabams, tačiau ir žydų pasauliečių šeimose dažniausiai auga daugiau nei vienas vaikas. To priežastys – atskira tema, kurioje susipina skirtingi dėmenys – Holokausto šešėliai, demografinė ir geopolitinė situacija Izraelyje ir t.t. Izraeliečiai vaikus labai myli, jais didžiuojasi ir juos lepina, o negalintiems jų susilaukti padeda valstybė.
Izraelis yra bene vienintelė pasaulio šalis, visiškai apmokanti dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje (IVF) procedūras moterims nuo 18 iki 45 metų, nepriklausomai nuo jų šeiminės padėties ar seksualinės orientacijos iki šios susilauks dviejų (!) vaikų.
Dar vienas taškas Izraelio naudai – tai, kad šioje šalyje moterys gali pačios nuspręsti, kaip gimdyti – natūraliai be nuskausminimo, natūraliai su nuskausminimu ar pasirinkus Cezario pjūvį. Visi šie variantai gimdyvei nieko nekainuoja, o finansiniai iššūkiai prasideda vėliau.
Atvykėliams iš senojo žemyno, kur socialinė politika gerokai palankesnė nėštukėms ir jauniems tėvams, Izraelio socialinė sistema atrodo mažų mažiausiai keista. Vis dėlto, ji gyvuoja daugybę metų ir neturi neigiamo poveikio aukštai šalies gimstamumo statistikai.
Pagyvenus Izraelyje supranti paprastą tiesą: vaikai čia yra vertybė savaime, kad ir kokios būtų sąlygos juos auginti.