Jie neskraido lėktuvais, o jų moterys nedėvi liemenėlių: paslaptimis apipinti amišai tiki, kad viskas turi likti taip, kaip Dievas sukūrė

Amišai į Jungtines Amerikos Valstijas atsikraustė apie XVII-XVIII amžiuje ir patraukė daugiausiai į Pensilvanijos, Ohajo bei Indianos valstijas. Dauguma jų atvyko iš Šveicarijos teritorijos, o jų religinė bendruomenė išsivystė iš tradicinių reformatų bendruomenių, atsiskyrusių nuo Vatikano veidmainysčių. Žinoma, jie atsiskyrė kaip radikali ir kraštutinė religinė grupė, kuri ilgainiui buvo pradėta persekioti – dėl šios priežasties jie ir išvyko į JAV.

Apie tai jau buvo rašyta pirmojoje („Skyrybos šioje bendruomenėje neegzistuoja, jie važinėja vežimais, nežino, kas yra gėjai, tačiau zoofilija nesvetima“) ir antrojoje („Buvęs amišas papasakojo, kas dedasi uždaros bendruomenės viduje: gausu kraujomaišos ir seksualinės prievartos, pedofilijos nusikaltimų“) šios straipsnių serijos dalyje. 

Tapti amišu

Nors iš amišų skaičius šalyje vis dar užsispyrusiai auga, taip atsitiko tikrai ne dėl didėjančio religija susidomėjusių žmonių skaičiaus. Jų gimstamumas – stabiliai didelis, todėl išnykti negresia net ir esant palyginti dideliam atsiskirti nuo bendruomenės norinčių žmonių skaičiui. Tačiau, jei galima iš amišo pasidaryti pasauliečiu, nusimesti religijos naštą, tikriausiai logiška būtų manyti, kad galima tą tikėjimą ir priimti? Būti priimtam į amišų gretas.

Atsakymas į klausimą, ar panorėję galėtumėte prisijungti prie amišų ir pats tokiu tapti, yra teigiamas.

1970-aiais jaunas vyras, vardu Warrenas Fussneris, gyvenantis Ohajo valstijoje, prisijungė prie amišų – religinių atsiskyrėlių. Gyvenęs netoliese ir nuolat matęs šią religinę grupę, juos stebėjęs ir žavėjęsis, sulaukęs 18-os, pagaliau tapo vienu jų. Išmoko Pensilvanijos germanų kalbą – tą, kuria šneka amišai, vedė amišų moterį, susilaukė vaikų ir gyvenimą nugyveno kaip amišas. Tokių istorijų būta ir šiek tiek daugiau. Jų nutinka ir šiais laikais. 

Tačiau į klausimą, ar daug, norinčių tapti amišais, tokiais tampa ir tokiais lieka – atsakymas jau kitoks. Jis neigiamas. Tapti amišu yra sunku ir, kaip neretai pasirodo jau pradėjus minti šį kelią, ne taip jau malonu. Iš šalies bendruomenė gali pasirodyti romantiška: senoviškai apsirengę vyrai ir moterys, jokio technologijų keliamo erzulio bei skubos ir, kaip gali atrodyti žiūrint iš toli, grįžimas prie tikrųjų vertybių.

Tačiau realybė kitokia. Egzistuoja daug taisyklių, kurios pasaulietiškoje visuomenėje atrodo absoliučiai neprasmingos. Taigi, spėjama, kad vos 30 procentų tų, kurie buvo priimti į bendruomenę ir pakrikštyti, lieka amišais. Dauguma jų pasitraukia per pirmuosius metus. 

Taisyklių ateinančiam – nors imk ir vežimu vežkis.